prof. Arūno Streikaus kalba diplomų įteikimo iškilmėse, 2022 metai
Mieli absolventai, juos lydintys asmenys, kolegos,
iš tiesų tai šios kalbos net neturėjo būti, nes savo kalbą aš jau esu pasakęs ir tai buvo, man regis, lyg būtų nutikę vakar, nors buvo prieš tris metus. Atrodytų praėjo tiek nedaug, o pasaulis per tą laiką, sako, pasikeitė beveik neatpažįstamai – praslinko daugumą savo vidiniuose narvuose įkalinusi pandemija kone logiškai išsirutuliojusi į ketvirtą pasaulinį karą. Tiesa, jūs kaip diplomuoti istorikai gerai žinote, kad anksčiau dažniausiai būdavo atvirkščiai – pirma karas, po to maras. Taigi, net šiuo atžvilgiu įprasta tvarka susijaukė. Natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis didžiąją jūsų studijų dalį gaubė nerimo, įvairiopų baimių, pasimetimo, o gal net ir skausmo dėl artimų žmonių netekties šešėliai. Šia prasme šiandien diplomus gaunančiuosius galima pavadinti zoomteamsų laida, nes bakalaurai beveik pusę savo studijų dėstytojus regėjo tik per kompiuterių monitorius, o magistrai kontaktines studijas iš esmės turėjo nepilnus du mėnesius. Dėl to man nuoširdžiai gaila. Gaila ir apmaudu dėl to, kad su kai kuo tenka išsiskirti taip dorai ir nespėjus susipažinti…
Bet gi ne į laidotuves prarasto pasaulio apraudoti ir dėl neišnaudotų galimybių dūsauti čia šiandien susirinkome. Man netgi atrodo, kad pasaulis taip smarkiai nepasikeitė, kaip mums bandoma įteigti, todėl šiandien visiškai nesiruošiu išsižadėti to, ką buvau sakęs prieš tris metus (dar viena remarka paraštėje: Tikri istorikai turi būti išsiugdę instinktą ieškoti pirminių šaltinių ir kritiškai vertinti visokius perpasakojimus, taigi, ir šią kalbą norintys nesunkiai gali susirasti interneto platybėse). Šiandienį mano pasisakymą veikiau reikėtų matyti kaip ano tęsinį. Tąkart kalbėjau apie laiko patikrintų didžiųjų dorybių aktualumą, o šįkart norisi pridėti ir jų priešybę – didžiąsias arba mirtinas nuodėmes. Anaiptol ne dėl to, kad būčiau linkęs į pamokslavimą, kaip galėtumėt įtarti, ar vieta tam įpareigotų, o dėl to, kad laikai dabar tokie, švelniai tariant, nekokie.
Pandemija ir karas pavaizdžiai patvirtino, o vadinamojo dirbtinio intelekto proveržis, genetikos ir dalelių fizikos atradimai, kokie bebūtų įspūdingi, kol kas nesugebėjo paneigti, kad žmogiškas pasaulis kol kas rieda ir turbūt dar kurį laiką riedės ant tų pačių dviejų laiko tėkmės nuzulintų bėgių. Vienoje pusėje (tarkim dešinėje, on the right) – drąsa ir atsakomybė už mus supantį pasaulį ir žmones jame, priešingoje pusėje – baimė ir godumas ar vangumas, vienoje pusėje – išmintis ir pagarba sau bei kitam (kitokiam), kitoje – puikybė sumišusi su kvailumu ir galios piktnaudojimu, vienoje pusėje – viltis ir gebėjimas atleisti, kitoje – neviltis, rūstumas ir neapykanta. Viską dar labiau generalizuojant, galima vardyti ir tokias binarines opozicijas kaip dialogas versus totalus nesusikalbėjimas, taika versus karas. Ir visa tai visuomet kartu, įtampoje ir persikloję vienas su kitu, o bandymas atskirti balta ir juoda – ne tik bergždžias, bet ir pavojingas užsiėmimas. Pabandžius vieną iš bėgių pašalinti, ko gero pasaulyje arba iš karto stotų Dievo karalystė arba jis nugarmėtų į amžiną prapultį. Nei vieno, nei kito, įtariu, niekas čia ir dabar labai netrokšta.
Panašu, kad šiandien mūsų pasaulis ir mūsų valstybė yra pavojingai pakrypę ant kairiojo bėgio (aišku, ne politine, o moraline prasme), todėl jam labai reikia atsvaros – teisių žmonių (rightheous people), turinčių savyje daugiau drąsos, išminties bei vilties. Universitetas visais laikais buvo ir, tikiu, tebėra ta vieta, kur ugdomos mūsų dorybės ir žabojamos mūsų nuodėmės. Tam reikalingas pamatines sąlygas – autonomiją, autoritetą ir atsakomybę – jau penktą šimtmetį įpusėjęs Vilniaus Universitetas, po penkis dešimtmečius trukusios sovietinės okupacijos, atrodo, pamažu atsikovoja, o greičiausiai šia linkme, mano labai subjektyvia ir nepatikima nuomone, juda jo Istorijos fakultetas. Taigi, galime tikėtis, kad šiomis dienomis šioje bažnyčioje masiškai dalijamų Universiteto baigimo diplomų savininkai įrodys jų vertę, savo gyvenimiškais pasirinkimais prisidėdami prie sutrikusio balanso atkūrimo. Kiekvieno iš jūsų – ir tų, kurie daugiau nebegrįš į auditorijas, ir tų, kurie toliau tęs studijas magistratūroje ar doktorantūroje – indėlis yra vienodai svarbus, nes galų gale juk gali pritrūkti tos vienos kruopelės, kad pasaulis nenueitų velniop.
Linkiu jums gražios nepaskutinės vasaros ir geros kloties! Būkite teisieji žmonės!
2022 m. birželio 27 d., eidamas 81 metus, mirė ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, iškilus Lietuvos istorikas doc. dr. Algis Povilas Kasperavičius.
CALL FOR TRAINEES
2022 metų gegužės 19 d. Centrinė rinkimų komisija patvirtino gegužės 16-17 dienomis vykusių rinkimų į Senatą rezultatus.
2022 m. balandžio 11 d. Lietuvos ir Čekijos draugijos taryba vienbalsiai naująja pirmininke išrinko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentę dr. Dalią Bukelevičiūtę. Mūsų kolegė savo profesinę veiklą yra susiejusi su Lietuvos ir Čekijos istorinių ryšių tyrimais, yra studijavusi Prahos Karolio universitete, su šia institucija palaikomi draugiški ryšiai iki šių dienų. Taip pat ji bendradarbiauja su Lietuvos ambasada Prahoje bei Čekijos ambasada Vilniuje, ne kartą stažavosi Čekijos Respublikos archyvuose, rengė konferencijas bei parodas. Pastaruoju metu Lietuvos ir Čekijos ryšiai pastebimai pradėjo aktyvėti dėl geopolitinių iššūkių, taip pat yra plėtojami kultūros, švietimo, mokslo, susisiekimo, energetikos, aplinkosaugos srityse. Lietuvos ir Čekijos draugija vienija kelias dešimtis dvišaliais ryšiais besidominančių asmenų. Jų tarpe yra akademikai Algirdas Vaclovas Valiulis ir Gytis Juška, lietuviškosios kaligrafijos mokyklos kūrėjas Albertas Gurskas, taip pat mokslininkai ir dėstytojai. Draugijos veikloje dalyvauja tie asmenys, kurie yra studijavę Čekijos aukštosiose mokyklose, stažavęsi mokslo institutuose, palaikantys verslo ir kultūrinės veiklos ryšius. Organizacija veikia visuomeniniais pagrindais ir turi intencijų palaikyti aktyvesnį kultūrinį dvišalį bendradarbiavimą, kurio gaires nubrėžė Lietuvos inteligentai įkūrę šią draugiją 1937 m. Kaune ir atnaujinę jos veiklą 1991 m. gegužės 23 d. Vilniaus universiteto rektorato posėdžių salėje.
Šiemet Lietuvos radijo ir televizijos komisijos organizuojamame visų radijo ir televizijos laidų konkurse „Pragiedruliai“ geriausia televizijos laida Lietuvoje 2021 metais pripažintas 8 dokumentinių laidų ciklas „Triumfo kelias. Jonas Karolis Chodkevičius“, kurio kūrime dalyvavo ir VU Istorijos fakulteto mokslininkai - prof. Alfredas Bumblauskas, doc. Genutė Kirkienė, dr. Kęstutis Kilinskas.
Vilniaus universiteto Centrinė rinkimų komisija patvirtino iškeltų kandidatų į Senato narius sąrašą. Istorijos fakulteto kandidatai:
Istorijos fakulteto bendruomenė reiškia gilią užuojautą Ukrainoje žuvusio Fakulteto alumno Manto Kvederavičiaus artimiesiems. Tiesos paieškų ir ištikimybės bendražmogiškumui neįmanoma nužudyt.
Centrinė rinkimų komisija informuoja, jog prasideda nauji rinkimai į Vilniaus universiteto senatą.
JAV lietuvis Juozas Sidas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui paramą skiria nuo 2017 m. Taip puoselėjamas J. Sido dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimas. Parama skiriama istorijos mokslo ir studijų stiprinimui. 2021 m. dovanota 14500 eurų.
Ateik į istorijos pasaulį ir tavo pasaulis pasikeis! Visus besidominčius istorija, archeologija ir kultūros istorija kviečiame į jaunųjų istorikų mokyklą
Užvakar susisiekėme su Istorijos fakulteto alumne istorike Oleksandra, kuri šiuo metu yra Ukrainoje. Pagrindinis jos prašymas - medikamentų, medikamentų, medikamentų. Šiandien iš fakulteto išsiuntėme 15 dėžių įvairiausių ir labiausiai trūkstamų medicininių priemonių, vaistų, kuriuos Oleksandra išskirstys ten kur reikia. Dėkui 
2021 m. Vilniaus tarptautinė knygų mugė ir joje vykę apdovanojimai buvo itin sėkmingi Istorijos fakulteto bendruomenei. Vasario 26 d. šių metų Jurgos Ivanauskaitės premija buvo įteikta doc. dr. Tomui Vaisetai už romaną „Ch.“, („Baltos lankos“, 2021). Tą pačią dieną mugėje knygos „Neįgyvendintas Vilnius“ (leidykla „Lapas“, 2021) autorėms prof. dr. Marijai Drėmaitei ir dr. Rasai Antanavičiūtei buvo įteikta Vilniaus klubo premija už skatinimą pažinti Lietuvos sostinę, Vilniaus miesto istorijos populiarinimą, vilniečių ir svečių žingeidumo ir pagarbos Lietuvos sostinei ugdymą. Mugėje taip pat paskelbti „Metų knygos rinkimai 2021“ nominantai. Tarp nominantų kategorijoje "Publicistika ir dokumentika" atsidūrė dr. Norberto Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (Aukso žuvys, 2021). Už ją ar kitas knygas balsuoti galima iki 2022 m. balandžio 25 d. interneto svetainėje 
Vasario 24–27 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius) vyks 
ir Lietuvos leidėjų asociacija skyrė Vilniaus klubo premiją VU Istorijos fakulteto profesorei dr. Marijai Drėmaitei ir Vilniaus muziejaus direktorei dr. Rasai Antanavičiūtei už knygą „Neįgyvendintas Vilnius“.
Paskelbta