Mokslo draugijos, klubai ir asociacijos, įvairios sporto komandos – tik dalis Vilniaus universitete (VU) siūlomų prasmingo laisvalaikio veiklų. Vienas unikaliausių VU bendruomenės klubų – „Alber aus VU“, kurio nariai užsiima istoriniais Europos kovos menais. Kviečiame susipažinti su šio klubo pasakojama sporto istorija ir vienais pagrindinių įkūrėjų – VU Istorijos fakulteto studentais Juozapu Bernotu-Pakeriu ir Emilija Klemkaite.

Studentus subūrė meilė netradiciniam XIV amžiaus sportui

Istorinių Europos kovos menų (angl. Historical European martial arts – HEMA) klubo „Alber aus VU“ įkūrėjas J. Bernotas-Pakeris HEMA apibūdina kaip sportą, kovos meną ir istorinių šaltinių nagrinėjimą tuo pačiu metu. Pasaulyje vyksta HEMA varžybos, jose naudojama specifinė įranga, vadovaujamasi nustatytomis taisyklėmis. Unikaliausias HEMA bruožas yra tai, kad šio sporto technikos mokomasi iš XIV–XIX a. vadovėlių. Dažniausiai tai viduramžių ir baroko laikų knygos, kuriose vaizduojamos dvikovos ir pateikiamos instrukcijos, kaip reikia kautis kalavijais.

„Mes skaitome tuos vadovėlius, mokomės ir stengiamės tobulėti šiame kovos mene. Mūsų klubas „Alber aus VU“ yra vienas didžiausių sporto klubų VU ir didžiausias šio sporto klubas Lietuvoje bei Baltijos šalyse“, – sako VU studentas.

J. Bernotas-Pakeris HEMA užsiima nuo 15 metų, kai į gimtąjį uostamiestį atvyko meistras Nikolajus. Treniruotes meistras vedė pusmetį: „Per tą laiką aš įsigijau savo kalaviją. Meistrui išvykus, treniruotės nebevyko, o man labai patiko šis sportas ir kovos menas, tad norėjau tęsti toliau. Galų gale, apsilankęs „Comic Con“ ir kituose renginiuose, sutikau bendraminčių iš Vilniaus ir supratau, kad galiu pats pabandyti sukurti HEMA klubą. Taip ir padariau Klaipėdoje 2019–2020 m.

Kadangi pradėjau studijuoti VU Istorijos fakultete, važinėti pirmyn ir atgal į Klaipėdą buvo vis sunkiau. Tad antraisiais studijų metais kartu su kita klaipėdiete, entuziaste Gintare Vaičekauskyte ir E. Klemkaite įkūrėme HEMA klubą „Alber aus VU“ Vilniuje.“

E. Klemkaitė HEMA atrado, kai ieškojo aktyvios ir prasmingos veiklos: „Pirmaisiais studijų metais, kai dar studijavau VU skandinavistiką, ieškojau kokio nors sportinio užsiėmimo, kuris nebūtų tiesiog ėjimas į salę ar bėgiojimas. Vieną kartą „Youtube“ atradau, kad egzistuoja toks dalykas kaip HEMA. Paieškojusi sužinojau, kad Vilniuje yra klubas. Atėjusi į treniruotę susipažinau su Juozapu ir Gintare. Ši pažintis atvedė iki to, kad trise įkūrėme HEMA klubą VU.“

Apie sportą ir dvikovų ištakas Lietuvoje – mokslo darbai

J. Bernotas-Pakeris HEMA užsiima ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Studentas rašė kursinį darbą apie dvikovas šaltaisiais ginklais, kuriame lygino Lietuvos dvikovų kultūrą su Vakarų Europos. Baigiamajame bakalauro darbe Juozapas nagrinėja fechtavimosi meną LDK. Jaunasis istorikas pasakoja, kad dvikovų tema Lietuvos istoriografijoje nėra pakankamai išplėtota.

„Kalavijai būdavo suremiami ne tik mūšio lauke, bet ir teismuose. Viena iš garsesnių dvikovų mūšio lauke Lietuvoje – Margirio ir Bohemijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio akistata 1329 m. Ši dvikova baigėsi tuo, kad Margirio pavaldiniai nesuprato taisyklių ir šoko padėti savo valdovui. Teisminės dvikovos, dar kitaip vadinamos „Dievo teismu“, dažniausiai pasireikšdavo bajorų santykių aiškinimusi įrodinėjant, kuris geriau įvaldęs kalaviją“, – pasakoja VU studentas.

Lietuvos istorijoje turėjome ir užkietėjusį dvikovininką – Boguslavą Radvilą (1620–1669). Ši istorinė asmenybė keliavo po to meto Europos valstybes ir dažnai įsiveldavo į konfliktus dėl moterų, kurie pasibaigdavo dvikovomis. „Vieną kartą jam teko bėgti iš Prancūzijos, kurioje dvikovos tuo metu buvo nelegalios, nes aiškindamasis santykius smarkiai sužalojo oponentą. Boguslavas Radvila pasielgė garbingai ir suteikė priešininkui pagalbą, tačiau bijodamas, kad oponentas vis dėlto mirs, o jis dėl nužudymo susilauks didelės bausmės, spruko iš Prancūzijos“, – pasakoja VU Istorijos bakalauro studentas.

Jis pamini dar vieną įdomų faktą – pasirodo, egzistuoja ir lietuviškas HEMA fechtavimosi vadovėlis. Tačiau priešingai, nei įprasta, šis vadovėlis parašytas ne viduramžiais ar baroko epochoje, o XX a. pradžioje – 1926 m. Jį parašė J. Jungenmeisteris, kuris mokė Kauno karo mokyklos kariūnus, kaip naudotis espandronu (vienašmene špaga). Vadovėlis išleistas su iliustracijomis ir schemomis, kaip reikia kovoti tais laikais dažniausiai ceremonijoms naudotu ginklu.

„Alber aus VU“ – daugiau nei sporto klubas

J. Bernotas-Pakeris ir E. Klemkaitė kartu su klubo „Alber aus VU“ nariais užsiima ir istorine rekonstrukcija. Visi drabužiai, kuriuos jie vilki renginiuose, išskyrus batus, yra pasiūti pačios Emilijos. Dėvėdami XIII–XIV a. drabužius, studentai dalyvauja renginiuose kaip viduramžių kovos menų mokyklos atstovai. Jie moko dvikovos pagrindų, pasakoja apie HEMA ir griauna klaidingus stereotipus apie gyvenimą viduramžiais.

„Taip mes bandome pakeisti klaidingą požiūrį į viduramžius ir skleisti informaciją apie istorinius Europos kovos menus kaip apie sportą bei istoriją“, – papildo E. Klemkaitė.

Paklaustas, ką reiškia klubo pavadinimas, J. Bernotas-Pakeris paaiškina, kad „Alber aus VU“, verčiant iš senosios vokiečių kalbos, reikštų kažką panašaus į „juokdarys iš VU“, nes „alber“ reiškia ir vieną iš HEMA stovėsenų, kuri tarsi apgauna oponentą.

Klubo įkūrėjai neslepia ambicijų ir ateities planų. Visai neseniai „Alber aus VU“ nariai kartu su kitais rekonstruktoriais Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje sėkmingai surengė antrąjį „Alberio kalavijo“ turnyrą. VU Istorijos fakulteto studentai sieks, kad šis turnyras taptų kasmetinis. Dar vienas tikslas – nuvykti į Žalgirio mūšio rekonstrukciją.

„Esame paskirstę klubą į kelias komandas, kurių nariai yra susipirkę visą reikalingą įrangą. Taip pat norėtume dalyvauti varžybose Lenkijoje ir Čekijoje. O Lietuvoje mus išvysti bus galima „Comic Con Baltics“ ir Kernavės eksperimentinės archeologijos festivalyje“, – žada J. Bernotas-Pakeris.

Nors gali susidaryti įspūdis, kad dėl savo specifikos klube „Alber aus VU“ turėtų dominuoti Istorijos fakulteto studentai, iš tiesų VU viduramžių Europos kovos menais užsiima ir fizikai, ir biomechanikai. Kaip ir E. Klemkaitę, daugumą naujų narių į klubą atvedė netradicinio sporto paieškos.

„Labai daug žmonių, kurie niekada gyvenime nesportavo ir gal apskritai atmestinai žiūrėdavo į sportą, su malonumu prisijungia prie mūsų kolektyvo ir dalyvauja mūsų treniruotėse. Jiems atsiranda noras sportuoti ir judėti. Ypač tiems, kurie mėgsta kompiuterinius žaidimus ir fantastiką. Mes ne tik skatinam HEMA populiarinimą, bet ir labai prisidedam prie studentų sveikatingumo gerinimo. „Alber aus VU“ klube tikrai yra vietos užaugti tiems, kurie vertina prasmingą ir kitokį laisvalaikį“, – sako VU studentė E. Klemkaitė.

Vilniaus universiteto senatas 2024 m. gegužės 21 d. inicijavo naujos Vilniaus universiteto tarybos (toliau – Taryba) rinkimus ir paskelbė kandidatų į Tarybos narius kėlimo pradžią.

Kandidatus kelti galima nuo 2024 m. gegužės 22 iki rugsėjo 10 d.

Išsami informacija apie kandidatų į Tarybą kėlimą ir Tarybos rinkimus skelbiama Vilniaus universiteto interneto svetainės polapyje Vilniaus universiteto tarybos rinkimai 2024.

Kandidatai dokumentus, pasirašytus elektroniniu parašu, gali pateikti Istorijos fakulteto rinkimų komisijos pirmininkui el. paštu  arba pristatyti į Istorijos fakulteto dekanatą antradieniais ir ketvirtadieniais 13-17 val. (209 kab.)

Daugiau informacijos.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete pavasaris atnešė permainų į vieną iš magistrantūros studijų programų. Atnaujinta magistrantūros paveldosaugos studijų programa keičia pavadinimą ir nuo šiol vadinsis kultūros paveldo studijomis. Kodėl reikėjo keisti programos pavadinimą, kas naujo atsiras šioje programoje ir kokios yra europinės kultūros paveldo tendencijos, pasakoja Kultūros paveldo studijų programos komiteto pirmininkė, VU Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė.

Būtinybė atnaujinti pavadinimą

Pasak prof. M. Drėmaitės, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl reikėjo atnaujinti studijų pavadinimą, yra sparti šiuolaikinės kultūros paveldo sampratos ir jos praktikos kaita. „Reaguodami į šiuos pokyčius nutarėme atnaujinti programą ir jos pavadinimą, kad jis geriau atitiktų programos turinį. Pabrėžiame, kad kultūros paveldo studijose ne tik mokome ir mokomės, kaip saugoti kultūros paveldą, bet ir kaip kritiškai tyrinėti kultūrinį palikimą, suvokti kultūros, idėjų, mentaliteto istoriją, pažinti kolektyvinę atmintį. Norime suteikti galimybę gilintis į paveldosaugos specializaciją, tačiau neatsisakome platesnių kultūrinio palikimo interpretacijos kontekstų, šiuolaikinių muzeologijos, kultūrinio turizmo, paveldo interpretavimo ir pritaikymo, vadybos ir bendruomenių vaidmens tyrimų.“

Keičiasi ne tik pavadinimas

Paklausta, kas dar, be pavadinimo, keičiasi studijose, profesorė paaiškina, kad jose atsiras daugiau probleminio dėstymo, bus stiprinamas studijų tarptautiškumas – į magistrinį seminarą ir atskirų dalykų dėstymą bus įtraukiama daugiau kviestinių užsienio dėstytojų bendradarbiaujant su Europos universitetų aljanso „Arqus“ ir tyrimų centro „(Post)autoritariniai kraštovaizdžiai“ kolegomis iš užsienio universitetų.

„Nors taikomoji praktika kultūros paveldo studijose yra labai naudinga, vis dėlto nutarėme sudaryti studentams galimybę vietoj jos rinktis alternatyvą – studijuoti pasirinktus kursus pagal individualų planą ir taip gilinti studijas. Taikysime ir ištęstinių studijų sistemą – norintys turėti mažesnį semestro krūvį magistrantūros studijas galės baigti ne per dvejus, o per trejus metus“, – pasakoja prof. M. Drėmaitė.

Tendencijų kaita Europos kultūros paveldo srityje

Atnaujintos studijų programos komiteto pirmininkė sako, kad tarptautinis kultūros paveldo studijų kontekstas ir pokyčiai paveldosaugos praktikoje, teorijoje ir akademinėse studijose skatina stiprinti studijų teorinį ir kultūros istorijos aspektus. Ji pažymi, kad šiuolaikinis kultūros paveldo specialistas yra greičiau pokyčių vadybininkas nei vieno konkretaus dalyko ekspertas, todėl vis daugiau dėmesio skiriama interpretacijai, bendruomenių į(si)traukimui ir vaidmeniui paveldosaugos procesuose, paveldo ir klimato kaitos klausimams. „Stiprėja kritinės paveldo studijos – kultūros istorijos kryptis, nagrinėjanti pokyčius kultūros paveldo lauke. Visos šios tendencijos atsispindi ir atnaujintoje kultūros paveldo studijų programoje“, – tvirtina prof. M. Drėmaitė.

Loreta Skurvydaitė: Profesoriau, tapote Lenkijos mokslų ir menų akademijos nariu (Polska Akademia Umiejętności). Sveikiname! Kaip apibūdintumėte instituciją, suteikusią Jums šį apdovanojimą? Koks jos santykis su Lenkijos mokslų akademija?

Alfredas Bumblauskas: ši Akademija yra alternatyva Lenkijos mokslų akademijai (Polska Akademia Nauk). Mokslų akademijos, pagal Stalino modelį, buvo sukurtos po II pasaulinio karo Lietuvoje, kitose sąjunginėse respublikose, kartu ir vadinamose liaudies demokratijos šalyse. Tuo tarpu Polska Akademija Umiejętności turi gerokai gilesnes tradicijas, ji įkurta 1872 m., po sukilimo ir siejama su didžiąja XIX a. lenkų emigracija. Panašiu metu atsiranda ir lenkų muziejus Rapperswilyje, kurį kuria vilniškiai Wł. Plateris ir H. Bukowskis. Akademija buvo labai aktyvi tarpukario metais, tačiau 1952 m. uždaryta. Vadinasi neįtiko komunistinei santvarkai. Politinių atšilimų metu buvo bandoma ją keletą kartų atgaivinti. Atsikurti pavyko tik po taip vadinamo Apvalaus stalo (Okrągły stół, 1989 m.), kai prasidėjo derybos tarp L. Wałęsos vadovaujamo Solidarumo ir komunistinės „Liaudies Lenkijos“ valdžios, kas atvedė prie laisvų birželio rinkimų. Kaip tik 1989 m. buvo atgaivinta mūsų minima Lenkijos mokslų ir menų akademija. Šiuo metu jai vadovauja profesorius J. Ostrowskis, žinomas dailės ir architektūros paveldo tyrinėtojas. Jo didžiulis veikalas, 23 tomai, skirtas katalikų bažnyčioms ir vienuolynams ATR erdvėse, vadinamuose „kresuose“ (Materiały do dziejów sztuki sakralnej na ziemiach wschodnich dawnej Rzeczypospolitej): buvusiai rusų vaivadijai, Naugarduko vaivadijai, Lietuvos Brastos, Trakų, ir t.t. Vėliau profesorius buvo ilgametis Wawelio muziejaus direktorius. Kai mes susitikdavome, profesorius visada su tokiu švelniu juokeliu sakydavo, – mes su ponu Alfredu kartu kovojome už nepriklausomą Lenkiją ir Lietuvą nuo 1989 metų. Neseniai Ostrowskis parašė, prašydamas surašyti visus mano nuopelnus. Surašiau ir nieko daugiau neįvyko. Paskui prieš pandemiją atėjo jo sveikinimo laiškas, kuriame sakoma, kad jums suteiktas apdovanojimas. Bet nieko daugiau. O tuo metu kaip tik Covid 19 pandemija prasidėjo. Labai rimtų vilčių neturėjau, todėl viskas kažkaip nugeso.

L.S. Apdovanojimas Jus pasiekė kiek pavėlavęs. Ar galėtumėte papasakoti šią netikėtą odisėją?

A.B. Viskas pasimiršo, kol nepaskambino Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Dr. Konstanty Radziwiłłas ir pasakė, kad tapęs ambasadoriumi rado pirmtakų paliktą mano Akademijos diplomą, kurį, nors ir pavėluotai, norėtų įteikti. Aš kartais galvoju, kad laiškas gal pasimiršo ir todėl, kad jis toks netikėtas, Umberto Eco stiliaus. Jame nėra ne tik kad nei vieno arabiško, bet ir nei vieno romėniško skaičiaus. Viskas parašyta žodžiais ir viskas lotynų kalba. Tas raštas ir praneša, kad aš esu šios Akademijos narys ir nurodo nuo kada. Ir mano toks slaptas įtarimas, kad žmonės tiesiog nesuprato, kas tai yra ir ką su tuo daryti.

L.S. Kaip Jūs manote, ar tapimas Lenkijos mokslų ir menų akademijos nariu yra labiau garbės titulas ar visgi tai rimtas mokslo pasaulio įvertinimas?

A.B. Akademijos visos yra labiau garbės reikalas. Nežinau kaip dabar sutaria Lenkijos mokslų akademija ir Lenkijos mokslų ir menų akademija. Bet ši Lenkijos mokslų ir menų akademija sugebėjo per daugiau nei trisdešimt metų, nuo 1989 m., suburti kelis šimtus rimtų mokslininkų. Todėl nemanau, kad šis apdovanojimas yra nei už ką. Aš pasidomėjau, kokioje kompanijoje esu. Akademijoje yra šešios sekcijos: filologijos, istorijos ir filosofijos, tiksliųjų mokslų ir technologijos, gamtos mokslų, medicinos ir šešta meninės kūrybos (Twórczości Artystycznej). Todėl ir pavadinimas mokslų ir menų. Meninės kūrybos sekcijos nariai yra žymūs lenkų režisieriai Agnieszka Holland, Krzysztof Zanussi, rašytoja, literatūros Nobelio premijos laureate Olga Tokarczuk. Šioje sekcijoje iš šešių užsienio narių yra vienas lietuvis – Tomas Venclova. Ten kur aš dabar esu, Istorijos ir filosofijos sekcijoje, trisdešimties užsienio narių pavardės rimtos: profesorius Norman Davies Europos istorijos, Lenkijos istorijos autorius; Timothy Snider, Yale universiteto profesorius; Robert I. Frost, žinomas britų istorikas, tyrinėjantis Lenkijos, Lietuvos ir Rytų Europos istoriją; profesorius Daniel Beauvois, man dar iš sovietmečio laikų žinomas prancūzų tyrinėtojas. Dar atkreipčiau dėmesį į Krzysztof Pomian, jis yra buvęs mūsų Universiteto svečias. Jei atsiverti Pierre Nora Les Lieux de Mémoire ir bandai suprasti kas yra tos prancūziškos „atminties vietos“, vienas iš aiškiausių ir konceptualiausių tekstų apie frankus ir galus yra būtent Pomiano: prancūzų tapatybės formulė yra ne „frankai ar galai“, o „frankai ir galai“. Tokioje kompanijoje aš esu. Tai čia gana rimta.

L.S. Kaip Jūs manote, ar galima sakyti, kad ši Akademija yra polonistika plačiąja prasme, taip, kaip mes suprantame lituanistiką plačiąja prasme, užsiimančių mokslininkų, menininkų, ypač humanitarikos srityje, ratas?

A.B. Iš dalies turbūt taip. Kiekviena Akademijos sekcija turi taip vadinamus užsienio narius. Jų sąrašas yra atskiras. Aš tiesa sakant, miglotai įsivaizduoju, kaip jie sprendžia dėl tiksliųjų mokslų ar gamtos mokslų narių, turbūt tokiais pačiais keliais, kaip ir pas mus. Tačiau humanitarikoje tai, matyt, taip. Tačiau mums svarbu yra tai, kad šios Akademijos nariais ar net vadovais yra buvę Lietuvos istoriografijai žinomos figūros: Józef Szujski ar Stanisław Smolka (pirmieji PAU generaliniai sekretoriai, Krokuvos istorikų mokyklos pradininkai), akademijos prezidentu yra buvęs garsus Lenkijos – Lietuvos unijų tyrinėtojas Stanisław Kutrzeba. Šiandienis prezidentas Janas Ostrowskis stebėjo mūsų veiklas. Su juo palaikėme ryšį, kai per Užsienio reikalų ministeriją propagavome Gediminaičių idėją. Aš kviečiau atvykti Janą Ostrowskį, kai kalbėjome apie gyvą paveldą LDK. Tada atvyko Römeriai, Piłsudskiai, Czetwertyńskiai, tų giminių atstovai. Ostrowskis žinojo mano LDK istoriją lenkiškai.

L.S. Turbūt dar kartą pasitvirtino, kad kaip Lietuvos istorikas esate labiau vertinamas Lenkijoje.

A.B. Aš esu tas, kuris kartoja Gedimino laiškų žinias. Laiškus į Europą reikia siųsti per Mazoviją. Aš kartoju ir kartoju. Ir tas ne visiems lietuviams patinka. O lenkai, matyt, šiek tiek supranta reikalą, o per kur kitur? Man viena žinoma kultūrininkė įgėlė, kad Bumblauskai atidirbinėji už ordinus. Nei atidirbinėju, nei ką. Jei nori gauti didesnį pažymį nei du, reikia geografiją ir istoriją pasikartoti. Kur be Lenkijos mes? Čia paprastos abėcėlinės tiesos. Ir kartais tų abėcėlinių tiesų kartojimas ir veikla atveda prie Gegužės 3 d. Konstitucijos įpaveldinimo, kas man labai patinka. Man labai patinka, kad Lietuvos bankas kartu su Lenkijos banku išleido bendrą monetą, kurios averse yra užrašas „Del patwirtinima wałnasties, del użłaykima musu Tiewiszkies, yr ios groniczos su dydżiausie twirtuma Dwasios taie Konstytucija pagiriam“ (tekstas iš rankraštyje likusio Konstitucijos vertimo į lietuvių kalbą) – „Laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią konstituciją“. Čia buvo mano idėja – sureikšminti pirmą istorijoje politinį dokumentą lietuvių kalba. Tiesa sakant, mane kažkiek žino ir Lenkijos istorijos muziejaus (Muzeum Historii Polski) vadai – Michał Kopczyński ar Robert Kostro. Mūsų veiklas sekė Adamas Michnikas, tai pat Jerzy Giedroyco fondas. Lietuvoje šiam fondui vadovauja Alvydas Nikžentaitis. Turbūt nesu visai atsitiktinis veikėjas. Todėl man miela ir netikėta. O tie 1989 m., man atrodo, kad jie įeina į istoriją todėl, kad tai Baltijos kelias ir Solidarność. Kai nuvyksti į Gdanską, Solidarnocz muziejus yra ne kas kita, kaip Europejskie Centrum Solidarności. Aš galvojau, kodėl jie taip užrašė. O lenkai rimtai sako, kad Gdanske buvo sulipdyta normali Europa. Šiaip ji buvo pusinė Europa. Ir tų 1989 metų reikšmę lenkai puikiai supranta. Toliau mūsų 1990-ieji, ir Jerzy Giedroycas sako, kad jo ULB koncepcija pradėjo realizuotis su mūsų Kovo 11-ąja. Mes dažnai to nematome. Mes matome iš savo Nepriklausomybės perspektyvos, o kad tai yra tarptautinis kontekstas nepastebime. Tuojau pat, kaip sako Edvardas Gudavičius, Maskvos „Baltųjų rūmų“ gynimas kartoja Lietuvos Parlamento gynimą, o toliau nepavykęs pučas ir tada pradeda virsti leninai ir griūva Sovietų sąjunga. Tuo metu mes jau neslėpėme pažiūrų, juo labiau Lenkijoje, kad esame Solidarumo šalininkai ir sąjūdiečiai. Ir, matyt, tai Janui Ostrowskiui darė įspūdį.

L.S. Dėkui už pokalbį ir dar kartą nuoširdžiai sveikinu.

Call for Participants

Summer School

CULTURAL LANDSCAPES: CONCRETE HERITAGE

Organised by Vilnius University, Faculty of History “(Post)Authoritarian Landscapes” Research Centre in collaboration with post-doctoral research “Evaluation and Preservation of Post-War Concrete Architecture.”

Vilnius and Palanga, Lithuania

23–26 September, 2024

Organisers:

• Prof. dr. Marija Drėmaitė (Vilnius University, Faculty of History, (Post)Authoritarian Landscapes Research Centre)
• Post-doctoral researcher dr. Aušra Černauskienė (Vilnius University, Post-doctoral Fellow)

Teachers/Workshop leaders:

• Assoc. prof. dr. Wido Quist (TU Delft; Secretary General DOCOMOMO International)

Invited Speakers:

• Dr. Stefania Landi (Pisa University, DESTeC, Scuola di Ingegneria; ICOMOS ISC20C Vice President)
• Assistant Professor dr. Błażej Ciarkowski (University of Lódź, Department of History of Architecture)
• Architect Gintaras Balčytis (Chairman of the Lithuanian Union of Architects and curator of the Lithuanian Pavilion at Venice Biennale 2024).

The heritage of concrete architecture (second half of the 20th century) is experimental and diverse, yet it is not neutral. It reflects the operated ideological, economic and ecological systems and sociocultural contexts of different regimes, and the socialist anthropocene in the case of Lithuania. Therefore, detailed historical, cultural and architectural research that lead to preservation strategy are required on a case-by-case basis.

As a young heritage, concrete poses many preservation challenges: How to determine the statement of cultural significance considering concrete specifics, historical context, and contemporary requirements, including sustainability? How to deal with the still-existing non-appreciation of aesthetics and negative associations with authoritarian regimes? What criteria and aspects should be included to determine the proper and suitable intervention (conservation, repair, or reconstruction) to preserve the authenticity and valuable features? Training school “Cultural Landscapes: Concrete Heritage” is aimed at PhD students and early career scholars in the field of built environment and humanities (heritage studies, history, art history, architecture, sociology, anthropology, philosophy, etc.) interested in research, interpretation, and preservation issues of concrete modernist built heritage.

The four-day long training school will include lectures by distinguished specialists in the field, site visits, workshops and discussions. Two sites will be explored specifically: Vilnius Concert and Sports Hall (1965–1971, arch. Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmas Liandzbergis; engineers Henrikas Karvelis et al.) and Hotel “Žilvinas” in Palanga (1969, architect Algimantas Lėckas, engineer Kęstutis Augustinas).

Vilnius university will accept up to 15 international students. The certificate of 3 ECTS credits will be provided. Vilnius University will cover accommodation and meals for all the participants.

Applications with your CV, PhD/Postdoc research topic and one page project description should be sent by 20 May (Monday) to and

Selected participants will be informed by 3 June (Monday).

Preliminary programme:

Sunday, 22 September. Arrivals

Monday-Thursday, 23–26 September, 9.00-18.00 training in Vilnius and Palanga

Friday, 27 September, morning, departure from Palanga to Vilnius

Friday, 27 September, afternoon, departures

The summer school is funded by Research Council of Lithuania under the Programme "University Excellence Initiatives" of the Ministry of Education, Science and Sports of the Republic of Lithuania (Measure No. 12-001-01-01-01 "Improving the Research and Study Environment"). Project No.: S-A-UEI-23-12.

(Post)Authoritarian Landscapes Research Centre, https://www.if.vu.lt/en/research/projects/pascapes Vilnius University, Faculty of History, https://www.if.vu.lt/en/

Balandžio 20 d. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje (Bokšto g. 20) vyks istorinių Europos kovos menų (angl. Historical European martial arts – HEMA) turnyras „Alberio kalavijas II“. Turnyrą organizuoja Vilniaus universiteto (VU) HEMA sporto klubas „Alber aus VU“. Apie tai, kas yra HEMA, kaip prasidėjo šis sportas VU ir ko tikėtis turnyre, pasakoja klubo vadovai, VU Istorijos fakulteto studentai Juozapas Bernotas-Pakeris ir Emilija Klemkaitė.

HEMA – ir istorinių šaltinių nagrinėjimas, ir sportas

J. Bernotas-Pakeris HEMA atbūdina kaip sportą, kovos meną ir istorinių šaltinių nagrinėjimą. Pasaulyje vyksta HEMA varžybos, jų metu naudojama specifinė įranga, vadovaujamasi nustatytomis taisyklėmis. Unikaliausias HEMOS bruožas yra tai, kad technikos šiam sportui mokomasi iš XIV–XIX a. vadovėlių. „Daugiausia tai yra viduramžių ir baroko laikų knygos, kuriose matyti dvikovų vaizdai su instrukcijomis, kaip reikia kautis kalavijais. Mes skaitome tuos vadovėlius, mokomės ir stengiamės tobulėti šiame kovos mene. VU turime klubą – „Alber aus VU“, kuris yra vienas didžiausių sporto klubų VU ir didžiausias šio sporto klubas Lietuvoje ir Baltijos šalyse.“ Paklaustas, ką reiškia klubo pavadinimas, klubo įkūrėjas J. Bernotas-Pakeris paaiškina, kad „Alber aus VU“ iš senosios vokiečių kalbos išvertus reiškia kvailys / juokdarys iš VU. Ir priduria, kad „alber“ yra ir viena iš HEMA stovėsenų, kuri tarsi apgauna oponentą.

J. Bernotas-Pakeris yra iš Klaipėdos ir HEMA užsiima nuo 15 metų, kai į uostamiestį atvyko meistras Nikolajus. Treniruotes meistras vedė pusmetį: „Per tą laiką aš įsigijau savo kalaviją. Meistrui išvykus, treniruotės nebevyko, o man labai patiko šis sportas ir kovos menas, tad norėjau tęsti toliau. Galų gale sutikau bendraminčių iš Vilniaus, kai nuvykau į „Comic Con“ ir kitus renginius. Supratau, kad galiu pats pabandyti sukurti HEMA klubą. Taip ir padariau Klaipėdoje 2019–2020 m., bet kadangi pradėjau studijuoti VU Istorijos fakultete, važinėti pirmyn ir atgal į Klaipėdą buvo vis sunkiau. Tada antraisiais studijų metais HEMA klubą įkūriau VU.“

E. Klemkaitė HEMA atrado, kai ieškojo aktyvios veiklos: „Pirmaisiais studijų metais, kai dar studijavau VU skandinavistiką, ieškojau kokios nors sportinės veiklos, kuri nebūtų tiesiog ėjimas į salę ar tiesiog bėgiojimas, kas man labai nepatinka. Vieną kartą per „Youtube“ atradau, kad egzistuoja toks dalykas kaip HEMA. Paieškojusi suradau, kad Vilniuje yra klubas. Atėjusi į treniruotę Vilniuje susipažinau su Juozapu. Galiausiai trise, aš, Juozapas ir kita mergina, kuri irgi buvo iš Klaipėdos ir lankė HEMA ten, tačiau vėliau atvažiavo studijuoti VU, įkūrėme „Alber aus VU“.“

J. Bernotas-Pakeris ir E. Klemkaitė užsiima ir istorine rekonstrukcija. Visi drabužiai, kuriuos jie naudoja renginiams, išskyrus batus, yra pasiūti E. Klemkaitės. Dėvėdami XIII–XIV a. drabužius jie dalyvauja renginiuose kaip viduramžių kovos menų mokyklos atstovai, moko žmones kautis ir pasakoja apie HEMA, kartu griaudami klaidingus stereotipus apie gyvenimą viduramžiais. „Taip mes bandom pakeisti klaidingą požiūrį į viduramžius ir skleisti informaciją apie istorinius Europos kovos menus kaip apie sportą ir istoriją“, – priduria E. Klemkaitė.

„Alberio kalavijas II“

Iš pavadinimo galima spręsti, kad tai nėra pirmasis HEMA klubo „Alber aus VU“ organizuojamas turnyras. Būsimasis turnyras nustelbs ankstesnįjį veiklų gausa. Šį kartą vyks ne tik kovos, bet ir paskaitos, edukacijos, muzikiniai pasirodymai. Turnyro dalyvius maitins ir žiūrovus viduramžių patiekalų paskanauti kvies istoriniai maisto rekonstruktoriai „Kunigaikščio svita“. Kovotojai iš visų Lietuvos ir ne tik HEMA klubų galės išmėginti savo jėgas net keturiose kategorijose: kalavijo ir baklerio (skydo), ilgojo kalavijo, kardo, o ketvirtoje kategorijoje galės rungtis tik moterys, tačiau jos galės grumtis ir su vyrais kitose. Turnyro žiūrovai galės išbandyti HEMA ir pasimokyti stovėsenos atskirose erdvėse.

Registraciją ir daugiau informacijos rasite čia.

Kovo pabaigoje pasirodė naujausias, 39-asis, Vilniaus universiteto (VU) mokslo populiarinimo žurnalo SPECTRUM numeris. Naujajame numeryje VU mokslininkai pasakoja apie galimą populizmo grėsmę demokratijai, skurstančių asmenų nedarbą, ilgametę opijaus raidą pasaulyje, darbuotojų įsitraukimą, meditacines praktikas ir kaip jos pritaikomos klimato veiksmų srityje, mirties politiką sovietinėje Lietuvoje, grėsmes, slypinčias vaikų telefonuose.

Žurnale rasite ir Istorijos fakulteto tekstą. Straipsnyje doc. Martynas Jakulis pasakoja apie tai, kaip XVIII a. antroje pusėje žmonės suprato higieną, ligas ir aplinką. Istorikas atskleidžia, kaip to meto Vilniaus valdžia užtikrino švarą ir sprendė su sanitarija susijusius klausimus mieste.

Nemokamą skaitmeninę žurnalo versiją rasite čia.

„Publikuojama Lietuvos Metrikos (LM) knygos kopija šiandien saugoma Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje, Lietuvos Metrikos fonde, kaip 265 knyga. (…) LM teismo knygos surašymo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įvykdytos svarbios valstybės santvarkai – administracijos ir teismų – reformos, sudaryta Liublino unija, tebevyko Livonijos karas. Knygoje tai atsispindi ne tik daugkartiniu teismo posėdžių perkėlimu dėl valdovo Žygimanto Augusto nuolatinio užimtumo bei bylininkų išvykimo į kariuomenės stovyklas, pinigų skolinimusi (tikėtina, ir karybos reikmėms), bet ir bylų perdavimu naujai sukurtiems pavietų teismams, jų sprendimų užginčijimu, apeliuojant į valdovą. Ir, žinoma, kaip jau įprasta LM teismų knygose, tematiškai čia vyrauja bajorų tarpusavio turtiniai ginčai, antpuoliai, garbės įžeidimai, neteisėtas įkalinimas ir smurtas. LM teismo knygos turinys teikia medžiagos ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVI a. antrosios pusės teisinės kultūros plačiausia prasme, bet ir įvairių kitų visų luomų gyventojų gyvenimo reiškinių pažinimui“, – sako knygą parengusi Neringa Šlimienė (Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas).

Šioje knygoje publikuojami visi (213) Lietuvos Metrikos knygos Nr. 265 (vadinamosios 51-osios Teismų bylų knygos), saugomos Rusijos valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje (f. 389, s. v. 265), dokumentai, surašyti rusėnų, lenkų ir lotynų kalbomis. Tai valdovo teismo knygos, į kurią nurašyti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Ponų Tarybos narių nuo 1566 m. vasario iki 1571 m. gegužės vadovauto teismo protokolai ir sprendimai bei kiti su teismo procesu susiję, taip pat notarinio pobūdžio dokumentai, XVI a. pabaigoje parengta kopija. Publikacijos įvade išanalizuota rankraštinio folianto sandara, teismo knygos struktūra, į ją įrašytų dokumentų chronologija, geografija ir repertuaras. Pabaigoje pateiktos dalykų, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.

Knygą „Lietuvos Metrika (1566–1571). 51 knyga“ galite įsigyti Vilniaus universiteto internetiniame knygyne, knygynuose „Akademinė knyga“, „Pegasas“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras šio pavasario semestrą pradeda tarptautinių seminarų sesija, skirta Rytų Europos žydų istorijai, kultūrai, paveldui ir atminčiai. Plačiau apie projektą, jo dalyvius ir ateitį pasakoja doc. Dovilė Troskovaitė.

Galimybė būti išgirstam ir išgirsti kitus

Mokslininkė sako, kad pirminis šių seminarų tikslas yra suteikti galimybę doktorantams ir magistrantūros studijas baigiantiems studentams pristatyti savo atliekamus tyrimus. „Virtualiai susitikę ir pristatydami savo tyrimus vieni kitiems, doktorantai ir doktorantūros studijoms besiruošiantys studentai turi galimybę pamatyti savo tyrimus Europos ir pasaulio žydų studijų kontekste. Kartu tai proga susipažinti su žmonėmis, kurie galbūt taps jų kolegomis. Seminarų metu jaunieji mokslininkai gali išgirsti patyrusių mokslininkų įžvalgas apie jų rengiamus tyrimus, sulaukti jų patarimų ir užmegzti tolesnį bendradarbiavimą. Be to, seminarų dalyviai gali susipažinti su jų temai aktualiais šaltiniais, saugomais Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir YIVO archyve Niujorke (JAV), kurie gali praversti tolesniuose tyrimuose.“

Dar vienas svarbus šių seminarų bruožas – partnerystė tarp skirtingų mokslo įstaigų. Istorikė džiaugiasi, kad prie seminarų rengimo prisidėjo Yeshiva universitetas Niujorke ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centras. Pagrindinis seminarų organizatorius yra VU Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centras, o be jau paminėtų įstaigų, prie seminarų rengimo prisideda ir partnerių institucijos – Vroclavo universiteto Žydų studijų departamentas, Jeruzalės Hebrajų universiteto Rusijos ir slavų studijų departamentas ir Lvivo katalikiškasis universitetas.

„Turėsime studentę ir iš VU Istorijos fakulteto, kuri pristatys savo tyrimus. Labai džiugu, kad fakultetui atstovauja ne tik čia dirbantys mokslininkai, bet ir studentai, kurie čia mokosi ir atlieka savo tyrimus. Labai tikimės, kad seminarai taps gražia tradicija, nes žydų studijos yra universalus dalykas. Labai daug žmonių įvairiose šalyse domisi šia tema, tad jungdamiesi nuotoliniu būdu mes turime galimybę pasiekti visus pasaulio kampelius“, – sako doc. D. Troskovaitė.

Visapusiški ir įvairialypiai pranešimai

Doc. D. Troskovaitė pasakoja, kad susidomėjimas seminarais buvo didelis ir paraiškų buvo daugiau, negu buvo galima priimti studentų. Šį semestrą bus skaitoma dešimt pranešimų, kurių kiekvieną komentuos bent trys ar keturi savo srities specialistai. Siekdami tarpdiscipliniškumo ir norėdami pritraukti kuo daugiau dalyvių bei klausytojų, organizatoriai kvietė dalyvauti įvairių sričių jaunuosius mokslininkus, ne tik istorikus, kurių tyrimai daugiau ar mažiau yra susiję su Rytų Europos žydų istorija.

Seminarų pavasario sesija jau įsibėgėjo – pirmasis seminaras buvo skirtas Holokausto temai; antrajame trys pranešėjai pristatė XX a. pradžios ir tarpukario Lvivo, Poznanės, Varšuvos ir Kauno žydų bendruomenes ir jose vykusius procesus – nuo tapatybės formavimosi iki pramogų ir laisvalaikio kultūros. Jau įvykusiuose seminaruose dalyvavo jaunieji mokslininkai iš JAV, Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Italijos. Toliau laukia pranešimai, kuriuos pristatys ir pradedantys Ukrainos tyrėjai. Trečiajame seminare, kuris vyks balandžio 9 d., bus kalbama apie žydų dalyvavimą politinėse ir profesinėse organizacijose. Paskutiniame susitikime gegužės 7 d. daugiausia dėmesio bus skiriama literatūrai. Diskusijose bus paliečiami įvairūs aspektai – nuo antižydiškos literatūros iki autobiografinių pasakojimų bei literatūros kūrinių: „Platus temų spektras turėtų būti įdomus ne tik istorikams, bet ir kitų humanitarinių mokslų studentams, mokslininkams, visiems besidomintiems istorija, literatūra, tad kviečiame klausytis pranešimų, užduoti klausimus ir dalyvauti diskusijose – visų seminarų programa skelbiama VU Istorijos fakulteto interneto svetainėje.

Siekiame, kad projektas būtų tęstinis ir ketiname tęsti seminarų tradiciją, kol bus norinčių juose dalyvauti ir kol jie bus aktualūs. Iš norinčių dalyvauti studentų ir doktorantų skaičiaus sprendžiu, kad tai bus kelerių metų iniciatyva. Juolab kad ir mūsų universitete atsiranda studentų, kurie pasirenka su žydų studijomis susijusias tyrimų temas. Norime pasidalinti informacija apie seminarus plačiau ir pakviesti kitus VU fakultetus paskatinti savo studentus ir jaunuosius tyrėjus dalyvauti juose, dalintis informacija su partnerių institucijomis ir įsitraukti į plataus akademinio tinklo kūrimą. Laukiame įvairių sričių tyrėjų, kurie galbūt nėra tiesiogiai įsitraukę į žydų studijas, bet vienokį ar kitokį aspektą, susijusį su žydų bendruomene, savo tyrimuose paliečia“, – sako istorikė. Šiuo metu VU Istorijos fakulteto svetainėje yra paskelbtas kvietimas teikti paraiškas rudens semestro seminarams. Paraiškas galima siųsti iki gegužės 30 d.

Signatarų namuose Vilniuje, Štralio salėje nuo kovo 22 d. iki balandžio 7 d. bus eksponuojami unikalūs istorinės kartografijos darbai.

Žemėlapių parodą „Lietuva Europoje“ ir mokslininkų diskusiją ta pačia tema rengia Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (NŽT).

„Istorinės kartografijos parodą ir jos eksponatus parengėme siekdami paminėti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmetį, o parodos atidarymui pasirinkome taip pat simbolinę datą – Tarptautinę žemės dieną“,- sako NŽT vadovė Giedrė Ričkutė.

Parodos atidarymo dieną, kovo 22 d. 15 val. Signatarų namuose rengiama ir mokslininkų panelinė diskusija „Kokios aktualios prasmės paslėptos senojoje kartografijoje?“. Nūdienai aktualių prasmių ir įžvalgų senuosiuose žemėlapiuose ieškos du profesoriai: istorikas Alfredas Bumblauskas ir geografas Algimantas Česnulevičius.

Dvi savaites Signatarų namuose veiksiančioje žemėlapių parodoje bus eksponuojama NŽT archyvuose saugoma XVII-XVIII amžiaus senųjų žemėlapių kolekcija, iš Vokietijos diplomatinio archyvo parvežta Molotovo-Ribentropo pakto žemėlapio kopija, originalūs tarpukario Europos šalių mokyklų geografijos atlasai.

Taip pat parodos lankytojai galės susipažinti, gyvai pačiupinėti ir pavartyti unikalius, valstybių pasais vadinamus šiuolaikinius kartografinius leidinius Lietuvos nacionalinį atlasą Ukrainos nacionalinį atlasą.

Parodos lankymas nemokamas.

Daugiau informacijos: Zita Šlepetienė, parodos koordinatorė, tel. +370 706 85 116, el. paštas

Kasmetinio Vilniaus universiteto Archeologijos katedros mokslinių straipsnių leidinio „Archaeologia Lituana“ 24 tome (2023) pristatome svarbesnius ir įdomesnius kolegų archeologinius tyrimus ir katedros mokslinės veik­los kroniką.

„Archaeologia Lituana“ 23 tomas buvo skirtas archeologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) 100-osioms gimimo metinėms paminėti, todėl didžioji dalis jame publikuotų straipsnių buvo parengti tarptautinės mokslinės konferencijos „Atgimstanti Senoji Europa“ pranešimų pagrindu. Šiame, „Archaeologia Lituana“ 24 numeryje, doc. dr. Algimantas Merkevičius straipsnyje „Marija Gimbutienė ir baltų kilmės teorija“ pateikia mokslininkės darbų, kuriuose ji tyrinėjo baltų kilmę, analizę ir parodo jų svarbą. Lietuvos archeologai tyrinėja įvairius proistorės ir istorinių laikų paminklus. Šią tyrimų įvairovę atspindi ir publikuojamų straipsnių įvairovė: nuo senojo ir vidurinio geležies amžiaus kapinyno Vilkijoje iki XX amžiaus tarpukario Vilniaus vaistinių tyrimų, nuo Egipto krokodilų mumijos, saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje, iki ypač svarbių dabarties geopolitiniame kontekste sovietinio genocido nusikaltimų, žudymų ir kankinimų tyrimų.

Vilniaus universitetas (VU) nuolat siekia suteikti kuo geresnes sąlygas mokslininkams įgyvendinti savo projektus ir plėtoti mokslinę veiklą. Be abejo, tam ypač svarbu finansavimas. Kad tai nebūtų kliūtis moksliniams tyrimams vykdyti, VU gali supažindinti su įvairiomis finansavimo galimybėmis ir kartu ieškoti optimalių sprendimų. Šia galimybe šiemet pasinaudojo net trys tarptautiniai stažuotojai, kurie savo tyrimus vykdo VU Istorijos fakultete ir kuriems vadovauja Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro vadovė prof. Jurgita Verbickienė.

Kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seime Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkui ir Istorijos fakulteto dėstytojui dr. Laurynui Peluričiui įteikta Valstybės Nepriklausomybės stipendija. Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisija stipendiją dr. L. Peluričiui skyrė už projektą „Valstybės kūrimas kaip kultūrinė užduotis trūkinėjančių ryšių pasaulyje: Stasio Šalkauskio kultūros filosofijos reaktualizacija“.

Projekto tikslas – permąstyti vieno svarbiausių moderniosios Lietuvos filosofų S. Šalkauskio (1886–1940) kultūros filosofijos ir politikos idėjas atsižvelgiant į pakitusį geopolitinį kontekstą, taip pat naujųjų politinės filosofijos ir nacionalizmo teorijų šviesoje.

„Esu nuoširdžiai dėkingas Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai už įvertinimą bei paskatinimą sugrįžti prie vieno iš svarbiausių Lietuvos filosofų – Stasio Šalkauskio – mintijimų, taip pat dėkoju už galimybę šiandien kreiptis į jus. Nesu jokiu ypatingu būdu vertas šios stipendijos, tačiau tikiu, kad jos yra vertas mano pradedamas tyrimas“, – atsiimdamas stipendiją sakė dr. L. Peluritis.

Valstybės Nepriklausomybės stipendija kasmet skiriama humanitarinių ir socialinių mokslų sričių jauniesiems mokslininkams už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus, su jais susijusią visuomeninę veiklą ir mokslo populiarinimo darbus, taip pat konkursui stipendijai gauti pateiktą įgyvendinti mokslinio tyrimo projektą. Valstybės Nepriklausomybės stipendija įteikiama kiekvienų metų kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto lėšų skyrimo Vilniaus miesto istorijos tyrėjų stipendijoms tikslai – puoselėti Vilniaus miesto tapatybę, skatinti Lietuvos piliečius domėtis Vilniaus miesto istorija, tirti Vilniaus miesto istoriją, siekiant istorinės atminties gyvybingumo ir įprasminimo, didesnės Vilniaus miestui aktualių istorinių įvykių, reiškinių, asmenybių ir jų veiklos sklaidos.

Stipendijos skiriamos Vilniaus miesto istorijos (įvykių, reiškinių, asmenybių, jų veiklos ir kt.) tyrimams.

Stipendijos yra skiriamos vieną kartą per metus humanitarinių, socialinių, gamtos ir kitų mokslo krypčių mokslininkams ir (ar) tyrėjams bei mokslininkų ir (ar) tyrėjų organizacijoms.

Daugiau informacijos

Minėdami Vasario 16-ąją ir nepriklausomybės atkūrimą, pirmiausia prisimename diplomatines Lietuvos signatarų ir kariuomenes kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau tuo laikotarpiu nematomame fronte vyko ir kitokia kova. Daugiau nei po šimto metų mums ir vėl jame teko kovoti. Tai – ligų frontas. Apie 1918–1920 m. siautėjusias ligas naujai susikūrusioje Lietuvos valstybėje ir kodėl jos nėra įstrigusios mūsų istorinėje atmintyje kaip kad kitose šalyse, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektorius Andrius Grodis.

Pasak istoriko, daugiausiai aukų 1918–1920 m. pareikalavusi liga pasaulyje, kuri Lietuvoje taip pat turėjo siautėti, buvo ispaniškasis gripas: „Tvirčiausia istoriografinė versija teigia, kad ši liga atsirado JAV, Kanzaso valstijoje ir vėliau pasiekė Europą. Pirmoji šios ligos banga nebuvo sunki, tačiau per antrąją, kuri prasidėjo 1918 m. rugpjūtį ir sukėlė didžiausią šoką bei labiausiai įstrigo daugelio šalių visuomenių istorinėje atmintyje, žuvo 90 % visų šiai ligai priskiriamų aukų. Iš viso, pagal naujausius tyrimus, į kuriuos įtrauktos tokios šalis, kaip Indija ir Kinija, manoma, kad nuo ispaniškojo gripo galėjo mirti nuo 50 iki 100 milijonų žmonių, kas sudarė 2,5–5 % visos pasaulio populiacijos.“ Paklausus kodėl ši liga vadinama ispaniškuoju gripu, nors manoma, kad atsirado JAV, A. Grodis paaiškina, kad tai dėl karinės cenzūros. Pirmojo pasaulinio karo metais Ispanijoje nebuvo cenzūros ir joje pirmą kartą buvo paskelbta vieša informacija apie šią ligą. Kitos ligos, nuo kurių to meto lietuviai taip pat kentėjo, kaip kad egzotine liga laikyta cholera, lietuviams gerai žinoma šiltinė ir tarsi iš viduramžių grįžę raupai, pagal A. Grodį buvo geriau pažįstamos.

Ispaniškojo gripo aukų beieškant

Priešingai nei Vakarų šalyse, kurios buvo smarkiai sukrėstos ispaniškojo gripo pandemijos, Lietuvos istorinėje atmintyje šios traumos tarsi neaptinkame. Istorikas pasakoja, kad tai nereiškia, jog šios ligos Lietuvoje nebuvo: „Iki COVID pandemijos Lietuvoje, istorikai labai retai atkreipdavo dėmesį į tokius reiškinius. Negausioje mokslinėje literatūroje tiesiog būdavo paminimas gripo faktas. Archyvinėje medžiagoje galima aptikti kitų ligų, tokių kaip cholera ar raupai, bet ispaniškasis gripas nepastebimas. Kodėl to meto spaudoje ši liga nebuvo užfiksuota pirmuosiuose puslapiuose, kaip kad Vakarų šalyse, galima bandyti paaiškinti Lietuvą užgriuvusiomis permainomis. Manoma, kad ispaniškasis gripas Lietuvoje pasirodė 1918 m. spalį, kai irstant vokiečių okupaciniam režimui, visi pirmi naujienų puslapiai buvo nukreipti  į svarstymus dėl Lietuvos nepriklausomybės.“

Kita priežastis, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas to meto visuomenėje, pasak A. Grodžio, yra dėl pačios visuomenės mentaliteto: „Dominavusiai kaimiškai visuomenei didžiausias rūpestis buvo ūkis. Štai šios ligos plitimui  skirtoje laikraščio „Darbo Balsas“ trumpoje žinutėje rašoma, kad „Sodžiuose susirgus visai šeimynai, nebebūdavo kam karvės į lauką išvaryti ar kiaulės pašerti“. Tad kaimo gyventojams didesnį susirūpinimą kėlė ne galimos jų pačių sveikatos komplikacijos, o galimai be darbo rankų liksiantis ūkis.“

Taip pat viena iš versijų, kodėl ispaniškasis gripas nebuvo pastebėtas, yra dėl mažo ligoninių ir gydytojų skaičiaus. „Nepamirškime, kad po 1918 m. vasario 16 vyksta kova dėl nepriklausomybės, todėl gydytojai mobilizuojami į kariuomenę. Jei tikėsime vienu šaltiniu, Kaune situacija nebuvo bloga. Vienas gydytojas tekdavo 1000 gyventojų. Tačiau kitur Lietuvoje, vienas gydytojas turėjo pasirūpinti 49 tūkstančiais gyventojų. Natūraliai keltas klausimas, kaip galima žinoti, kiek iš tikrųjų serga ir kuo serga, jei nebuvo jokio tinklo tam pasakyti“, – pasakoja A. Grodis.

„Kiek statistiškai Lietuvoje galėjo būti ispaniškojo gripo aukų irgi sunku pasakyti, nes net nežinome, kiek gyventojų tada buvo Lietuvoje. Galime remtis tik palyginimo metodu. Jeigu imsime naujausius duomenis, tai nuo 2,5 % iki 5 % pasaulio populiacijos šios ligos nepergyveno. Jei nagrinėsime galimą Lietuvos populiaciją nuo 1918 m. iki 1920 m. reikia atmesti Vilniaus ir Klaipėdos kraštą. To meto galimas gyventojų skaičius galėjo būti 2 milijonai. Tad pagal 2,5–5 % mirtingumo rodiklį, Lietuvoje nuo ispaniškojo gripo turėjo mirti nuo 50 iki 100 tūkstančių gyventojų“, – konstatuoja A. Grodis. Pačiam istorikui sunku patikėti, kad toks didelis aukų skaičius galėjo nesulaukti audringas permainas pergyvenančios visuomenės dėmesio. Tačiau pagal kitų ligų statistiką, kaip kad šiltinės, kurios 1920 m. epidemijos metu oficialiais duomenimis mirė 9000 žmonių, tokios didelės ispaniškojo gripo netektys įmanomos.

Nors oficialios statistikos apie ispaniškojo gripo aukas Lietuvoje nėra, archyvuose saugoma dokumentinė medžiaga, anot A. Grodžio, gali pagelbėti šios ligos pandemija susidomėjusiems istorikams.  Peržiūrėjęs Igliaukos Šv. Kazimiero ir Garliavos Švč. Trejybės bažnyčių mirties metrikų knygas, istorikas pastebėjo, kad mirusiųjų skaičiai 1918-1919 m. ir vėlesniais metais gana ženkliai skiriasi. „Mirusiųjų tiek 1918, tiek 1919 m. buvo dvigubai daugiau negu vėlesniais nepriklausomybės metais. Tačiau metrikų knygose tiksli mirties priežastis dažniausiai nenurodoma. Todėl teigti, kad didelį gyventojų mirtingumą lėmė būtent ispaniškojo gripo epidemija, be nuodugnesnių tyrimų negalime“, – svarsto mokslininkas.

Okupacinio vokiečių režimo palikimas ir skiepai

Po Pirmojo pasaulinio karo ir vokiečių okupacijos situacija Lietuvoje buvo sunki, kas anot istoriko A. Grodžio, nevienareikšmiškai paveikė ispaniškojo gripo ir kitų ligų plitimą: „Vokiečių okupacija Lietuvoje buvo alinanti. Ypač kai imtasi įgyvendinti vadinamąją „Hindenburgo programą“. Tai buvo totalinė mobilizacija, kai 1917 m. iš Lietuvos buvo išvežama kiek įmanoma daugiau turto, kas šokiravo Lietuvos žmones. Imtas jausti maisto produktų trūkumas, pirmiausia didesniuose miestuose. Labai buvo apribotas judėjimas visoje Oberosto, į kurį įėjo didžioji dalis lietuvių gyvenamų žemių, teritorijoje. Įvestas tilto mokestis ir kiti panašūs mokesčiai. Dėl judėjimo suvaržymų žmonės gyveno faktinio karantino sąlygomis iki kol vokiečiai pradėjo trauktis 1918 m. rudenį. Galbūt tai galėjo pristabdyti epidemiją, bet taip jau sutapo, kad kai vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis spalio ir lapkričio mėnesiais, mus užklupo ta didžioji gripo epidemija.“

Nors nuo ispaniškojo gripo vaistų ar skiepų tuo metu nebuvo, bet nuo lietuviams gerai pažįstamos ir juos bauginusios ligos– raupų, žmonės galima buvo skiepyti, tik jie to nenorėjo. „Nuo raupų skiepai jau buvo, bet lietuviai nenorėjo jais skiepytis. Tačiau tai nėra vien tik dėl konservatyvaus mentaliteto. Viena iš skiepų baimės priežasčių buvo ta, kad jie gaminti ir pirkti iš Vokietijos. Vokiečiai ne tik išnaudojo Lietuvos kraštą ūkiškai, bet ir darė eksperimentus su vietos gyventojais, skiepijant nuo įvairių ligų, taip įpratinant bijoti šių dalykų“, – aiškina VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

„Taip pat skiepai nuo raupų buvo mokami. Sveikatos departamento parengtame įsakyme buvo nurodoma, kad nepasiturintieji gyventojai privalo būti skiepijami nemokamai. Tačiau medicinos personalas, ypač provincijoje, neretai už šią paslaugą iš visų piliečių nevengdavo imti užmokesčio. Šią problemą buvo bandyta spręsti, bet aktyviau tik 1922 m. Buvo parengtas gana griežtas privalomų skiepų nuo raupų įstatymo projektas. Už nesiskiepijimą  grėsė 5000 auksinų bauda arba 30 parų kalėjimo. Tačiau dėl lėšų stokos vyriausybė šio įstatymo projekto nesiryžo įgyvendinti. Visgi, kai kurios apskritys, pavyzdžiui, Tauragė arba Ežerėnai (dabartiniai Zarasai) priverstinį skiepijimą nuo raupų buvo įvedė Galiausiai ši viduramžių liga iš Lietuvos buvo išgyvendinta.“

Istorikas A. Grodis sako, kad su pažįstama liga – šiltine, lietuviai iš esmės tvarkėsi geriau, bet koją vėl pakišo vokiečių okupacinė kariuomenė: „Veikė sanitarinė milicija ir buvo parengta nemažai brošiūrų, kuriose rekomendacijos patarė, kaip apsisaugoti nuo šiltinės. Tik vėl problema buvo dėl okupacinio režimo. Jo metu judėjo įvairios kariuomenės, kurios taip pat platino tokias ligas kaip šiltinė.“

Kitos ligos taip pat buvo užpuolusios jaunąją Lietuvą, bet jų ataka buvo mažesnio masto. A. Grodis pamini 1921 m. sifilio epidemiją Kaune: „Po jos sekė trachomos – akių ligos, epidemija. Galiausiai tuberkuliozė arba džiova, kuri Lietuvą kankina iki šiol, irgi plito sparčiai. Šios lėtinės ligos, tuometinėje spaudoje buvo įvardijamos kaip socialinės ligos.“

Apibendrindamas istorikas A. Grodis teigia, kad lietuviai kovojo su tais priešais, kuruos pažinojo, o mūšiai vyko visuose frontuose. Įskaitant ir nematomą frontą, kuriame virusai ir bakterijos kėsinosi į naujai susikūrusios valstybės piliečius bei jos ateitį. Istorinėje atmintyje šios kovos liudijimų išliko palyginti nedaug, bet tai nereiškia, kad jos nepaliko pėdsakų, kurių istorikai dar neaptiko. Tad Vasario 16-oji gimė itin komplikuotoje aplinkoje, bet tai tik dar labiau sustiprina šios dienos reikšmę.

Vasario 11 d. pasaulis mini tarptautinę moterų ir mergaičių moksle dieną. Apie vieną garsiausių lietuvių mokslininkių pasaulyje ir apie tai, kodėl neretai visuomenė galvoja, kad archeologo profesija yra „vyriška“, nors moterų joje suskaičiuojama daugiau, pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektorė, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė, archeologė Agnė Žilinskaitė.

Archeologijos revoliucionierė

Archeologė prof. Marija Birutė Gimbutienė (1921–1994), kaip ir antropologė Birutė Galdikas, yra viena garsiausių lietuvių kilmės mokslininkių pasaulyje. Pasakojimą apie M. Gimbutienę archeologė A. Žilinskaitė pradeda, kaip pati įvardija, „dogmatiniu sakiniu“: „Mūsų akimis M. Gimbutienė yra ne tik viena žymiausių moterų mokslininkių, bet ir apskritai lietuvių mokslininkų pasaulyje. Ji itin produktyviai dirbo ne tik archeologijos, bet ir kitose mokslinėse srityse, tokiose kaip lingvistika, antropologija ir kt., ir meistriškai jas jungė. Mokslininkė savo darbams pasitelkė tarpdiscipliniškumą, taip pat yra laikoma archeomitologijos pradininke. Tačiau gražiausias reiškinys, mano manymu, yra tai, kad, nepaisant nuveiktų grandiozinių darbų, jos mokslinis palikimas ir šiandien yra labai aktualus, nuolat įvairiais pjūviais analizuojamas, interpretuojamas ir iš naujo vertinamas pačiose įvairiausiose tiek mokslo, tiek meno, tiek kultūros ar kitose srityse.“

Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkė pasakoja, kad M. Gimbutienė buvo pralenkusi savo laiką: „Kasdien tobulėjant technologijoms mes gauname įvairiausų naujų duomenų, kurių anksčiau negalėjome nei žinoti, nei įvertinti. Tai leidžia vis iš naujo peržiūrėti tuometines M. Gimbutienės mokslines teorijas, nors jos palikimas ir taip niekada nebuvo praradęs aktualumo. Kolegos archeologai, pažinoję M. Gimbutienę, dabar drąsiai sako: „Marija, tu buvai teisi.“ Tačiau jos darbai apie senosios Europos visuomenę, raidą, religiją nebuvo visados nuolankiai priimami mokslinėje bendruomenėje. Anuo metu jie sulaukė ir nemažai kritikos, tačiau M. Gimbutienė jos visiškai nebijojo, kaip ir tęsti savo pradėtų darbų“, – pasakoja dėstytoja A. Žilinskaitė.

Dažnai M. Gimbutienė yra siejama ir su feministinėmis pažiūromis, tačiau, pasak A. Žilinskaitės, nėra užuominų, kad mokslininkė save su jomis tapatintų. „M. Gimbutienė paskatino pasaulį pažvelgti į senąsias bendruomenes kitu kampu – per moterišką prizmę. Iš moters perspektyvos, per dievybes, per to meto visuomenės paliktus kultūros elementus M. Gimbutienė tiesiog pradėjo naują požiūrį į Senąją Europą, naują etapą, kuris, manau, tęsiasi iki šiol.“

Iššūkiai vyrų pasaulyje

Apie sunkumus būnant moterimi mokslininke M. Gimbutienė yra pasisakiusi atvirai. Kalbėdama apie tai A. Žilinskaitė tęsia: „Analizuodami to meto laikotarpį, nepamirškime, kad tai buvo kiti laikai. XX a. viduryje moterys mokslininkės tikrai nebuvo tokia kasdienybė kaip dabar. Savo dienoraštyje M. Gimbutienė yra palikusi atsiminimų, iš kurių lengva išskaityti, kad pradėjus mokslininkės kelią jai ne kartą teko patirti nepatogumų tuo metu vyraujančiame vyriškame mokslo pasaulyje. Pavyzdžiui, Harvardo universitete M. Gimbutienė buvo vienintelė mokslininkė archeologė. Gavusi progą, ji persikėlė darbuotis į Kalifornijos universitetą, kuriame mokslo bendruomenė buvo daug tolerantiškesnė. Būtent ten mokslininkė atliko ir parengė didžiąją dalį svarbiausių archeologijos darbų, o 1968 m. dienraščio „Los Angeles Times“ buvo išrinkta metų žmogumi.“

„Kyla klausimas, kaip jai pavyko ir kokios mokslininkės savybės lėmė jos profesionalumą, puikią mokslinę karjerą tiek Vokietijoje, tiek Amerikoje. Daug žmonių ją apibūdina kaip nepaprastą optimistę ir labai veiklią moterį. Atrodo, kad ji taip pat buvo gera „vadybininkė“, nes gebėdavo organizuoti ir tolimiausias archeologines ekspedicijas, ir pačius įvairiausius tarptautinius ar vietinius renginius įvairiausiomis temomis. Didelis mokslininkės pranašumas buvo ir tai, kad ji mokėjo labai daug Europos kalbų, o tai suteikė galimybę išmanyti kitų šalių mokslinę literatūrą. Tačiau svarbiausia tai, kad M. Gimbutienė turėjo gabumą aprėpti, susisteminti ir išanalizuoti milžinišką kiekį įvairiausių mokslinių duomenų. Dabar mes neretai dirbame su įvairiais mikroregionais, siauromis atvejų studijomis, t. y. geografiškai ir turinio atžvilgiu gana siauromis temomis. Tad sugebėdama suvokti ir įvertinti dalies Azijos ir Europos archeologinę medžiagą M. Gimbutienė, pradėjusi karjerą emigracijoje, nuolat derindama šeimą ir motinystę, sugebėjo nuveikti titaniškus, plataus masto darbus. Nors mokslininkė buvo Barbė devyndarbė, tačiau dėl jos žavios ir unikalios asmenybės, lakios vaizduotės kildavo smagios istorijos, kuriomis visada mielai dalinasi draugai, kolegos ir šeimos nariai“, – apibendrina M. Gimbutienės asmenybę archeologė.

Archeologija – moterų mokslas?

Pasakodama apie lyčių lygybę Lietuvos archeologijoje, A. Žilinskaitė atskleidžia, kad šiame neretai stereotipų apipintame moksle moterų nėra mažiau nei vyrų: „Jeigu pasižiūrėtume į skaičius, matytume, kad didžioji dalis studentų visada būna merginos. Lietuvos archeologijos draugijoje kiek daugiau nei 240 narių, tačiau, nors ir neženkliai, moterų vis tiek daugiau. VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje iš dešimties narių pusė yra moterys: bioarcheologė dr. Justina Kozakaitė, zooarcheologė doc. Giedrė Piličiauskienė, archeobotanikė prof. Giedrė Keen Motuzaitė Matuzevičiūtė, paveldosaugos ekspertė doc. Justina Poškienė ir aš.“

A. Žilinskaitė priduria, kad ir anksčiau moterys Lietuvos archeologijoje buvo veiklios. Rimutė Jablonskytė-Rimantienė (1920–2023), Regina Volkaitė-Kulikauskienė (1916–2007), Elena Grigalavičienė (1933–2005) yra vienos iš produktyviausių mokslininkių archeologių. Tad, pasak A. Žilinskaitės, moterys archeologės Lietuvoje niekada nebuvo paraštėse. „Nors jos ir nepasiekė pasaulinio garso lygmens kaip M. Gimbutienė, bet Lietuvoje ir Rytų Baltijos regione jos visuomet buvo žinomos bei gerbiamos mokslininkės, pasiekusios ne mažiau svarbių mokslinių rezultatų.“

Nors archeologijoje buvo ir yra moterų mokslininkių, tačiau, pasak VU Istorijos fakulteto lektorės, platesnėje visuomenėje vis dar galima susidurti su stereotipu, kad archeologija yra vyriška specialybė: „Dažniausiai tokį vaizdinį formuoja fizinių archeologinių tyrimų vaizdai. Tačiau iš tiesų archeologija yra platus tarpdisciplininis mokslas, į kurį patenka sritys nuo lauko (in situ) tyrinėjimų iki įvairiausių laboratorinių, muziejinių ar kitų darbų. Tad būdamas archeologu kartais gali ir nepaliesti kastuvo.“

Kelias iki Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkės posto

Paklausta, kaip atrado archeologiją, A. Žilinskaitė atvirauja, kad archeologija iš pradžių nebuvo jos svajonė: „Vienas iš variantų, bet tikrai ne prioritetas. Iš pradžių studijos sekėsi sunkiai, nedomino nei apyrankių, nei smeigtukų ar kitos tipologijos. Tačiau bėgant studijų metams vis gausėjo ir plėtėsi spektras archeologinių temų ir metodų, tokių kaip zooarcheologija, bioarcheologija ar kt. Tad motyvacija kartu su šiuo spektru taip pat augo. Labai patiko lauko tyrimų praktikos. Ir galiausiai VU liko mano namais.“

Kelias Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkės posto link A. Žilinskaitei prasidėjo 2008 m. „Nuo sekretorės praeigų iki įvairiausių iniciatyvinių projektų. Išaugau tiesiogiai būdama toje bendruomenėje. Pirmininkas nėra paskiriamas, o renkamas demokratiškai kitų narių. Norėčiau tikėti, kad jei nieko prasmingo nedarytum, matyt, tavęs nerinktų. Jeigu būtum moteris be jokių ambicijų ir noro ką nors daryti, tai, matyt galėtum sakyti, kad tave diskriminuoja, bet iš tikrųjų nieko nedarydama tu diskriminuotum pati save. Manau, kad mes gyvename aukso laikais, bet esame labai įvairūs, o kartu ir socialiai ir kultūriškai jautrūs. Mes turime gerbti vienas kitą, turime atsižvelgti į įvairiausius gyvenimiškus aspektus, kurie galbūt ankstesniais laikais buvo nesuprantami, nematomi, užgožti arba ignoruojami. Laikai keičiasi, bet lytis šiandien, kaip gyvenimo pasirinkimus lemiantis veiksnys, eina toli į paraštes“, – sako A. Žilinskaitė.

Maloniai kviečiame dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Albertas Goštautas: „pranokau juos savo kilme, giminės senumu ir turtu“, kuri vyks 2024 m. spalio 24–25 d. Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Ši konferencija rengiama siekiant aktualizuoti vieną galingiausių Jogailaičių epochos Lietuvos didikų – Mūrinių Geranainių grafą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerį ir Vilniaus vaivadą Albertą Goštautą (†1539), bei visą Goštautų giminę.

Daugiau informacijos

Kviečiame dalyvauti tarptautinėje konferencijoje "Bridging Divides. The Jews of Historical Lithuania", kur vyks liepos 15-17 dienomis Vilniaus universitete, Istorijos fakultete. Konferencija skirta istoriografinėms, disciplininėms ir kitoms konceptualioms takoskyroms identifikuoti ir aptarti. Daugiau informacijos.