Vilniaus universitete (VU) galima rasti plataus spektro studijų: nuo kriminologijos iki dalyko pedagogikos, tačiau net jei nėra norimos mokslinės nišos, trokštamas studijas galima tiesiog susikurti. Šia galimybe pasinaudojo ir Dominykas Barusevičius – VU doktorantas, nagrinėjantis archeologijos filosofijos klausimus. Savo tyrime „Technikos ir kalbos santykis kaip archeologijos filosofijos problema“ D. Barusevičius aiškinasi, kaip gebėjimas gaminti gali lemti kalbą. Archeologijos filosofijos doktorantas pasakoja apie daugiasluoksnį tyrimų lauką ir tarpdisciplininių studijų galimybes VU.

Filosofas teoretikas

D. Barusevičius prisipažįsta, kad mokykloje jį kankino abejonės, ką turėtų studijuoti. Domino įvairios sritys – nuo fizikos iki muzikos. Tačiau priežastimi pradėti filosofijos studijas tapo jų aprašymas, teigiantis, kad filosofija gali apimti visą sričių įvairovę. Studijas VU D. Barusevičius pradėjo Filosofijos fakultete, studijavimas džiugino jaunąjį teoretiką, nors skaitykloje darbuotis įprato tik antraisiais bakalauro studijų metais. Antrajame kurse, užklydęs į Istorijos fakulteto skaityklą, studentas pasijuto laisvai: jam tiko skaityklos apšvietimas, atmosfera, kartais vakarais likdavo vienas paskutinių. Raktu į filosofijos discipliną doktorantui tapo Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritika“: „Prireikė mėnesio, kad pradėčiau suprasti ir įsisavinti I. Kanto veikalo teorines subtilybes. Tam įvykus prasiplėtė mano akiratis, pradėjo struktūruotis mąstymas. Tuo metu pradėjau žavėtis klausimais apie transcendentinį laiką, erdvę ir vaizduotę. Šiame kontekste vaizduotė pasireiškia kaip kuriančioji galia, tai labai mane domino“, – pasakoja jaunasis filosofas.

Po kiek laiko D. Barusevičius atrado Michailą Bachtiną ir Cornelių Castoriadį. M. Bachtinas mokėsi ir Vilniaus gimnazijoje (dabartinis VU), buvo luošys, per stebuklą išsisuko nuo bolševikų kilpos, vienu metu taip nusigyveno, kad teko iš rankraščių suktis cigaretes. M. Bachtino veikalas apie laiko ir erdvės suderinamumą, pavadintą chronotopu remiantis I. Kanto transcendentine estetika ir A. Einsteino reliatyvumo teorija, sudomino studentą. Magistrantūros metu jis parašė straipsnį „M. Bachtino chronotopas: tarp epistemologijos ir sociokonstruktyvizmo“, darbas publikuotas moksliniame žurnale „Problemos“. C. Castoriadis taip pat rašė apie laiką, erdvę, bet juos siejo su įtampomis tarp individualiosios vaizduotės ir sociumo. Vėlgi ataidi D. Barusevičių dominančios temos – laikas, erdvė, vaizduotė. M. Bachtino ir C. Castoriadžio teorinių pozicijų sugretinimas tapo D. Barusevičiaus magistro darbu.

Paklaustas, kuo jam svarbi filosofija, D. Barusevičius atsako: „Viena vertus, filosofija leidžia permąstyti nusistovėjusias nuomones, išryškina tokius tikrovės pažinimo aspektus, apie kuriuos net nebūtum susimąstęs, kita vertus, gyvenimas filosofiniais tekstais, rašymu, skaitymu maitina smalsulį. Nuolatos kuo nors susidomiu. Pastaruoju metu nagrinėju archeologijos filosofijos problematiką.“ Doktorantas atskleidžia, kad tokią disertacijos temą iš dalies nulėmė bandymas suderinti filosofijos ir archeologijos studijas.

Archeologas praktikas

Archeologija į D. Barusevičiaus akademinį gyvenimą atėjo VU Istorijos fakulteto dėstytojų dėka. Po pirmų filosofijos studijų metų jis dalyvavo ekskursijoje, kurioje archeologai doc. Gintautas Vėlius ir dr. Rokas Vengalis kartu su ekskursijos dalyviais ieškojo piliakalnių Neries regioniniame parke. Žygyje nieko ypatingo nebuvo surasta, tačiau po ekskursijos filosofijos studentas pasipasakojo, kad jį domina archeologija, todėl Gintautas Vėlius ir Rokas Vengalis pakvietė jį į archeologinę praktiką, kuri vyko Kernavėje. Prisijungęs prie archeologijos pirmakursių, doktorantas pripažįsta, kad tuomet nieko konceptualaus apie archeologiją nežinojo, bet paėmęs į ranką mentelę pajuto atradimo džiaugsmą: „Kasiau, kasiau, gremžiau, gremžiau, kažką rasdavau, parodydavau, dėstytojai atsakydavo, kad tai natūralus akmuo. Susierzindavau, greitai nusiramindavau ir toliau grįždavau prie proceso, tačiau tokiu būdu moksliškai susižavėjau archeologija.“

Studentas kartu su archeologais Vėliumi ir Vengaliu Kernavės valstybinį kultūrinį rezervatą ir jo apylinkes tyrinėja jau septynias vasaras iš eilės. Kernavėje tyrinėti įvairių archeologinių objektų pėdsakai: akmens amžiaus stovyklavietės, geležies amžiaus gyvenvietės, pilkapynai, viduramžių laikotarpio gyvenvietės ir kapinynas. Be to, jis prisidėjo gręžiant Kernavės piliakalnių šlaitus ir aikšteles. Šis unikalus metodas leido išsiaiškinti, kad Aukuro kalnas jungėsi su Lizdeikos piliakalniu ir tik XIII–XIV a. buvo atlikti dideli žemės judinimo darbai juos atskiriant. Dalyvaujant įvairiuose archeologiniuose žvalgymuose, kai vaikštoma pro šviežiai suartą lauką, Dominykui pavyko aptikti kelias priešistorines gyvenvietes.

Labiausiai jaunajam mokslininkui įsiminė Aukuro piliakalnio tyrimai, vykę 2021–2022 m., ir kapinyno kasinėjimai praėjusią vasarą: „Didelį įspūdį paliko tai, kad Aukuro kalno aikštelėje aptikome importuotų artefaktų – keraminių ir stiklinių dirbinių šukių, peilio apkalėlių. Kapinyno tyrimai paliko įspūdį todėl, kad vienoje vietoje radome dviejų skirtingų chronologinių periodų kapinynus: degintinį XIII–XIV a. kapinyną, kai žemės paviršiuje išberdavo degintinius žmogaus palaikus ir įkapes, ir preliminariai IX–XII a. datuojamą pilkapį žirgui, kai palaidojo nesudegintą žirgą ir supylė sampilą“, – pasakoja VU Filosofijos fakulteto studentas. Plačiau apie šį kapinyną ir jo tyrimus galima sužinoti čia.

Siekis mokytis abu

Kai Dominykas suprato, kad nori ir studijuoti archeologiją Istorijos fakultete, ir neišsiskirti su filosofija, pradėjo ieškoti sprendimo. Sužinojęs apie gretutinių studijų galimybę, bakalauro pakopoje studijavo archeologiją ir filosofiją vienu metu. Sunkumų suderinti studijas nebuvo, nes istorijos skaitykla, kurioje studentas leisdavo vakarus, kupina ne tik archeologijos, bet ir filosofijos knygų.

Vėliau jaunasis mokslininkas įstojo į filosofijos magistrantūrą, bet čia gretutinių studijų nebuvo. Sprendimą rasti padėjo VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė: „Ji suorientavo ir pasiūlė studijuoti archeologiją kaip laisvajam klausytojui. Nusprendžiau taip ir padaryti. Magistrantūroje krūvis kiek padidėjo, nes studijuojant filosofiją prisidėjo ir keli archeologijos magistrantūros programos dalykai. Nepasakyčiau, kad krūvis labai apsunkino, pavyko viską suvaldyti. Matyt, buvo įdomu studijuoti filosofiją ir archeologiją.“

Doktorantūroje Dominykas norėjo gilintis į archeologijos ir filosofijos temas. Nusprendęs ieškoti sąlyčio taškų, studentas pradėjo domėtis klausimais, kurie apimtų šias sritis. Archeologijos filosofijos specialisto Lietuvoje nėra, tema nauja, bet studentui reikėjo rinktis specifinę tematiką, problematiką, vadovą, institutą ar katedrą. Šioje situacijoje filosofuojančiam archeologui padėjo jo VU filosofijos dėstytojas, bakalauro ir magistro darbų vadovas, filosofas prof. Kristupas Sabolius. Jis pasiūlė toliau studijuoti VU Filosofijos fakultete, kuriame palankiai žiūrima į tarpdiscipliniškumą. Istorijos fakultete kaip savo archeologijos mokslo konsultant D. Barusevičius pasirinko minėtą archeologą G. Vėlių.

Gaminame daiktus, kurie gamina mus

Paklaustas apie doktorantūros temą, studentas atsako, kad kol kas preliminari tema –„Technikos ir kalbos santykis kaip archeologijos filosofijos problema“. Teoretikas papildo, kad jo tyrime plačiausiomis prasmėmis technika suprantama kaip gebėjimas gaminti, o kalba – kaip gebėjimas išsakyti. Jis nagrinėja, kaip sąveikauja technika ir kalba, kokią įtaką gali turėti technikos ir kalbos sąveikavimas žmogaus evoliucijai: „Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, atsispiriu nuo archeologijos filosofo Lambros Malafourio materialiosios įtraukties teorijos. Vienas esminių šios teorijos  teiginių – „Mes gaminame daiktus, kurie savo ruožtu gamina mus.“

Dominykas pasakoja, kad tarpdiscipliniškumas pasireiškia klausimu, kaip keičiasi žmogus. Būtent toks klausimas subendravardiklina filosofiją ir archeologiją. „Ir filosofija, ir archeologija bando suprasti, ką reiškia būti žmogumi, kaip egzistuoja žmogiškasis individas. Iš esmės filosofija sudaro sąlygas suformuluoti teorinę prieigą prie šių klausimų, suabejoti nusistovėjusiais postulatais apie žmogų. Archeologija leidžia analizuoti žmogaus evoliucijos eigą remiantis artefaktų ar osteologiniais duomenimis ilgalaikėje laiko perspektyvoje. Skirtumas gal tas, kad filosofija ir archeologija naudoja skirtingų pobūdžių įrankius ar duomenų šaltinius. Filosofija remiasi teoriniais konceptais, archeologija – empiriniais duomenimis. Pavyzdžiui, esama tyrimų, kurie leidžia teigti, kad gebėjimas gaminti ir naudoti daiktus lėmė rašto formavimosi procesus. Sakoma, kad 7000–3000 m. pr. Kr. Artimuosiuose Rytuose molinių figūrėlių, skirtų apskaičiuoti produktų kiekį, gaminimas ir naudojimas išsivystė iki pirminių rašto formų. Būtent rašto atsiradimo ar formavimosi fenomenai leidžia susieti techniką ir kalbą“, – pasakoja doktorantas.

Šiuo metu archeologijos filosofijos doktorantas ruošiasi pasauliniam filosofijos kongresui Romoje, kuriame planuoja pasakoti, kaip archeologijos filosofija leidžia permąstyti įrankį ir gestą. Jis norėtų sieti ateitį su moksline veikla ir universitetu.

Lietuvos mokslo taryba paskelbė 2018–2023 m. Lietuvos institucijų palyginamojo mokslo vertinimo rezultatus. Jie rodo, kad daugelyje sričių pirmauja Vilniaus universitetas (VU), ypač Istorijos fakultetas.

„Itin džiugu tai, kad iš 33 vertintų VU mokslo krypčių net 21 buvo įvertinta aukščiausiais balais. Daugiausia 14.5 balų (iš 15) gavo biochemijos ir istorijos kryptys, o svarbiausios dalies mokslo produkcijos vertinime aukščiausius balus taip pat gavo filologija, filosofija, etnologija, politikos mokslai, ekonomika, biologija. Nemaža dalis krypčių ženkliai pagerino savo rezultatus, o tai leidžia tikėtis tolesnio mokslo ir studijų kokybės augimo. Tokie vertinimai padeda aukštojo mokslo institucijoms ne tik tiksliau nustatyti savo veiklos kokybę, kryptis, bet ir kritiškai įvertinti, kuriose srityse veiklumas, įtaka sumažėjusi, kur reikėtų įdėti daugiau pastangų ar kur koncentruotis norint siekti tikrai aukšto lygio rezultatų. Realistiškas ir kritiškas savęs vertinimas svarbus visoms institucijoms. Įvertinti savo galias ir trūkumus, kad žengtume į priekį žinodami, ko sieksime ateityje“, – pakomentavo VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Rektorius džiaugėsi VU pasiekimais, kadangi didžioji dalis mokslo krypčių, o kai kurios ir smarkiai, pagerino savo rezultatus ir pirmauja Lietuvoje.

Šiemet vardines Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnu Vytenio Povilo Andriukaičio ir prof. Mečislovo Jučo stipendijas pelnė dvi studentės – Liveta Šikarskaitė (kairėje) ir Erika Nedvecka (dešinėje). Kalbiname šias gabias studentes ir klausiame, už kokius nuopelnus joms buvo paskirtos šios stipendijos ir kaip sekasi studijuoti VU Istorijos fakultete.

Žinia apie gautą stipendiją maloniai nustebino

L. Širkarskaitei, Kultūros istorijos ir antropologijos (KIA) ketvirto kurso studentei už aktyvumą ir aktualią publicistiką buvo paskirta vardinė Vytenio Povilo Andriukaičio stipendija. Jaunoji istorikė pasakoja, kad nesitikėjo tapti stipendijos laureate. Iš pradžių, praėjusios vasaros metu, L. Šikarskaitė, kurios kursinio tema buvo „Prarastų štetlų beieškant: istoriniai žydų gyvenimo štetluose siužetai lietuvių ir verstinėje į lietuvių kalbą literatūroje po 1990-ųjų“, vykdė tyrimą, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba (LMT). Teikti paraišką šiam projektui ją paskatino kursinio vadovė dr. Akvilė Naudžiūnienė. „Gavosi finansavimą iš LMT, liepos ir rugpjūčio mėnesiais atlikau tyrimą apie žydų paveldo memorializaciją per atminimo lenteles. Iš atlikto tyrimo pavyko publikuoti straipsnius „Naujasis Židinys-Aidai“ žurnale ir „Neakivaizdinis Vilnius“ tinklaraštyje. Kai prasidėjo mokslo metai, perskaičiau apie vardinę Vytenio Povilo Andriukaičio stipendiją. pastebėjau, kad mano atlikto tyrimo laikotarpis bei tematika atitinka stipendijos nuostatus. Tad daug negalvodama, savarankiškai užpildžiau prašymą stipendijai gauti“, – dalinasi paskutinio bakalauro kurso studentė.

Temą, apie žydų kultūrą ir istorijos atmintį, studentė planuoja plėsti baigiamajame bakalauro darbe, tačiau pripažįsta, kad konkrečiai, apie ką rašys, dar nenusprendė. „Dabar fakultete einų į „Atminties kultūros ir istorijos politikos“ bei „Etninių ir teritorinių konfliktų Vidurio ir Rytų Europoje“ modulius, tad pasisėmusi naujų žinių semestro eigoje tikiuosi išsikristalizuosiu, apie ką tiksliai rašysiu bakalaurinį darbą.“

Prieš įstojant į KIA programą, L. Šikarskaitė metus dar mokėsi mados dizaino užsienyje. Nors dabartinės studijos VU Istorijos fakultete nebuvo pirmasis pasirinkimas, mergina jomis labai džiaugiasi. Livetai labai patinka ne tik įdomios paskaitos, bet ir pasirinkimo laisvė: „Jautiesi labai laisvai, kai gali pasirinkti studijas ne tik iš savo, bet ir iš kitų studijų programų, kaip kad iš Istorijos ar Archeologijos, ar net pasirinkti modulius iš kitų VU fakultetų. Mokaisi vieną pagrindinį dalyką ir šalia gali studijuoti papildomai, nebūtiniai su tavo studijų programa susijusius modulius.“

Trečias kartas nemeluoja

Prof. Mečislovo Jučo stipendija už akademinę ir visuomeninę veiklą buvo skirta E. Nedveckai – antro kurso Istorijos magistro programos studentei. Paklausus, kas paskatino užpildyti paraišką stipendijai, ji juokauja, kad tikrai nėra sunku užpildyti dokumentus, kai sunkus mokslinis darbas jau atliktais. Jaunoji istorikė dalinasi, kad šiai stipendijai gauti pretendavo tris kartus, tačiau stiprių kolegų apsuptyje vis pasitaikydavo vertesnių. Vis dėlto tai jai nesutrukdė bandyti iš naujo.

Erikos baigiamojo bakalauro darbo tema – „Svetimšaliai pirkliai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje XVI a.: žmonės, atvykimo priežastys, kelionių dažnumas“. Šiemet, rugsėjo 30 d., Erika dalyvavo tarptautinėje, tarpdisciplininėje konferencijoje, „Die Sprachen des Handels“ („The Languages of the Trade“), vykusioje VU Filologijos fakultete, kurios metu ji turėjo galimybę pristatyti savo tyrimą. „Mano bakalaurinis buvo apie visus svetimšalius pirklius, atvykstančius į LDK, bet toje konferencijoje pristačiau tik vokiečių pirklius, kurie atvykdavo iš Rygos ir Gdansko“, – pasakoja magistrantė. Šiuo metu ji planuoja tęsti bakalauro darbo temą, giliau nagrinėdama įvairesnius šaltinius.

Nors šis tyrimas gali pasirodyti orientuotas į ekonomikos istoriją, Erika labiau gilinasi į istorinę geografiją. „Nagrinėju iš kur, kada ir kodėl svetimšaliai pirkliai atkeliaudavo į LDK. Sužinojau, kad pirkliai atvykdavo ne tik iš aplinkinių kraštų, kaip kad Lenkijos karalystes ar Maskvos Didžiosios kunigaikštystes, bet ir iš Konstantinopolio ar net Persijos.“

Sveikiname stipendijų laureates ir linkime sėkmės akademinėje veikloje.

Maloniai kviečiame dalyvauti VU Istorijos fakulteto organizuojamame trijų dalių Istorijos mokytojų seminare. 

• Pirmoji sesija vyks lapkričio 17–18 d. Vilniaus universiteto mokymų bazėje Puvočiuose (Varėnos rajono savivaldybė). Joje daug dėmesio skirsime istorijos šaltinių paieškos, perskaitymo ir interpretavimo problematikai, mėginsime rasti panašumų tarp istorinio ir žurnalistinio tyrimo, susipažinsime su naujais sovietmečio ir partizanų karo tyrimais, įžengsime į mums mažiau įprastą žmogaus ir aplinkos temos istorinį lauką, atskleisime istorijos tyrimų ir paveldo svarbą atgaivinant Merkinės istorinį miestą.
  Programa.

• Antroji sesija vyks kovo 1–2 dienomis Marijampolėje. Joje nagrinėsime istorijos pasakojimo (samprotaujamo pobūdžio teksto) kūrimo niuansus, skirtingų kompetencijų ugdymo istorijos pamokose aktualijas,  gilinsimės į atskirų visuotinei istorijai skirtų temų lauką.

• Trečioji sesija vyks balandžio 5 dieną Kernavėje.

  Joje daug dėmesio skirsime archeologijos, paveldo ir kasdienybės istorijos temoms, analizuosime probleminio istorijos mokymo ir dalykinės integracijos aktualijas.

Daugiau informacijos: https://www.if.vu.lt/dirbkime-kartu/mokytoju-seminaras#registracija

Lietuvos mokslo taryba, skatindama studentus įsitraukti į aktyvią mokslinę veiklą ir kelti mokslinę kompetenciją, finansuoja studentų rudens ir pavasario semestrais vykdomus mokslinių tyrimų projektus. 2023 m. finansavimą laimėjusių projektų sąraše yra ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentės pavardė. Apie atliekamą mokslinį tyrimą pasakoja Istorijos magistro programos pirmo kurso studentė Emilija Blockutė.

Fakulteto bendruomenės palaikymas

E. Blockutės vykdomo projekto pavadinimas – „Alfonso Nykos-Niliūno intelektinių nuostatų sluoksniai 6 deš. pabaigos – 9 deš. vidurio tekstuose, dienoraščiuose ir korespondencijoje“. Tyrimo vadovas – VU Istorijos fakulteto docentas dr. Nerijus Šepetys. Magistrantė pasakoja, kad temos idėja kilo natūraliai, nes ji nusprendė toliau plėtoti savo bakalauro darbo tyrimą. Teikti paraišką tyrimo finansavimui E. Blockutę paskatino Istorijos fakulteto dėstytojai: „Jaučiau ir jaučiu vadovo doc. dr. N. Šepečio, o taip pat ir baigiamojo bakalaurinio darbo vadovo dr. Norberto Černiausko palaikymą. Padrąsino ir recenzentas doc. dr. Tomas Vaiseta. Beruošiant paraišką, gavau reikiamą pagalbą ir patarimų iš fakulteto dėstytojų. Jaučiu Istorijos fakulteto bendruomenės palaikymą.“

Kalbant apie finansuojamo tyrimo temą, E. Blockutė pažymi, kad daugeliui A. Nyka-Niliūnas yra žinomas iš mokyklinės programos, kaip išeivijos poetas, tačiau svarbūs ir kiti jo vaidmenys. A. Nyka-Niliūnas taip pat buvo vertėjas, literatūros kritikas, bibliotekininkas, netgi savotiškas kultūros istorikas, ir, žinoma, redaktorius. Savo baigiamajame bakalauro darbe „Lietuva be Lietuvos: intelektualinė „Literatūros lankų“ laikysena lietuviškosios tapatybės klausimu“ Emilija nagrinėjo kultūrinio-literatūrinio žurnalo, leisto 1952-1959 m. išeivijoje, istoriją. Vienas žurnalo redaktorių buvo ir A. Nyka-Niliūnas. Istorikė pastebėjo, kad iš esmės būtent šis poetas ir formavo tą intelektualinę laikyseną, kuria didžiąja dalimi vadovavosi „Literatūros lankai“.

Išeivijos literatūros istorijos „pilkasis kardinolas“

1942 m. A. Nyka-Niliūnas VU baigė romanistikos ir filosofijos studijas, ir iškart įsidarbino VU bibliotekoje. Grįžtant Raudonajai armijai ir gresiant Sovietų Sąjungos reokupacijai, 1944 m. poetas pasitraukė į Vokietiją. Penkto dešimtmečio pabaigoje persikėlė į JAV, kur dešimtmetį dirbo fabrikuose, kol galiausiai įsidarbino bibliotekininku Kongreso bibliotekoje Vašingtone. „25 metų laikotarpis, kai A. Nyka-Niliūnas dirbo Kongreso bibliotekoje, tuo pačiu turbūt buvo ir bene dinamiškiausias, produktyviausias A. Nykos-Niliūno gyvenimo tarpsnis, kai jis lietuvių literatūros lauke buvo įsitvirtinęs ir susiformavęs kaip kritikas, kūryboje – įžengęs į vėlyvosios, minimalistinės stilistikos tarpsnį. Tuo metu taip pat vertė klasikinius kūrinius, pvz., Williamo Shakespeare’o „Hamletą̨“, Vergilijaus „Georgikas“, bendradarbiavo su to meto išeivijos kultūriniais žurnalais, tarp kurių, žinoma, ir žurnalas „Aidai“. Jis taip pat ėmėsi išeivijos lietuvių poetų, rašytojų pomirtinių knygų sudarymo, jų įvadinių straipsnių rašymo, taip iš esmės formuodamas atminties, lietuvių literatūros istorijos rašymo procesus. Būtent pastarojoje srityje, kaip ir „Literatūros lankų“ intelektualinės laikysenos formavime jis buvo tarsi „pilkasis kardinolas“ – išorėje ne taip ryškiai matomas kaip kiti jo kolegos, bet daręs didelę įtaką“, – pasakoja E. Blockutė.

Paklausta, kas yra A. Nykos-Niliūno „intelektinių nuostatų sluoksniai“, E. Blockutė atskleidžia, kad į tai galima žvelgti kaip į jos bakalauro darbe nagrinėtos „Literatūros lankų“ intelektualinės laikysenos tąsą. „Kaip jau minėjau, didžiąja dalimi „Literatūros lankų“ intelektualinę laikyseną formavo A. Nyka-Niliūnas, tačiau nustojus leisti žurnalą, jis toliau laikėsi pastarosios intelektualinės laikysenos principų. Visgi bakalauro darbe žvelgiau tik į vieną aspektą, o dabartiniame tyrime intelektinių nuostatų sluoksniai – tai daugiasluoksnė A. Nykos-Niliūno intelektinė nuostata, susiformavusi nagrinėjamo meto tekstuose, dienoraščiuose, korespondencijoje, kitaip tariant, tai bandymas žvelgti kompleksiškai, neatskiriant gyvenimo ir kūrybos kategorijų, tai siekis parodyti kūrėją kartu su jo kultūrine ir komunikacine aplinka.“

Trilogija apie išeivijos literatūrą

Kalbant apie tyrimui gautų lėšų panaudojimą, E. Blockutė didesnių planų dar neturi. Magistrantė juokaudama sako, kad pinigus tikrai panaudos kelionėmis į Kauną, į Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvą, kur yra saugomas A. Nykos-Niliūno fondas. Jaunoji istorikė džiaugiasi, kad gautas tyrimo finansavimas stipriai motyvuoja, nes tai tik patvirtina, kad jos darbas aktualus ir įdomus.

Gautas finansavimas įpareigoja Emiliją skaityti pranešimą studentų konferencijoje, kurią organizuos Lietuvos mokslo taryba. Taip pat ji privalės parašyti mokslinį straipsnį. Istorijos fakulteto studentė tikisi, kad straipsnį, o gal ir kelis, pavyks parašyti natūraliai, nes ji jau rašo tekstus žurnalui „Naujasis Židinys – Aidai“. E. Blockutė savo projektą įsipareigojo atlikti iki šių mokslo metų gegužės mėnesio. Paklausta apie tyrimų ateitį, studentė dalijasi, kad tikriausiai sukurs savotišką trilogiją: „Turbūt visi trys didesni darbai – bakalauro darbas, šis mokslinis projektas ir magistro darbas – susisies tematiškai. Kadangi dažniausiai renkuosi rašyti apie išeiviją bei jos kultūrinį lauką, greičiausiai ir rašydama magistro baigiamąjį darbą liksiu šiame lauke“, – svarsto VU Istorijos fakulteto magistrantė.

Primename, kad Lietuvos mokslo taryba, skatindama studentus įsitraukti į aktyvią mokslinę (meninę) veiklą ir kelti mokslinę (meninę) kompetenciją, finansuoja studentų rudens ir pavasario semestrais laisvu nuo auditorinių užsiėmimų metu vykdomus tyrimų projektus, vadovaujant tyrimo vadovui. Šiuos projektus gali vykdyti tiek pirmos, tiek antros pakopos, tiek ir vientisųjų studijų studentai, išskyrus tuos, kurie paraiškų teikimo metu yra pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų pirmųjų kursų bei paskutiniųjų kursų studentai. Pasibaigus projektui studentas teikia projekto mokslinės veiklos (meno tyrimų) ataskaitą, pristatydamas projektą skaito pranešimą Tarybos rengiamoje studentų konferencijoje bei pateikia pranešimo santrauką.

Plačiau apie studentų tyrimų finansavimą rasite čia.

Visus besidominčius istorija, archeologija, kultūros istorija ir antropologija kviečiame į Lietuvos mokinių istorijos akademiją.

Akademija skirta bendrojo ugdymo mokyklų 9–12 (I–IV gimn.) klasių mokiniams. 

Akademija organizuojama bendradarbiaujant Lietuvos neformaliojo švietimo agentūrai ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui. Akademijoje ugdomi dabarčiai reikšmingi visuomenės procesų suvokimo, kritinio mąstymo, kūrybiškumo, argumentuotos nuomonės pateikimo įgūdžiai. Čia kalbame ir diskutuojame, kartu prakalbiname praeitį tam, kad geriau suprastume dabartį.

Mokiniai bus supažindinti su archeologijos, istorijos, kultūros istorijos ir antropologijos aktualijomis, įdomybėmis ir atradimais. Užsiėmimų metu moksleiviai įgaus žinių, įgalinančių ne tik lengviau susigaudyti didžiuliame informacijos sraute, kuris nuolat supa mus, bet ir supras, kaip ir ką tyrinėja profesionalūs istorikai ir archeologai. Įgytos žinios bus naudingos ir ketinantiems pasirinkti istorijos egzaminą.

Mokiniai susipažins ir tiesiogiai bendraus su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais.

Akademija yra vienmetė, akademijos programa kiekvienais metais yra atnaujinama. Mokslas susideda iš 3 sesijų.

Akademijos baigimo pažymėjimą gauna dalyvavę bent dviejose sesijose. Stojantieji į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studijų programų valstybės nefinansuojamą vietą, pateikę šį pažymėjimą, gauna 1 papildomą balą.

Vienos sesijos kaina – 15 € (už mokslą reikia sumokėti iki sesijos pradžios, mokėti už kiekvieną sesiją atskirai).

Daugiau informacijos

Akademijos programa 

Registracija

Minint Šv. Juozapato kankinystės 400-ąsias metines, 2023-ieji Lietuvoje paskelbti Šv. Juozapato Kuncevičiaus metais. Šia proga spalio 13–14 d. Vilniaus universitete (VU) vyks tarptautinė konferencija „Juozapatas Kuncevičius: istorija, palikimas, atmintys“, o spalio 12 d. 17.00 val. VU bibliotekoje atidaroma senųjų dokumentų paroda „Liepsnojęs nuo Dievo ir Dievui – 400 metų Šv. Juozapato kankinystei“. Parodos atidarymo renginyje bus pristatytas unikalus eksponatas – Šv. Juozapato bažnytinis drabužis, prie kurio atkūrimo prisidėjo VU Istorijos fakulteto studentas Tomas Antropikas

Idėja atkurti šventojo drabužius kilo Istorijos fakultete

T. Antropikas yra VU Istorijos fakulteto antro kurso Kultūros istorijos ir antropologijos programos studijų programos studentas, tautodailininkas. Nors jis profesinio išsilavinimo neturi, tačiau domisi ir praktiškai užsiima istorinės tekstilės bei senovinių drabužių atkūrimu. Ypač jį domina tautinis kostiumas. Nors labiausiai T. Antropikas yra susitelkęs į XIX a., tačiau pripažįsta, kad negalima apsiriboti vienu laikotarpiu: „Turi matyti ir ankstesnius laikmečius, platesnį kontekstą.“

Kalbėdamas apie šv. Juozapato drabužius, T. Antropikas su džiaugsmu prisipažįsta, kad „nušluostyti nuo praeities dulkes“ galėjo tik dėstytojos doc. Genutės Kirkienės dėka: „Šis projektas gimė tarp Istorijos fakulteto sienų. Dėstytoja doc. G. Kirkienė pasiūlė atkurti Šv. Juozapato drabužius jubiliejaus proga, kai išsikalbėjome apie dominančias sritis. Išties labai gaila, bet mes turime labai mažai bazilijonų ir unitų tekstilės – tiek bažnytinės, tiek kasdienės. Suprantama, kodėl – dėl vykdytos naikinimo politikos, kai jie buvo uždrausti XIX a. II ketvirtį. Išlikusių drabužių labai maža, bet mes turime ikonografinius šaltinius, įvairius aprašus, kuriais remdamiesi galime tai pabandyti rekonstruoti, atkurti ir taip suvokti jų būtį ir buitį. Man atrodo įpaveldinimas iš nūdienos perspektyvos labai padeda tapatybei, kuri dabar yra kaip niekada svarbi.“

2023-ieji Lietuvoje paskelbti Šv. Juozapato metais. Siekiant paminėti šią sukaktį, spalio 12 d. 17 val. Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje atidaroma senųjų dokumentų paroda „Liepsnojęs nuo Dievo ir Dievui – 400 metų Šv. Juozapato kankinystei“. Atidarymo renginyje bus pristatytas ir dar niekada visuomenei nematytas unikalus eksponatas – atkurtas šv. Juozapato bažnytinis drabužis.

Paroda siekiama atskleisti Juozapato Kuncevičiaus žygdarbio įprasminimą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje. Šios didžios asmenybės, gyvenusios 1580–1623 m., religinė veikla turėjo didelį poveikį visuomenei. Dievą tikintys krikščionys priskiria šv. Juozapatui graikų apeigų katalikų bažnyčios augimą ir stiprėjimą XVII ir XVIII a. Šiandien vienybės idėja įgauna papildomą prasmę, kaip visų žmonių susivienijimas prieš karą Ukrainoje.

Šventasis Juozapatas gimė Volodymyre (Ukraina) ir pradėjo vienuolio kelią Vilniuje. Atsidavęs Dievui jaunuolis savo pavyzdžiu atnaujino vienuolių gyvenimą Vilniuje, Žyrovičiuose, Bytenėje, o vėliau jam patikėta vadovauti Polocko arkivyskupijai. Pagrindinė šv. Juozapato misija buvo katalikų ir stačiatikių bažnyčių vienybė, kurios jis karštai meldė Dievą evangelisto žodžiais: Tegul visi bus viena. Tačiau bažnyčių unijos idėjai pritarė ne visi – tapęs jai nepritariančių rusėnų stačiatikių bendruomenės taikiniu, Juozapatas buvo žiauriai nukankintas Vitebske.

Spalio 11 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks vienos dienos renginys „Istorijos politikos forumas 2023: Atmintis. Istorija. Politika.“ Tai pirmasis Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos inicijuojamas vienos dienos istorijos politikos forumas, kurio diskusijose dalyvaus ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkai.

Idėja organizuoti forumą kilo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdžiuose. 2022–2023 m. komisijos posėdžiuose daug dėmesio buvo skiriama aiškinantis kokia šiuo metu Lietuvoje yra istorijos politika, kokios institucijos ir bendruomenės veikia šiame lauke. Pradėtos diskusijos parodė, kad reikalinga erdvė, kurioje būtų formuojamos pamatinės istorijos politikos gairės ir tikslai, kurių turėtume siekti švietimo, atminties ir valstybės institucijose. Ukrainos karo kontekste suaktyvėjo poreikis kalbėtis apie istorinę atmintį, atminties kultūrą Lietuvoje ir Lietuvos istorijos sklaidą užsienyje.

Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdžiuose ir diskusijose dalyvavo VU Istorijos fakulteto istorikai prof. Arūnas Streikus ir doc. Aurimas Švedas. Taip pat jie padėjo suformuoti pirmojo istorijos politikos forumo diskusijų probleminius klausimus.

Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu kviečia vėl sugrįžti į auditorijas ir pratęsti neakivaizdines istorijos studijas. Trejus pastaruosius metus išimtinai Vilniaus miesto istorijai skirtas paskaitų ciklas šiais metais aprėps gerokai platesnį temų spektrą – bus skiriama dėmesio ir žmogaus santykiui su jį supančia aplinka.

Paskaitų organizatoriai tikina, kad taip siekiama neatsilikti nuo diskusijų, kuriomis gyvena dabartinis pasaulis.

„Tema pasirinkta neatsitiktinai. Pasaulis jau porą dešimtmečių kalba apie grėsmingą klimato kaitą, žmogaus veiklos nulemtus globalius gamtos pokyčius, pasaulį vis dažniau ištinka stichinės nelaimės, pandemijos. Visa tai verčia susimąstyti ir iš naujo įvertinti mūsų santykį su supančia aplinka: gali susidaryti įspūdis, kad šios problemos mūsų pačių taip aiškiai dar neliečia, bet ar tikrai mes išskirtiniai? Todėl sieksime suprasti ir įvertinti žmogaus ir jį supančios gamtinės aplinkos abipusį ryšį Lietuvos istorijoje: kaip žmogus suvokė jį supančią aplinką, kaip ją keitė ir, atvirkščiai, kokią įtaką gamtinė aplinka turėjo žmogaus, visuomenės ir valstybės istorinei raidai“, – temos aktualumą pristato vienas iš projekto organizatorių, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas.

Paskaitos vyks jau ketvirtą kartą, todėl dalyvavusieji paskaitose kiekvienais metais šiemet jau galės laikyti save užbaigusiais neakivaizdinių istorijos bakalauro studijų kursą.

„Universitetinės studijos, ypač humanitarinės, ypatingą dėmesį skiria ne tik žinioms, bet ir asmenybės ugdymui, išsilavinimui plačiąja prasme. Tai akiračio plėtimas, todėl ir mes stengiamės tobulėti kartu su savo klausytojais. Ketvirtąjį kursą pradedame plėsdamiesi ne tik temų požiūriu, bet ir geografiniu: kas kelis mėnesius lektoriai su temą atliepiančiais įspūdingais muziejaus eksponatais išvyks pasisvečiuoti į vis kitus Lietuvos miestus ir miestelius, taip suteikdami galimybę paskaitas gyvai išgirsti ir regionų gyventojams“, – projekto sėkme džiaugiasi Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Paskaitų formatas, kurį itin pamėgo gyvai paskaitoje besilankantys dalyviai, nesikeičia: temos ekspertai prakalbins istorinį kontekstą, o muziejininkai parinks ir pristatys išskirtinį muziejuje saugomą eksponatą.

Organizatoriai ketina išlaikyti ir pasiteisinusį tiesioginių transliacijų formatą, kadangi paskaitas peržiūrėdavo keliasdešimt tūkstančių žmonių. Jos ir toliau bus transliuojamos tiesiogiai.

Pirmoji paskaita vyks spalio 5 dieną 18 valandą. Dr. Martynas Jakulis papasakos apie nešvarą, ligas ir sanitariją XVIII a. antrosios pusės Vilniuje. Muziejininkai pranešimą iliustruos kabliu maro aukoms traukti, kuris, tikėtina, Lietuvoje buvo naudojamas per paskutinę maro epidemiją XVIII a. pirmojoje pusėje.

Nuo 2023 metų spalio iki 2024 metų balandžio paskaitų cikle „Istorijos miestui ir pasauliui“ klausytojų laukia net dvylika intriguojančių istorinių pasakojimų ir tiek pat muziejaus eksponatų. Pranešimus skaitys Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikai, archeologai. Jie įvairių knygų autoriai, istorijos ir archeologijos mokslo populiarintojai.

Paskaitos (išskyrus skaitomas kituose miestuose) vyks gyvai Lietuvos nacionalinio muziejaus Senojo arsenalo salėje, Arsenalo g. 3, jas bus galima žiūrėti ir tiesiogiai.

Paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“ yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Šiuo bendru projektu muziejininkai į dienos šviesą iškelia tuos eksponatus, kurie dažnai nesulaukia pakankamai dėmesio ar savo lankytojo, o istorikai nustebina temomis, nugulusiomis istorijos paraštėse.

2023–2024 metų paskaitų tvarkaraštis

2023 m. spalio 5 d. doc. Martyno Jakulio paskaita „Užkrėstas ir žmonių sveikatai žalingas oras“: nešvara, ligos ir sanitarija Vilniuje XVIII a. antrojoje pusėje“.

2023 m. spalio 19 d. dr. Tomos Zarankaitės-Margienės paskaita „Įsakais savo griežtais kunigaikštis <...> sergi gėrybes miškų. Gamtos apsauga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIII–XVI a.“.

2023 m. lapkričio 9 d. dr. Karolio Minkevičiaus paskaita „Ką matė Tacitas: baltų kraštovaizdžiai Romos laikais“.

2023 m. lapkričio 23 d. doc. Salvijaus Kulevičiaus paskaita „Progresas ir pabaiga. Apie vėjo malūnų epochos pabaigą“ (paskaita vyks Jono Basanavičiaus muziejuje Ožkabaliuose).

2023 m. gruodžio 7 d. doc. Eugenijaus Saviščevo paskaita „Rogėmis per Baltiją, arba Mažojo ledynmečio išdaigos Lietuvoje XIV–XVIII a.“.

2024 m. sausio 25 d. Kęstučio Pesecko paskaita „Akmens amžiaus žmogaus miškas“.

2024 m. vasario 8 d. lekt. Andriaus Grodžio paskaita „Nepriklausomybės atkūrimas (1918–1920 m.) epidemijų apsuptyje“ (paskaita vyks Jono Šliūpo muziejuje Palangoje).

2024 m. vasario 22 d. dr. Antano Terlecko paskaita „Totalitarinė estetika: bandymai pakeisti kaimo erdvę sovietmečiu“.

2024 m. kovo 7 d. doc. Tomo Čelkio paskaita „Svetima, bauginanti ir viliojanti aplinka. Svetimšalių kelionės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

2024 m. kovo 21 d. Adomo Žirlio paskaita „Automobilis ir besikeičiantis Pirmosios Lietuvos Respublikos peizažas“ (paskaita vyks Vinco Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje).

2024 m. balandžio 4 d. doc. Giedrės Piličiauskienės paskaita „Žmogus ir gyvūnai šalia jo: 13 000 metų istorija Lietuvoje“.

2024 m. balandžio 18 d. prof. Marijos Drėmaitės paskaita „Žmogus ir miegamieji rajonai“.

Paskaitų aprašymus artėjant jų laikui galima rasti Lietuvos nacionalinio muziejaus svetainėje.

Praėjusią savaitę, rugsėjo 15-17 d. Vilniaus universitete (VU) vyko tarptautinis kongresas „Permąstant Ukrainą ir Europą: nauji iššūkiai istorikams“ („Rethinking Ukraine and Europe: New Challenges for Historians“). Unikaliose diskusijose apie Ukrainos istoriją dalyvavo per 150 mokslininkų iš įvairių šalių.

Kongresą atidarė VU Istorijos fakulteto dekanė doc. Loreta Skurvydaitė. Sveikinamąjį žodį tarė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, po kurios sekė VU rektoriaus, istoriko prof. Rimvydo Petrausko ir pagrindinio kongreso organizatoriaus – Lietuvos istorijos instituto direktoriaus, prof. Alvydo Nikžentaičio kalbos. Kongreso mokslinius pranešimus pradėjo žymus britų istorikas, Aberdyno universiteto profesorius įtakingos knygos apie Lenkijos ir Lietuvos uniją autorius Robertas Frostas. Toliau sekė svečio pranešimo „Praeitis dabartyje: Permąstant Ukrainą, Europą ir tautinę valstybę globaliame amžiuje“ pagrindiniai akcentai.

Prof. R. Frostas pradėjo savo parnešimą istorija apie buvusį JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Istorikas pasakojo, kaip buvęs JAV prezidentas prieš kelis metus iškėlė memorialinį paminklą jam priklausiančiame golfo lauke (angl. The Trump National Golf Club at Lowe's Island in Virginia) ir pareiškė: „Šioje vietoje mirė tiek daug šiaurės ir pietų karių, kad kraujas upės vandenį nudažė raudonai, todėl ši vieta tapo žinoma kaip „kraujo upė“ (angl. river of blood).” Prof. R. Frostas toliau pasakojo, kad tai išgirdę JAV pilietinio karo istorikai kraipė galvas sakydami, kad šioje vietoje joks tokio pobūdžio pilietinio karo mūšis neįvyko. „Buvęs JAV prezidentas dar ginčijosi su istorikais, bet galiausiai išsakė pastabą: „Iš kur jie žino? Ar jie ten buvo?“. Su šia įžangine istorija prof. R. Frostas stengėsi pailiustruoti, kokius sunkumus patiria dabartiniai istorikai, kai tenka susidurti su akivaizdžiu melu ir tiesos manipuliacija.

Tęsdamas savo pranešimą, svečias iš Jungtinės Karalystės prisiminė, kai 2022 m. vasario 22 d. Vladimiras Putinas paskelbė „stulbinamą“ mėginimą pateisinti savo neišprovokuotą ir kriminalinę invaziją į Ukrainą. Pasak istoriko, savo ksenofobiškuose „sapalionėse“ V. Putinas „prievartavo“ istoriją ir prasilenkė su tiesa. Cituodamas V. Putiną, prof. R. Frostas pamini pagrindinius šio pseudoistorinio straipsnio teiginius apie Ukrainą ir jos žmonės. Britų istorikas pažymi ne tik su realybe prasilenkiančius „faktus“, bet taip pat atkreipia dėmesį, kad straipsnyje jaučiamas ir specifinis nacionalistinis, rusiškas imperializmas, kuris susiformavo dar XIX a.: „Jei subjektai į kultūrinę ir politinę rusifikaciją atsako „ne“, tuomet jie yra persekiojami, deportuojami – patiria genocidinį išpuolį.“ Istorikas taip pat pažymi, kad būtent šio imperialistinio nacionalizmo „tiesos“ versija ir neigia Ukrainos, kaip atskiros ir nepriklausomos šalies, egzistavimą.

Toliau tęsdamas mintį, prof. R. Frostas atkreipė dėmesį į problemas, su kuriomis istorikai susiduria šiandien, kaip kad tai, jog dabartinės nacionalistinės imperialistinės idėjos, ne tiek daug skiriasi nuo nacionalizmo, kuris išsivystė XIX a.: „Nacionalizmas, kuris kūrė valstybės ir tautos atsiradimo versiją, ją pridengiant kalbomis apie tam tikrų tautų, tarimai išrinktų Dievo, civilizacines misijas.“ Britų istorikas papildo, kad besaikio imperinio nacionalizmo ir nacionalinės didybės manijos pavojus akivaizdžiai parodė XX a. pasauliniai karai ir daugybė kitų konfliktų: „Istorikai akivaizdžiai priešinosi šiai paradigmai. Būtent kova prieš tokio tipo nacionalizmą, yra dabartinės transnacionalinės istorijos populiarumo pagrindas.“ Toliau britų istorikas pasakojo apie transnacionalinės istorijos istoriją cituodamas kitus istorikus;: „Transnacionalinė istorija atsirado 1945 m. pasienio regionuose, kur maišėsi tautos ir nacijos, kaip kad Elzasas, Lotaringija, Silezija ir vakarų Ukraina. Šie regionai kėlė problemas dominuojančioms valstybėms, tikinčioms savo „civilizacine“ misija, pavyzdžiui Prancūzija, Vokietija ar Rusija. Transnacionalinė istorija metė iššūkį ilgai vyravusiai prielaidai, kad tauta yra pagrindinis istorinės analizės vienetas. Tokiu būdu transnacionalinė istorija atvėrė naujas tyrimų kryptis ir suteikė naujų istorinių žinių.“

Antroje savo pranešimo dalyje britų istorikas savo dėmesį patraukė link politinio ir kultūrinio Abiejų Tautų Respublikos (angl. Polish–Lithuanian Republic) vystymosi. Istorikas pabrėžia, kad specialiai panaudojo terminą „respublika“ (angl. „republic“), o ne „sandrauga“ (angl. „commonwealth“). Be to, profesorius pažymi, kad iš šios respublikos iškilo keturios modernios tautos: lenkai, lietuviai, ukrainiečiai ir baltarusiai. Istorikas nusikelia atgal į praeitį, į Liublino unijos dieną. Priešingai nei lenkų istorikai per amžius rašydavo, prof. R. Frosto teigimu, Liublino unija suformavo ne valstybę, o respubliką, pagal klasikinę ir renesansinę prasmę: „Tai piliečių institucija sudaryta iš dviejų valstybių. Tačiau kur rusenai, kur ukrainiečiai?“

Istorikas pasiūlo alternatyvų suverenios ATR valstybės vystymosi modelį: „Ši respublika buvo ne tik dviejų tautų sąjunga, bet sąjungų sąjunga (angl. union of unions).“ Tęsdamas mintį, jis vardija sutartis su Prūsija ir Livonija: „Atskiros sutartys buvo sudaromos ukrainietiškoms teritorijoms. Šie miestai nebuvo aneksuoti. Sutartis su Lenkijos karalyste jie išsiderėjo savo terminais. Tai buvo abipusio susitarimo veiksmas.“ Istorikas pasakoja, kad sutartis su Kijevo kunigaikštyste, kuri įvyko 1569 m. birželio 6 d., atsispindėjo Liublino unijos principus ir buvo paremta lygiateisiškumu: „Lygių sąjunga tarp laisvų žmonių. Ši sutartis garantavo teises rusėnų kalbai ir privilegijas stačiatikių bažnyčiai. Daugiskaita rodo, Liublino unija buvo sudaryta ne iš dviejų, o iš trijų tautų.“ Tačiau istorikas pažymi, kad tuo metu drąsiai skambėjusiai religinei tolerancijai įsigalėti sutrukdė kontrreformacija.

Galiausiai istorikas užbaigė savo pranešimą tokiais žodžiais: „Manyčiau, kad XXI a. turime iš pagrindų permąstyti idėją, kad egzistuoja „istorinės“ ir „neistorinės“ tautos, susijusios su valstybingumo sąvoka bei valstybės ir tautos prigimtiniu ryšiu. Aš tikiu, kad ukrainiečiai yra šios naujos tautiškumo ir valstybingumo sampratos avangarde. Jie kovoja už visas mažąsias tautas, kurios kaltinamos, kad nėra istorinėmis, už jų apsisprendimo teisę. Tačiau savo krauju rašydami naująją tautinę istoriją, jie pripažįsta, kad globalėjančiame pasaulyje, laisve ir nepriklausomybe tikinčios tautos, turi vienytis prieš autokratiją ir tironiją. Jie siekia narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Tikiu, kad savo drąsa ir kova dėl visų tautų, įskaitant ir mažų, laisvės, jie to nusipelnė. Istorikai turėtų sekti jų pavyzdžiu ir nustoti sieti tautos idėją su fašizmu ir konservatizmu. Kaip 1776 m. amerikiečiai parodė, kad valdžia turi būti renkama žmonių ir tarnauti žmonėms. Tauta yra prigimtinė žmogaus teisė, iš kurios kyla visa kita. Slava Ukraini!“

Rijade (Saudo Arabija) vykstančioje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 45-ojoje sesijoje paskelbta, kad Kauno modernizmo architektūra (Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra 1919-1939) įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą, pritarus Pasaulio paveldo komiteto šalims narėms. Paraišką rengusiai ekspertų grupei vadovavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė.

„Tai yra didelės trejus metus trukusios mokslininkų ir diplomatų pastangos nominacijos rengime. UNESCO komitete mums pavyko pasiekti šalių pritarimą, vadinasi, mūsų parengti argumentai įtikino ekspertus. Kaunas turi išskirtinę visuotinę vertę, yra svarbus viso pasaulio kultūros paveldo kontekste kaip lokalus modernizmas. Nuo šiol ši architektūra bus laikoma charakteringu visos Rytų ir Centrinės Europos modernizacijos pavyzdžiu. Jeigu norite sužinoti, kas iš imperijų išsivadavusiose šalyse vyko tarpukariu, važiuokite į Kauną. Ten sukoncentruota visa optimistinė naujų nepriklausomų valstybių sostinių idėja“, – apie sėkmę pasakoja prof. M. Drėmaitė.

Pirmadienį patvirtintoje paraiškoje pristatomas Kauno, 1919–1939 metų laikinosios Lietuvos sostinės, kūrimo fenomenas. Joje pažymima, tai yra išskirtinis moderniojo miesto, kuriam būdinga greita urbanizacija ir modernizacija, pavyzdys, pasižymintis įvairiomis vertybių ir siekių išraiškomis, susijusiomis su optimistišku tikėjimu nepriklausoma ateitimi. Teigiama, kad Kauno architektūra reprezentuoja daugialypę modernizmo prigimtį ir atskleidžia naujai kylančios modernios valstybės optimistinį mentalitetą ir ambicingus naujos sostinės statybos lūkesčius, persipynusius su miesto bei krašto tradicijomis.

Komiteto nariai įvertino Kauno modernizmą kaip didelį vertybinį atradimą pasaulinio modernizmo paveldo kontekste. Išsamioje nominacijoje atskleistas ir pademonstruotas Kauno modernizmo išskirtinumas, pristatytas konceptualus optimizmo architektūros naratyvas. Šis rezultatas – Lietuvos institucijų ir ekspertų bendradarbiavimo pavyzdys rengiant, pristatant ir ginant paraišką.

„Šioms paraiškomis keliami itin aukšti reikalavimai. Mūsų nominacija buvo beveik 400 puslapių. Tai buvo didelės komandos darbas. Smagu, kad mano sudaryta knyga „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940“, prie kurios dirbo dar septyni autoriai, tapo šios nominacijos pagrindu. Tad pati nominacija buvo paremta dideliu moksliniu ir akademiniu tyrimu“, – patirtimi dalijasi VU Istorijos fakulteto Paveldosaugos studijų programos pirmininkė prof. M. Drėmaitė.

2019–2021 m. nominacijos „Modernistinis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919–1939“ ekspertų grupei vadovavo VU Istorijos fakulteto profesorė Marija Drėmaitė. Grupė parengė paraišką į UNESCO pasaulio paveldo centrą ir Lietuvos delegacijos sudėtyje pristatė nominaciją UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Rijade.

Nagrinėjant, kas pasikeis iš praktinės pusės Kaune, architektūros istorikė atskleidžia, kad vienas svarbiausių ekonominių veiksnių yra turizmo plėtra: „Daugelis šalių konkuruoja ir siekia vietos šiame sąraše būtent su tikslu paskatinti kultūrinį turizmą. Sukuriama terpė gauti ir netiesioginių lėšų: per konferencijų organizavimą, restauravimą ir konservavimą. Tikrai galime tikėtis ne tik kultūrinės, bet ir ekonominės naudos.“

Neseniai kino teatruose pasirodęs filmas „Openheimeris“ apie fiziko, atominės bombos kūrėjo Julijaus Roberto Oppenheimerio gyvenimą ir atominio ginklavimosi pradžią sukėlė daug diskusijų. Kontroversiška asmenybė ir nagrinėjamas mokslininko atsakomybės aspektas kelia klausimą, kaip filme perteikiamos tuometinės realijos. Apie tai, ar filmas – istoriškai tikslus, ir apie to laikotarpio istorinį kontekstą pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja, Lietuvos vyriausioji archyvarė dr. Inga Zakšauskienė.

Asmenybės formavimuisi įtakos turėjo šeima

Pasak dr. I. Zakšauskienės, bet kokią istorinę asmenybę, kuri vėliau apauga įvairiais mitais ir pasakojimais, pradėti analizuoti reikėtų nuo šeimos ir vaikystės laikotarpio.

„Julijus Robertas Oppenheimeris augo pasiturinčioje šeimoje, prabangiame Niujorko rajone, su labai artistiška mama, kuri gražiai piešė, mylėjo sūnų, investavo daug savo laiko į jo išsilavinimą ir ugdymą. Jo tėvas buvo klestintis pramonininkas. J. R. Oppenheimeris buvo visokeriopai talentingas jaunuolis, laisvai kalbėjo graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Vėliau jis pats domėjosi sanskritu ir laisvai galėjo skaityti šia kalba. Kai jam prireikė Olandijoje, Leideno universitete, pristatyti pranešimą, jis per kelis mėnesius išmoko ir olandų kalbą“, – pasakoja istorikė.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad J. R. Oppenheimeris augo „riaumojančiais dvidešimtiniais“, kai Amerikoje pirmą kartą formavosi turtinga visuomenė – pirmą kartą pinigų turėjo ne tik kilmingieji, aukštesnės klasės atstovai, bet ir kiti visuomenės sluoksniai. O netrukus užklupusios Didžiosios depresijos metus J. R. Oppenheimeris praleido studijuodamas Harvarde, Kembridže, vyko mokytis į Vokietiją pas Maxą Borną, pirmaujantį to meto teorinės fizikos mokslininką, vėliau – į Didžiąją Britaniją.

„Tuo metu Amerikoje dalelių fizika kaip mokslas dar nebuvo pradėta tyrinėti, todėl J. R. Oppenheimeris keliavo gilinti žinių į Europą, kurioje šis mokslas tuo metu klestėjo, čia susipažino su Albertu Einsteinu ir kvantine fizika, dalelių fizika. Šiek tiek vėliau tyrinėjo ir grandinines reakcijas chemijoje, vyko naujų mokslo šakų bumas. Mokydamasis pas geriausius to meto mokslininkus, žymiausius tyrėjus, J. R. Oppenheimeris patyrė tą atradimo džiaugsmą, kai gali ką nors tyrinėti nuo nulio“, – sako dr. I. Zakšauskienė.

Dalelių fizikos pradininkas Jungtinėse Valstijose ir sudėtingos operacijos vadybininkas

Istorikė pasakoja, kad dalelių fizikos mokslą po studijų Europoje J. R. Oppenheimeris atvežė į Jungtines Amerikos Valstijas, Berklio universitetą Kalifornijoje, kuriame tęsė tyrimus ir sėkmingą mokslinę karjerą. Pašnekovė atkreipia dėmesį į svarbų kontekstą – Berklio universitetas tuo laikotarpiu garsėjo kaip socialistinių idėjų lopšys, dėl plačiai paplitusių kairiųjų idėjų yra žinomas ir dabar. Tuo metu socializmas pasireiškė dideliu universitetus baigusių jaunuolių susidomėjimu visuomene ir nelygybe: „Tiesa, patys nebūdami darbininkų sluoksnio atstovai, jaunuoliai, panašu, iki galo nesuprato, ko buvo siekiama šiais judėjimais.“

Kalbėdama apie daug dėmesio sulaukusias J. R. Oppenheimerio pažiūras, dr. I. Zakšauskienė sako, kad vienareikšmiškai jas vertinti sunku: „Aš visąlaik žiūriu į jį kaip į intelektualą, kuris K. Marxą skaitė originalo kalba. Jis intelektualiai mąstė apie tas idėjas, tik klausimas, ką liudija jo veikla, nes tuo laikotarpiu suktis tuose sluoksniuose buvo natūralu. Mes žinome, kad jo brolis buvo įstojęs į komunistų partiją, taip pat ir merginos, ir draugai sukosi tuose ratuose. Bet to nereikėtų išimti iš jo smalsios asmenybės konteksto.“

Kitas etapas – J. R. Oppenheimerio vadovavimas laboratorijai, įkurtai Los Alamose 1942 m., pasak dr. I. Zakšauskienės, liudija apie dvasines mokslininko kančias. „Tai ypač jaučiama skaitant jo laiškus ir žinant, ką jis kalbėjo savo bičiuliams ir broliui. Miestelio kūrimas, trijų laboratorijų veiklos suvaldymas, visos programos kuravimas buvo didelis iššūkis J. R. Oppenheimeriui kaip mokslininkui, ne vadybininkui. Nors pats mokslininkas sakė: „Čia ne tai, kas aš esu“, jis suprato savo misiją, todėl darbą padarė. Dėl šios priežasties aš jį matau kaip iš tiesų išskirtinę asmenybę, perėjusią įvairius išbandymus.“

Filmas atskleidžia režisieriaus viziją, bet ne realybę

Istorikės dr. I. Zakšauskienės nuomone, Ch. Nolanas tikrai gerai įsigilino į J. R. Oppenheimerio gyvenimą, tačiau filmo nereikia sutapatinti su dokumentika: „Įdomu pamatyti, ką jis galvojo, mąstė, jautė, iš dar vienos perspektyvos, ir panašu, kad tikslumas buvo išlaikytas maksimaliai. Tačiau meninį filmą išduoda susitikimo su prezidentu Harry Trumanu Baltuosiuose rūmuose scena, kur šis J. R. Oppenheimerį, pasisakiusį apie dvasinius priekaištus, pavadina bailiu. Yra žinoma, kad akis į akį H. Trumanas J. R. Oppenheimeriui nėra pasakęs jokių nemalonių dalykų.“

Istorikė atkreipia dėmesį ir į atominės ginkluotės situaciją: „Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad JAV gamina atominį ginklą ir dėl to visos kitos šalys nusprendžia jį pasigaminti taip pat. Vis dėlto buvo kiek kitaip – jau 1941 m. mokslininkų bendruomenei buvo žinoma, kad galima sukurti atominę bombą, ir jau tada keturios šalys – JAV, Didžioji Britanija, Vokietija ir Sovietų Sąjunga – pradėjo veikti. Nepamirškime, kad vyko karas. 1941 m. Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, 1942 m. vyko Stalingrado mūšis, todėl Sovietų Sąjunga atominiam ginklavimuisi negalėjo skirti daugiau dėmesio ir pajėgumų. Bet kai 1942 m. įsteigiamas Manhatano projektas atominiam ginklui Amerikoje kurti, Sovietų Sąjungoje nebuvo mokslinio vakuumo, jau buvo tam tikras mokslinis įdirbis šioje srityje. Veikė labai stipri Leningrado mokykla, kurioje buvo mokslininkų ir fizikų bendruomenė – dirbo Abramas Joffė, kurio vardu paskui pavadintas Leningrado fizikos technologijų institutas, Igoris Kurčiatovas, Julijus Charitonas, Jakovas Zeldovičius, Nikolajus Semionovas, vėliau gavęs chemijos Nobelio premiją – visi jie jau dirbo su grandininėmis reakcijomis.

Todėl manymas, kad tik dėl žvalgybos Sovietų Sąjunga gavo informaciją, reikalingą atominės bombos gamybai, yra mitas. 1950 m. Sovietų Sąjungoje jau 600 tūkst. žmonių dirbo bombos gamybos srityje, 200 tūkst. ieškojo urano, dar 200 tūkst. įvairiose pagalbinėse laboratorijose. Tai buvo L. Berijos ir I. Kurčiatovo kuruojamas projektas. Vis dėlto 1944 m. vokietis mokslininkas Klausas Fuchsas, kuris pasirodo ir filme, buvo J. R. Oppenheimerio komandoje ir galiausiai nutekino techninę informaciją, leidusią sovietams galbūt vieneriais metais paspartinti bombos sukūrimą. Yra žinoma, kad pirmasis branduolinis ginklas, išbandytas Sovietų Sąjungoje, buvo būtent J. R. Oppenheimerio liepos 16 d. sukurtos bombos kopija.“

Šiokiais tokiais mitais, pasak istorikės, apipintas ir filme minimas Antrojo pasaulinio karo šalių nugalėtojų susitikimas. Būtent dėl to J. R. Oppenheimeris buvo skubinamas ginklą pabaigti iki Potsdamo konferencijos pradžios, kad prezidentas H. Trumanas galėtų paskelbti turintis branduolinį ginklą: „H. Trumanas į Potsdamą vyko tartis su kitų šalių nugalėtojų vadovais, kaip atrodys Europa, norėjo parodyti JAV galią. Yra versija, kad kai H. Trumanas apie ginklą užsiminė Josifui Stalinui, šis atsakė: „Liuks, panaudokite tai prieš japonus“ arba „Yes, thank you“, bet tai – mitai. Iš tiesų J. Stalinas nutylėjo, tik linktelėjo galva, nes tai nebuvo labai jį nustebinusi naujiena – apie ginklo gamybą jis buvo girdėjęs jau nuo 1942 m.“

„Raudonojo maro“ ir naujovių baimės

Dr. I. Zakšauskienė atkreipia dėmesį, kad J. R. Oppenheimeris, priešingai nei daugelis didžių mokslininkų ir išradėjų, dažniausiai neminimas istorijos vadovėliuose. Taip galėjo nutikti dėl Amerikoje šeštajame dešimtmetyje įsivyravusios Josepho McCarthy eros – kovos su „raudonuoju maru“ – didelio priešiškumo viskam, kas susiję su komunizmu, ir paties J. R. Oppenheimerio aktyvaus pasipriešinimo atominio ginklo panaudojimui.

„J. R. Oppenheimeris ne vieną kartą atvirai sakė, kad sovietai turėtų turėti branduolinį ginklą, nes manė, kad jei galingos šalys turės branduolinį ginklą, tai sulaikys nuo jo panaudojimo. Manė, kad įsivyraus tam tikra lygybė ir susinaikinimo baimė, nes jis jau matė, koks šis ginklas pavojingas, ir suvokė, kad pats tą ginklą pasauliui sukūrė. Vis dėlto aš džiaugiuosi, kad šiandien mokslininkas vėl pripažįstamas, tegul ir per masinę kultūrą, nes istorikai ir fizikai niekada jo indėlio į mokslą ir istorinę eigą nekvestionavo“, – sako dr. I. Zakšauskienė.

Mokslininkė pabrėžia, kad nors J. R. Oppenheimeris ir atliko svarbiausią vaidmenį sukuriant bombą, jis nebuvo nepakeičiamas: „Tokie dalykai kaip internetas, dirbtinis intelektas – viskas, kas yra technologiškai nauja, iš pradžių gąsdina, bet kartu ir labai traukia. Dėl kare silpstančios Vokietijos dalis vokiečių fizikų vyko į JAV, pats A. Einsteinas toliau dirbo, tyrė ir kūrė. Tai jeigu ne J. R. Oppenheimeris, kitas mokslininkas šį darbą būtų atlikęs.“

• Rugsėjo 25 d. | 17:00 val. VU Istorijos fakultetas, 211 aud. Prof. dr. Hans-Joachim Schmidt (Fribūras) paskaita "Kas yra tauta? Diskusijos XV a. Bažnyčios susirinkimuose". Moderatorius: dr. Darius Baronas;

Apie gamtos apsaugos pradžią Lietuvoje pasakoja istorikai dr. Toma Zarankaitė-Margienė ir doc. dr. Eugenijus Saviščevas

Per pastaruosius metus vis stipriau juntant klimato kaitos padarinius, daugiau kalbama apie tvarią plėtrą ir aplinką. Ypatingai aktualiais tampa klausimai susiję su aplinkos apsauga, kaip kad gamtinio paveldo ir Lietuvos miškų bioįvairovės išsaugojimas ateities kartoms. Tačiau galbūt atsakymus dabarčiai ir ateičiai į tokius klausimus galime rasti pažvelgus į praeitį, pasitelkiant istorines perspektyvas. Apie praeities lietuvių santykį su mišku, apie pirmąsias gamtos apsaugos inciatyvas ir apie tai, kam turėtume būti dėkingi dėl išlikusių sengirių, pasakoja Vilniaus Universiteto (VU) Istorijos fakulteto absolventė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Kultūros istorijos skyriaus vyresnioji kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė ir VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Eugenijus Saviščevas.

Mokslininkė dr. T. Zarankaitė-Margienė pasakoja, kad rašytinės žinios apie miškų dvasinę svarbą, turtingumą ir gausą pasiekia mus nuo labai senų laikų: „Reikėtų pradėti nuo to, kad miškas senovėje gyvenusių žmonių buvo suvokiamas kaip nevienalytė erdvė, visų pirma turinti mistinių galių. Pagoniškame tikėjime buvo labai svarbu medžio rūšys, gyvūnai, kurie gyveno miške. Buvo tikima, kad į gyvūnus įsikūnija tam tikros dievybės. Sakralizuotas miško vaizdinys mus pasiekia iš pačių seniausių rašytinių žinučių. Kitas itin svarbus aspektas – pats miškas ir jo santykis su senovėje gyvenusiu žmogumi. Iš tiesų miškas ir maitino, ir suteikė pastogę. Jeigu taip grubiai tariant, miškas ir jo teikiamos naudmenos buvo neatsiejamos nuo žmogaus gyvenimo. Tai galime sužinoti pačiuose pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuos randame. Miško ir jo naudmenų apsauga buvo per ilgą laiką formavęsis procesas. Tačiau jau net XIII – XIV a. Europos žemėlapiuose, ypatingai XV a., matyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) neretai vaizduojama kaip pati miškingiausia teritorija. Jei taip žemėlapius pasižiūrėtume, ten kur prasideda tankiausiai pavaizduoti miškai, ten prasideda LDK teritorija.“

„Tas vadinamasis lietuviškasis kaimas, kaip mes jį suvokiame, vienkiemiai tikrąja to žodžio prasme, buvo ne tik šalia dirbamo lauko, bet taip pat ir šalia miško. Įėjimas į mišką buvo šventas dalykas. Kiekvienas juos praktiškai turėjo. XVI a. prasidėjo labai daug bylų – ginčų, nes buvo niekas neatribota, neatžymėta. Dominavo tas savarankiškumo jausmas, kad tai mūsų miškas ir mes juo naudojamės visą laiką. Iš čia atsiranda girios pažinimas, tų drevinių medžių sureikšminimas. Jų nekirsdavo, stengdavosi naudoti kaip riboženklius. Ypatingai reikšmingi dreviniai medžiai buvo su bitėmis. Bičiulystė apskirtai vienas reikšmingiausių mūsų kultūros aspektų. Mes labai įdomių papročių turime susijusių su bitėmis. Vienas iš tokių, kai ponas skolinasi dalį spiečiaus iš valstiečio, ir tai ką jos atneša, ponas dalį atiduoda valstiečiui“, – dalijasi Istorijos fakulteto dėstytojas doc. E. Saviščevas.

„Miškas, kaip ekonominė erdvė, taip pat turėjo nenuginčijamą materialinę naudą. Vyravo suvokimas, kad Lietuvos galia slypi miškuose. Suvokta, kad būtent miškų kiekis ir juose gyvenančių žvėrių gausa atspindi krašto stiprybę. Tai buvo įsisąmoninta ir Lietuvos valdovų. Bychovco kronikoje (XVI a.) yra vardijamos stambiakanopių ir kailinių žvėrelių gyvūnų rūšys būtent dėl to, kad tai buvo būdas parodyti Vakarų Europai, koks turtingas yra kraštas. Laukinių žvėrių mėsa buvo naudojama ne tik kaip maistas, bet ir kaip atlyginimas kariams už tarnybą, o kailių ir odų eksportas buvo didelės nuolatinės pajamos į valdovo iždą. Lietuviškos medienos eksportas buvo žinomas iki pat XVIII a., kaip nenuginčijama prekybos sritis. Buvo toks gražus palyginimas, kad miškas traktuotas tarytum valstybės taupyklė. Ištikus kokiai nors negandai buvo galima iškirsti medieną, ją pardavus gauti pinigų karui ar kažkokiai karo kompanijai. Būtent LDK gyvavimo laikotarpiu, nuo ankstyviausių šaltinių iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, miškas buvo ypatingai svarbus valstybės gyvenimui“, – sako dr. T. Zarankaitė-Margienė.

Docentas E. Saviščevas pažymi ekonominį žemaičių santykį su mišku: „Mes turime labai įdomų reiškinį Žemaitijoje, kur net ir Žemaitijos privilegijose buvo įrašyta teisė bet kuriam laisvam žmogui naudotis mišku. Dėl tos teisės jie nuolatos kovojo. Manoma, kad tai yra labai sena praktika, o į mišką eitą dėl dviejų priežasčių. Pirmas dalykas – malkos, bet jokiu būdu ne medžius kertant, o tik šakas. Antras dalykas – namų statyboms, jeigu kažkam sudega namai ar dar kažkas nutinka. Vėliau mes turime labai įdomu reiškinį, kada XVI a. pradedama drausti kūrenti tvoras su tikslu tausoti mišką. Nes žiemą malkų pritrūkdavo, tvorą sudegindavo ir vėl į mišką eidavo tvorai medžio ieškoti.“

Nagrinėjant pirmąsias gamtos apsaugos problemas ir jų sprendimus, istorikė akcentuoja LDK valdovų reikšmę. „Jau XV – XVI a. valdovai pastebėjo ir suvokė, kad miškų plotai, jų turtingumas ir žvėrių kiekis mažėja dėl tam tikrų ūkinių veiklų ir girių apgyvendinimo žmonėmis. Europoje anksčiau įvykę girių kirtimai dėl žmonių kolonizacijos aiškiai rodė, ko vėliau tikėtis ir LDK teritorijose. Tad būtent valdovai, siekdami išsaugoti nykstančias stambiųjų gyvūnų rūšis, iš pradžių leido atskiras privilegijas, kuriose draudė ar kitaip apribojo jų medžioklę, reglamentavo miško produkcijos kirtimą ir rengimą. Šaltiniai mini Vytauto Didžiojo susirūpinimą girių eksploatacija, Kazimieras Jogailaitis. Galiausiai, Lietuvos Statutai (1529, 1566, 1588) galutiniai užtvirtino bausmes už neteisėtą medžioklę ir neteisėtą girių eksploatavimą. Tad galima sakyti, kad miškų apsaugos sistema pradėjo formuotis nuo XIII a. pabaigos ir XVI a., po Knišino nuostatų (1567) (medžioklės dvaras, itin mėgtas LDK valdovo Žygimanto Augusto, dabartinė Lenkija), buvo galutinai suformuota. Pilnai suformuota miško ir medžioklės ūkių apsaugos sistema galiojo valdant Jogailaičiams, tačiau darė milžinišką įtaką ir tolesnei miškų ir medžioklės ūkio apsaugos sistemos raidai. Egzistavo pareigūnų hierarchiniai laipteliai – kas už ką atsakingas. Didysis medžioklis buvo aukščiausioje pakopoje, jam buvo pavaldūs beveik visi miško ir medžioklės ūkį prižiūrintys pareigūnai ir tarnybas turintys valstiečiai. Didžiojo medžioklio pareigas dažniausiai užimdavo didikai, kaip kad Radvilos ar Pacai. Žemesnėse grandyse – nebe bajorai, o valstiečiai, realiai vaikščiodavę po miškus ir prižiūrėdavę tvarką.“

Docentas kalbėdamas apie miškų apsaugą, atkreipia dėmesį į labai įdomų, tačiau neaiškų terminą – šventi miškai. „Mes žinome iš XIV a. pabaigos Vokiečių ordino kelių aprašymuose į Lietuvą ir Žemaitiją (vegeberichtuose) yra parašyta apie šventuosius miškus. Tačiau kas tai yra? Man dar iki šiol niekas neišaiškino. Kas tai buvo ir ką reiškia šventas mišias? Ar ten apskritai nebuvo galima įžengti? Čia apsauga labai aiški, su juo negalima elgtis kaip su kitu mišku, tačiau nėra aišku, kaip ta apsauga pasireiškė. Ar ten mirti žmonės eidavo ar dar ką. Įvairių praktikų yra skirtingose kultūros. Neaišku, bet man tai labai įdomus dalykas ir manau, kad tai būtų galima panagrinėti žymiai giliau ir plačiau.“

Paklausta, kiek procentų valstybės teritorijos galėjo užimti miškai praeityje, dr. Toma Zarankaitė-Margienė sako, kad nustatyti sunku: „Yra daryta įvairių skaičiavimų. Dr. Pranas Judickas yra bandęs paskaičiuoti, tačiau šaltiniai yra labai fragmentiški, tad tikrai nenorėčiau apsiriboti kažkokiais skaičiais. Tikrai būtų faktas ir tiesa, kad LDK miškingumas XIII a., XIV a., XV a. jau buvo didesnis negu to meto Vakarų Europoje. Tai liudija ir akcentuoja ir keliautojų atsiminami bei įvairios kitos žinutės šaltiniuose.“

VU Istorijos fakulteto absolventė paklausta apie sengires vėl pažymi LDK valdovų indėlį: „Esame turtingi ir laimingi, kad šiek tiek mes jų vis dar turime. Viena iš tokių vietų tikriausiai būtų galima laikyti Punios šilą Alytaus rajone. Nors ir sengirės statuso neturinti Rūdninkų giria būtų verta šio vardo, bent jau istoriniu požiūriu. Žvelgianti į senuosius girių masyvus – sengires, istoriškai jos yra išlikusios, šaltiniai fiksuoja jų vietą. Dažniausiai – tai teritorijos, kuriose buvo pagrindiniai LDK valdovų medžioklės dvarai. Šiose vietose dabar turime išlikusius didelius miškų masyvus, tačiau patys medžioklės dvarai dabar sunkiai randami ir sunykę. Mano nuomone, sengirės išliko ten, kur miškai buvo labiausiai saugomi valdovo. Reikėtų ieškoti koreliacijos tarp labiausiai puoselėtų LDK valdovų medžioklės dvarų ir to, ką mes dabar vadiname sengirėmis, nes tradicija kažką saugoti ir branginti nenukrenta iš dangaus. Manau, nepaisant istorinių kataklizmų, sengirės išliko todėl, kad veikė ne tik ekonominiai interesai, tačiau ir kultūriniai veiksniai. Visuomenei vis dar svarbu ir aktualu išsaugoti senąsias girias su jos bioįvairove, kurioje viskas nėra dirbtinai sukurta.“

„Šaltiniuose naudojami terminai atskleidžia visuomenės sąmoningėjimą apibrėžiant miško ir medžioklės naudmenas. Iš pradžių miškas buvo suvokiamas kaip vieta medžioti ir gaminti miško produkciją. Vėliau miške imtos skirti gaudymvietės. Skirtis leido vis labiau apibrėžti konkrečiai saugomą teritoriją ir saugotinas jos savybes. Per laiką imti skirti net tokie gamtiniai objektai kaip samanoti brūzgynai, pelkynai, atskirų gyvūnų gaudymvietės. Medžių rūšys, kaip, pavyzdžiui, ąžuolai ar net jų giraitės buvo saugomos atskirai, dar iš pagoniškų laikų tradicijos. Tačiau yra šaltinių iš vėlesnių laikotarpių, taip pat liudijančių šių medžių apsaugą. Žinoma, dėl unikalių šio medžio savybių (kaip tvirtumas ir ilgaamžiškumas) buvo vykdomas ir šios medienos eksportas. Tad nereikėtų visko suvesti į vienus vartus. Ąžuolas tikrai nebuvo tik šventas medis, ypač vėlesniais laikotarpiais“, – papildo valdovų rūmų mokslininkė.

„Prancūzija XVII a. pradžioje pradeda suprasti, kad medienos tuoj neturės. Jai reikalinga strateginė mediena. Ypač kada mes kalbam apie laivų stiebus. Jau XVIII a. pradžioje, Liudviko XIV – Karaliaus Saulės laikais prancūzai veržiasi į Baltijos jūrą ir būtent ryšys su Abiejų Tautų Respublika nemaža dalimi yra susijęs su medienos eksportu. Mes jau nuo XVI a. turime raštus, kuomet Albrechtas Brandenburgietis rašo Žygimantui Augustui prašydamas poros medžių, tinkančių stiebams. Jau tuo metu buvo suvokiama, kad tokie dalykai išties labai brangūs. Mediena medienai nelygu“, – pažymi Istorijos fakulteto dėstytojas.

„Atliekant archeologinius tyrinėjimus valdovų rūmų teritorijoje, aptikta labai daug organikos, tarp kurios itin daug medienos, kuri dėl ypatingų sąlygų čia ypač gerai išsilaikė. Aptiktos medinės konstrukcijos ir dirbiniai atskleidžia, kiek daug medžio buvo naudojama Lietuvoje viduramžiais ir ankstyvaisiais naujausiais laikais. Buvo manoma, kad mūras sargdina, o medis gydo. Net Mikalojus Husovianas savo giesmėje apie stumbro medžioklę pabrėžė, kad miškas yra erdvė, kuri ne tik gydo, bet ir aštrina klausą bei gerina regėjimą“, – apibendrina istorikė dr. T. Zarankaitė-Margienė.

VU Istorijos fakulteto informacija

2023 m. rugsėjo 1 d.

09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Nikita Strakovskij, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto būsimas archeologijos trečiakursis, praktikos metu tyrinėdamas XVI – XIX a. dvarvietės liekanas Kernavėje, aptiko išskirtinį lobį, sudarytą iš keturių lietuviškų ilgųjų.

„Tikrai žinome, kad šioje vietoje XVI – XIX a. stovėjo dvarvietė. Tai žinome iš išlikusių inventorių ir kitų dokumentų. Ši dvarvietė įsikūrė po valakų reformos. Kas buvo iki tol, tai mes turime Vytauto laiškus, rašytus iš Kernavės dvaro, bet kur yra šis Kernavės dvaras, mes nežinome. Nors kol kas faktais istorinėmis žiniomis nėra patvirtintina, bet gali būti, kad abu šie dvarai stovėjo toje pačioje vietoje. Tad ieškant istoriniuose šaltiniuose vaizduojamo dvaro pastato liekanų, prie rūsio po pamatais atsidengė sluoksnelis, kuriame studentai rado lietuviškų ilgųjų lobį, sudarytą kol kas iš keturių ilgųjų“, – pasakoja praktikos vadovė, Kernavės rezervato archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė.

Šių metų antrakursių praktikos vieta yra prie pat archeologų studentų bazės, šalia pastato, kurį studentai vadina „senu namu“. Šis pastatas taip pat kupinas istorijos. „Vienas iš ankstyviausių „senojo namo“ pavaizdavimų gali būti 1809 m. Kernavės plane, kuriame ne itin detaliai pavaizduotas namukas. Pats dvaras buvo valstybinis, todėl jo šeiminiai keisdavosi gana dažnai. Kalbant apie paskutinio amžiaus istoriją, tai pradžioje šiame name gyveno šeimos ir buvo įsikūrusi lenkiška mokykla. Taip pat vėliau jis buvo naudojamas kaip pasieniečių būstinė, nes mažiau nei už puses kilometro ėjo demarkacinė linija. Šis namas matomas ir 1939 m. vokiečių darytose ortofoto nuotraukose. Namas buvo gyvenamas dar XX a. antroje pusėje, bet kai 1979 m. pradėjome tyrinėti Kernavę, šiame name buvo laikomas arklys. Kolūkis mums jį siūlė nusipirkti už 6000 rublių, bet tuo metu buvo nuspręsta pirkti vagonėlius. Galiausiai studentai šį namą vis tiek pradėjo naudoti savo reikmėms“, – pasakoja archeologas, VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Aleksiejus Luchtanas, Kernavę pradėjęs tyrinėti 1979 m.

Lobį radęs studentas N. Strakovskij dalinasi, kokiomis aplinkybėmis buvo rastas lobis: „Buvau paskirtas kasinėti šalia rūsio sienų. Man sakė, kad geriau po plytomis nesikasti, bet buvau labai įsijautęs, susimąstęs, tad nepastebėjau kaip po jomis įsikasiau. Ir netikėtai žiūriu, kažkas metalinio po tomis plytomis. Aš pagalvojau, kad tai durų rankena. Parodžiau praktikos vadovei Dovilei ir ji man sako: „Ar tu žinai ką radai?“. Aš sakau: „Ne“, o ji man ir sako, kad tai lietuviškas ilgasis. Radinio vietą patikrinus su metalo detektoriumi, jis rodė stiprų signalą. Pavalius su mentele, radom dar du ilguosius. Antrą kartą patikrinus su metalo ieškikliu, signalas jau ėjo iš sienelės. Joje radome ketvirtą lietuvišką ilgąjį“, – pasakoja studentas. 

Paklausus kaip archeologijos studentas pasijuto, kai suprato, ką radęs, jis atsako: „Kaip gavęs dovaną per savo gimtadienį. Kilo azartas kastis plačiau ir giliau. Buvo smagus jausmas.“

 „Archeologai lobius randa labai retai, ypač lietuviškų ilgųjų. Juos dažniausiai aptinka atsitiktiniai žmonės ir retai mokslininkams pavyksta pamatyti, kokia buvo lobio pradinė padėtis. Tyrinėjimų metu dažniausiai aptinkami tik ilgųjų fragmentai, o geriausiu atveju po vieną lydinį. Šios praktikos metu rasti ilgieji yra antrasis atvejis, kai Kernavėje randamas toks lobis. 1985 m. liepos 2 d., atliekant tyrinėjimus ant Pilies kalno, galimai kažkokio kuoliuko vietoje, taip pat buvo rasti keturi ilgieji. Pirmasis lobį pastebėjo to meto pirmakursis Artūras Grickevičius, kuris tapo žinomu istoriku“, – plačiau apie patį lobį pasakoja archeologas doc. A. Luchtanas.

„Dabar rasto lobio istorija paaiškės tolimesnių tyrimų metu. Pati teritorija, kurioje rasti ilgieji, buvo atokesnė, tad galimai žmogus paslėpė šiuos pirmuosius lietuviškus pinigus kryžiuočių puolimo metu. Be to, lobyje buvo aptiktas ir labai retas bei įdomus atvejis – sidabrinis lydinys, kuris pagal ilgį ir svorį buvo tikslingai išlietas, kaip pusė lietuviško ilgojo. Tai gali reikšti, kad buvo poreikis atsiskaitymams apyvartoje turėti ir smulkesnio nominalo pinigus“, – svarsto mokslininkas.

„Antrakursių praktika Kernavėje prasidėjo per Lietuvą praūžusia audra, kuri trukdė tyrinėjimų pradžiai. Objekte buvo sunku tyrinėti dėl didelio šaknų kiekio. Tačiau savaitės pabaigoje, tyrimų metų aptiktas lobis visiems įnešė pozityvios energijos“, – džiaugiasi praktikos vadovė, VU doktorantė D. Baltramiejūnaitė.

Švietimo, mokslo ir sporto ministro Gintauto Jakšto įsakymu liepos 10 d. geriausiems Lietuvos studentams buvo skirtos vardinės Lietuvos Respublikos Prezidentų stipendijos. „Prezidentų vardinės stipendijos yra aukščiausio lygio studentų pasiekimų įvertinimas, taip pat – graži tradicija, skirta pagerbti Lietuvos Respublikos prezidentus ir kartu – jaunus mūsų valstybės žmones. Džiaugiamės talentingais jaunuoliais, pasirinkusiais mokslo ir meno aukštumų siekti tėvynėje, ir norime kuo daugiau prisidėti prie sėkmingų jų studijų. Sveikiname ir didžiuojamės stipendijų laureatais, tebūna tai paskata toliau eiti akademinių atradimų keliu bei siekti puikių rezultatų“, – džiaugiasi ministras Gintautas Jakštas.

Viena iš jaunųjų mokslininkių, šiais metais gavusi vardinę Prezidento Antano Smetonos (humanitarinių mokslų, menų studijų krypčių grupės) stipendiją yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) Archeologijos magistro programos II kurso studentė Jovita Kadikinaitė.

Paklausus IF studentės, ką jai reiškia šis apdovanojimas ir kaip ji jaučiasi, laureatė atsako, kad dirbant ir mokantis niekada nesusimąsto apie apdovanojimus ar naudą sau: „Darau tai, kas patinka ir kame matau prasmę. Todėl gauti stipendiją buvo pakankamai netikėta, bet labai smagu, nes parodė, kad visas įdirbis ir pastangos buvo pastebėtos.“

Paklausus, kodėl pasirinko archeologijos studijas ir būtent bioarcheologijos specializaciją, magistrantė prisimena, kad nuo mažens domėjosi istorija, bet neįsivaizdavo savęs sėdinčios archyvuose. „Norėjosi daugiau nuotykių, o bioarcheologija atsirado taip pat natūraliai. Mokykloje mėgau ir gamtos mokslus, todėl įstojusi į universitetą, jau pirmuose kursuose pradėjau praktikuotis VU Medicinos fakultete, Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje, kurioje mane labai šiltai priėmė Istorijos fakulteto dėstytoja, bioarcheologė dr. Justina Kozakaitė. Jai esu be galo dėkinga už pagalbą, patarimus ir lydėjimą kiekviename žingsnyje. Justinos pasitikėjimas ir pagalba vedė link to, kad praktika vėliau taptų ir mylimu darbu.“

Uždavus klausimą, ar laureatė nebuvo susiviliojusi magistrantūros studijas rinktis užsienyje, Jovita pasakoja, kad idėjų išvažiuoti buvo: „Bakalauro studijas baigiau VU, ir nors buvo minčių studijuoti magistrantūrą užsienyje, jau dirbau antropologų komandoje ir todėl nusprendžiau pasilikti VU. Toliau gilinti antropologijos ir XX a. istorinės žinias. Studijuodama Istorijos fakultete visai lanksčiai galėjau pasirinkti dalykus, kuriuos noriu mokytis, ir jie nebūtinai turėjo būti iš archeologijos studijų programos. Taip tarsi susikūriau savo individualią programą, kurioje archeologija ir bioarcheologija persipina su XIX–XX a. karų istorija. O mane būtent labiausiai ir domina XIX–XX a. konfliktų ir juose žuvusiųjų žmonių tyrimai. Gražiausios akimirkos tokiuose darbuose tikriausiai yra palaikų grąžinimas artimiesiems – nors tai labai jautri, tačiau itin prasminga viso darbo dalis.“

Užsiminus apie ateities planus studentė džiaugiasi, kad „artimiausi planai – kitą pusmetį pasimokyti teismo antropologijos Koimbros universitete, Portugalijoje, o grįžus apsiginti magistrinį darbą. Bet kalbant plačiau, tiesiog tikiuosi, kad ir toliau galėsiu dirbti ir tirti tai, kas man įdomu, ir, kad tokie tyrimai išliks aktualūs“, – pasakoja Istorijos fakulteto studentė.

Lietuvos Respublikos prezidentų Antano Smetonos, Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus, Jono Žemaičio ir Algirdo Brazausko garbei įsteigtos stipendijos geriausiai besimokantiems šalies studentams skiriamos kiekvienais metais.

Kandidatai gauti stipendijas atrenkami pagal jų pasiekimus studijose, mokslinėje, visuomeninėje ir meninėje veikloje. Studentai įvertinami už itin aukštus studijų rezultatus, dalyvavimą konkursuose, ekspedicijose ir studentų mokslinės praktikos projektuose, paskelbtus mokslo darbus ir kitas veiklas.

2023–2024 studijų metų Prezidentų vardinių stipendijų laureatai – 29 studentai, įvertinti už puikius akademinius pasiekimus įvairiose studijų kryptyse. Šiemet daugiausia Prezidentų vardinių stipendijų buvo skirta Vilniaus universiteto studentams.

Jau 44 metus, be pertraukų nuo 1979 metų, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai vasarą Kernavėje atlieka archeologinę praktiką, ne išimtis ir šie metai.

Šią vasarą VU Istorijos fakulteto archeologijos pirmakursiai kasinėja ne Kernavės piliakalnius, o nuo jų 4 kilometrus nutolusį laidojimo paminklą, esantį šalia Spėros ežero. Tyrinėjimų vieta – tarsi lietuviškose amazonės džiunglėse, miško paunksmėje.

„Objektas ypatingai įdomus. Panašu, kad tyrinėjame dėl kol kas neaiškios priežasties erodavusį, suplokštėjusį X a. žirgų pilkapyną, ant kurio po kelių šimtų metų, XIII–XIV a. buvo išbarstomi kremuoti žmonių kaulai kartu su gausiomis įkapėmis (daiktai aptinkami šalia palaikų)“, – pasakoja archeologas, praktikos ir tyrimų vadovas, VU dėstytojas doc. Gintautas Vėlius, kuris 2018 m. aptiko partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus Našlaičių kapinėse.

Archeologas doc. G. Vėlius, kuris pats Kernavę pradėjo tyrinėti nuo 1994 m., didelį dėmesį atkreipia į studentų indėlį Kernavės ir Lietuvos istorijos pažinime.

„Iki pradedant VU Istorijos fakulteto studentams kasinėti, buvo žinomi tik keturi piliakalniai ir keletas fragmentiškų istorinių žinių. Būtent Istorijos fakulteto studentams galime dėkoti, kad Kernavė įtraukta į UNESCO sąrašą ir turi tokią atskleistą istorinę reikšmę. Tik dėl studentų Kernavėje matome įvairių objektų visumą, aprėpiančių priešistorės ir ankstyvųjų viduramžių visumą. Tūkstančiai radinių, nuolat pildančių Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos fondus ir ekspozicijas, yra atrasti studentų rankų. Metai iš metų tyrinėjami objektai vis daugiau papildo ne tik Kernavės, bet ir visos Lietuvos priešistorės ir ankstyvosios istorijos mozaiką, juodųjų dėmių lieka vis mažiau.“

Bioarcheologė J. Kozakaitė: „Mes praeities žmogų dar kartą prikeliame pasidalinti sava unikalia gyvenimo istorija“

Ant Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto alumnės bioarcheologės dr. Justinos Kozakaitės tyrimų stalo anatomine tvarka išdėlioti žmonių skeletai yra jos mėgstamo darbo kasdienybė. Jai žmonių palaikai yra tarsi rašytinis šaltinis istorikui, galintis padėti nustatyti ne tik asmens lytį ar amžių mirties metu, sužinoti, kokiomis ligomis jis sirgo, kokias traumas patyrė ar ką valgė, bet netgi rasti užuominų apie tuometinių gyventojų profesijas, gyvenimo būdą ar socialinį statusą.

Kartais palaikų tyrimai gali atskleisti tokias detales, kurių mokslininkai negalėjo net įsivaizduoti. Legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų tyrimas, prie kurio kartu su kolegomis dirbo ir bioarcheologė dr. J. Kozakaitė, parodė dar niekur neaprašytą sovietinio režimo žiaurumą.

Kaip pasirinkote archeologijos studijas VU?  

Vaikystėje dažnai vartydavau tėčio rinktas ir saugotas pieštų kunigaikščių nuotraukas. Skaičiau be galo daug istorinių knygų, nes tėtis, nors buvo skulptorius, visada labai domėjosi Lietuvos istorija. Tad ir knygų, susijusių su istorija, turėjome be galo daug. Ypač dėmesį patraukė ir nuoširdžiai sužavėjo karininko, archeologo Petro Tarasenkos knyga „Rambyno burtininkas“. Didelį įspūdį paliko autoriaus labai vaizdžiai aprašytas akmens amžiaus gyvenimas, rekonstruotas pagal archeologinius radinius. Taigi istorija ir archeologija žavėjo nuo vaikystės. Tačiau kai atėjo laikas rinktis studijų programas, rinkausi, sakykime taip, labai saugias profesijas. Vis dėlto užsispyrusi į sąrašą įtraukiau ir archeologiją. Nežinau, kokios ten žvaigždės susidėliojo, bet viskas pasisuko taip, kaip ir norėjau – įstojau į archeologiją. Tad mano ryšys su ja tęsiasi jau beveik 15 metų.

Kaip nusprendėte specializuotis būtent bioarcheologijos srityje? Kas Jus taip sudomino? 

Studijų metu, atvirai pasakius, man pritrūko pagrindinio istorijos kūrėjo – žmogaus, kuris, atrodo, turėjo kažkur visoje šioje istorijoje atsirasti. Žinoma, įvairūs archeologiniai radiniai – papuošalai, ginklai, keramikos šukės, piliakalniai ar gyvenvietės – liudija žmogaus veiklą, bet aš jo paties pasigedau. Laimė, visi archeologai turi osteologijos kursą, skirtą susipažinti su žmonių skeletais. Juk natūralu – kasinėjimų metu gali būti randamos senosios kapinės – senkapiai, kapinynai, pilkapiai, o ten ir žmonių palaikai. Būtent minėto kurso metu, berods 2008 m., susipažinau su prof. Rimantu Jankausku. Jo dėka ir nuoširdžiu priėmimu į savąją komandą jau trečiame studijų kurse prasidėjo mano sistemingas domėjimasis žmonių palaikų tyrimais ir tuo, ką jie gali atskleisti. Be galo įdomūs buvo paskutiniai bakalauro metai, kai kantriai mokiausi nustatyti žmogaus lytį, amžių mirties metu, atrasti ligų požymius. Atrodė neįtikėtina, kad kaulas gali slėpti tiek informacijos.

Kaip vyksta bioarcheologiniai palaikų ir jų identifikavimo tyrimai?  

Visas bioarcheologinio tyrimo procesas prasideda nuo archeologo skambučio ir pranešimo, kad yra rasti žmonių palaikai. Jie pristatomi į mūsų laboratoriją ir pirmiausia paruošiami tyrimams: nuvalomas arba nuplaunamas molis, žemės, smėlis ar kitos medžiagos, kurios gali trukdyti pamatyti visą kaulo paviršių. Vėliau palaikai yra išdėliojami anatomine tvarka, t. y. taip, tarsi žmogus gulėtų prieš mus ant stalo. Kitas etapas jau yra pats tyrimas. Jo metu mes pasakome pagrindinius biologinius dalykus apie atvežtą asmenį: lytį bei amžių mirties metu. Nustatant lytį svarbiausią vaidmenį atlieka dubens kaulas ir kaukolė. Tuo tarpu individo amžiui nustatyti idealiausia turėti puikiai išlikusį skeletą – kiekvieno asmens unikalus ir individualus brendimas ar senėjimas privalo būti detaliai įvertintas, ypač turint visuminį vaizdą. Pavyzdžiui, vaiko skeletas turi daug daugiau kaulų nei suaugusiojo, todėl skeleto kaulų skaičius, jų suaugimo vietos (kaulėjimas) ar dantų dygimas gali padėti itin tiksliai nustatyti amžių. Nustačius šiuos pagrindinius rodiklius – lytį ir amžių, trečiame etape konstatuojamos ir registruojamos patologijos, kitaip tariant, neįprasti pakitimai ar pažeidimai, kurie nebūdingi sveikam kaului: įvairios traumos, infekcinės ligos, su mityba susiję sutrikimai ir pan.

Bioarcheologinių tyrimų krypčių gali būti daug – kiekvienas tyrėjas kelia sau aktualius ar svarbius klausimus, kuriuos nori išsiaiškinti, atsakyti. Atsakymų paieškai taip pat gali būti pasitelkiami papildomi fizikiniai, cheminiai tyrimai – mėginiai jiems imami iš žmonių kaulų ar dantų. Pavyzdžiui, jei tyrėją domina laikotarpis, iš kurio yra atkeliavę tiriami palaikai, tada atliekami radiokarboniniai tyrimai, jei norima rekonstruoti individų mitybą – stabiliųjų izotopų tyrimai, o jei domina žmogaus ar visos bendruomenės kilmė, tuomet į pagalbą pasitelkiami stroncio tyrimai. Itin daug duomenų suteikia genetika – nuo bendruomenės kilmės ar migracijų iki patogenų atradimų. Šiuo metu daugiausia bendradarbiaujame su genetikais iš užsienio laboratorijų. Pavyzdžiui, neseniai dalyvavome „juodosios mirties“ – XIV a. maro – plitimo kelių Europoje tyrimuose. Mūsų saugyklose saugomi palaidojimai iš Vilniaus Aguonų gatvės, o jie jau senokai mus domino dėl neįprasto palaidojimo konteksto. Archeologai Aguonų gatvėje atrado XIV–XV a. masinius kapus, kurie tuo metu buvo jau už Vilniaus miesto ribų. Įtarėme, kad palaidotieji galėjo būti maro aukos, tačiau maras taip greitai pražudydavo nelaimėlius, kad jų kauluose liga net nespėdavo palikti požymių. Išsiuntėme Aguonų gatvėje palaidotų asmenų dantų mėginius į Vokietijoje esančią Maxo Plancko instituto genetinių tyrimų laboratoriją (beje, joje dirbantis evoliucijos genetikas Svante Pääbo neseniai gavo Nobelio premiją už paleogenetinius tyrimus, susijusius su išnykusių hominidų genomais). Atėję atsakymai patvirtino – turime maro aukas.

Kokiomis ligomis dažniausiai sirgo senovės žmonės ir kas tas ligas kauluose išduoda? 

Dažniausiai palaikuose konstatuojame traumas, t. y. kaulų lūžius ar įvairius smurtinius kaukolių sužalojimus. Aptinkame ir infekcinių ligų požymių. Deja, ne visų infekcinių ligų kilmę galime nustatyti, tačiau egzistuoja kelios, kurių pakitimus atpažįstame iš pirmo žvilgsnio ir galime jas įvardyti – tai tuberkuliozė, sifilis ir raupsai. Pavyzdžiui, kolegos iš užsienio raupsuotųjų randa be galo daug, tačiau Lietuvoje jų iki šiol nepavyko rasti. Atsakyti į klausimą, kodėl taip yra, be galo sudėtinga – galbūt juos laidojo kur nors kitur? Juk liga smarkiai subjaurodavo žmogų: jam iškrisdavo dantys, sunykdavo nosis, deformuodavosi rankų ir pėdų pirštai, kūnas likdavo „išmargintas“ žaizdelių. Galbūt bendruomenė, šalindamasi sergančiųjų ar bijodama užsikrėsti, mirusius raupsuotuosius laidojo atskirai nuo likusių savo narių? Juk ne veltui, pasak istorinių šaltinių, raupsuotieji privalėjo nešiotis, pavyzdžiui, varpelius, kad praneštų apie savo pasirodymą.

Kaip atskiriate, ar sužalojimas tyčinis, ar netyčinis?  

Identifikuoti, kur yra tyčiniai, o kur netyčiniai sužalojimai, yra be galo sudėtinga. Visų pirma svarbu atsižvelgti į tai, kuri skeleto vieta pažeista. Paprastai pažeidimai kaukolėje ar šonkauliuose yra traktuojami kaip smurtinių sužalojimų padariniai. Juk suprantame, kad žmogaus kaukolėje esantys, pavyzdžiui, kirstiniai sužeidimai rodo įsivėlusį kitą asmenį. Maža tikimybė, kad žmogus su prakirsta galva netyčia eidamas užkliuvo ir nukrito ant kirvio ar kardo (juokiasi). Taip pat ir su nosies lūžiais, kurie dažniausiai sukeliami konflikto metu. Tuo tarpu lūžę ilgieji kaulai (rankos, kojos) ar stuburo traumos išduoda, labiau tikėtina, nelaimingą atsitikimą.

Koks tyrimas, prie kurio Jūs prisilietėte, Jums atrodo pats svarbiausias, reikšmingiausias? 

Asmeniškai labai įstrigo 2015–2016 m. Istorijos fakulteto man kaip doktorantei patikėtas Švč. Trejybės bažnyčios kriptose palaidotų vienuolių tyrimas. Sovietmetis bažnyčią ir kriptas sužalojo – visi palaidojimai iš įvairių bažnyčioje buvusių kriptų surinkti ir suversti į vieną vietą. Bažnyčia prašė sutvarkyti kriptas: surinkti visus nederamai suverstus palaikus, juos ištirti, surinkti detalius istorinius ir antropologinius duomenis apie vienuolius bazilijonus ir po tyrimų kūnus deramai palaidoti. Darbo buvo be galo daug, jis prasidėdavo nuo ankstaus ryto ir tęsdavo iki vėlaus vakaro. Bet nuovargio nebūta, nes Istorijos fakulteto pasitikėjimas jauna doktorante, jaunųjų kolegų archeologų pagalba, nuoširdus bendradarbiavimas su VU Istorijos fakulteto istorikais šiame projekte veikė kaip stiprus įkvėpimas ir buvo geras postūmis mano dabartinei veiklai, leidęs suvokti darbų mastą, atsakomybę ir galimybes. Tai buvo teigiama patirtis ir labai gera gyvenimiška mokykla, kaip bendradarbiaujama ir dirbama tokio masto projektuose. 

Tą pačią žmogaus palaikų tyrimų metodologiją ir principus galima pritaikyti tiriant ne tik senų laikų – akmens amžiaus ar viduramžių, bet ir, pavyzdžiui, XX a. palaikus. Todėl partizanų palaikų tyrimai buvo kitas svarbus mano darbų etapas. Viskas prasidėjo nuo Našlaičių kapinių tyrimo, kai vykdavau padėti tinkamai iškelti palaikus.

Kas tyrėjų komandai padėjo identifikuoti Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, išskirti juos iš visų kitų Našlaičių kapinėse rastų palaikų? 

Puikiai atsimenu tą dieną, kai buvo atidengti keli masiniai kapai. Tuo metu pagal visą palaikų užkasimo schemą tiek VU archeologas Gintautas Vėlius, tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai jau įtarė, kad viename iš tų kapų gali būti užkastas būtent A. Ramanauskas-Vanagas. Keletas esminių rodiklių padėjo susiaurinti paieškų ratą. Visų pirma, įvertintas kartu su tuo metu dar įtariamu A. Ramanausku duobėje užkastų dviejų kriminalinių nusikaltėlių amžius – vienam jų buvo 20, kitam – 60 metų, o A. Ramanauskui mirties metu – 39 metai. Visų antra, pateikta rentgenograma iš Lietuvos ypatingojo archyvo – ji atlikta po A. Ramanausko žiauraus tardymo, įvykusio iš karto po suėmimo. Turimas galvos ir kaukolės profilio vaizdas ir specifinis sąkandis sutapo su bendru iškeltojo asmens kaukolės vaizdu. Po šių atradimų skubiai buvo atlikti genetiniai tyrimai, kurie patvirtino tyrėjų keltas prielaidas. 

Ką naujo galime pasakyti apie partizaninį judėjimą (1944–1953) iš Jūsų atliktų Lietuvos partizanų palaikų tyrimo? 

Partizanų palaikų tyrimai atskleidė naujų dalykų ne tiek apie patį partizaninį judėjimą, kiek apie tuometinį režimą ir kaip buvo elgiamasi su suimtaisiais. Pavyzdžiui, A. Ramanausko tyrimas paliudijo neįprastus smurtinius epizodus, įvykusius prieš pat jo mirtį, t. y. maždaug 2–4 savaitės iki mirties bausmės įvykdymo. Nors tikslo tam kaip ir nebebuvo – byla suformuota, teismas įvykęs, o ir fizinio poveikio priemonės jau turėjo būti uždraustos. Kita svarbi tyrimo detalė atskleidė neįprastą egzekucijos stilių. Paprastai mirties bausmė įvykdoma šūviu į pakaušio sritį. Tačiau A. Ramanauskui buvo šauta į veidą, taigi budelis ir auka buvo vienas priešais kitą. Ir tai nėra pavienis atvejis, jų galima aptikti ir tarp Našlaičių kapinių, ir tarp Tuskulėnų dvaro teritorijose užkastų asmenų.

Kas Jums Jūsų darbe patinka labiausiai ir kas yra sunkiausia? 

Sunkiausia mano darbe yra didelės darbo apimtys ir mažai laiko joms atlikti (juokiasi). Bet iš tiesų sunkioji mano darbo dalis – tiriamų individų kiekis. Dažnai juokaujama, kad visas Vilnius yra pastatytas ant kaulų. Čia nuolat vyksta kasinėjimai – įstatymai ir įvairūs reglamentai numato istorinių miesto ar miestelio vietų archeologinius tyrimus, ypač jei ketinama statyti naujus pastatus, tiesti kelius. O tokių tyrimų metu kartais itin netikėtai aptinkamos senosios kapinės, kurios neminimos jokiuose istoriniuose šaltiniuose. 

Šis darbas turi neįtikėtino žavesio. Juk ne visi gauna tokią išskirtinę teisę prisiliesti prie palaidojimų, menančių gilią istoriją, tirti žmones, kurie mynė tavo gimtojo miesto grindinį prieš 400 metų – čia ir slypi neįtikėtinas žavesys. Žinoma, ir atsakomybė. Nors šioje srityje dirbu jau 15 metų, tačiau darbas nenusibosta, kas nors vis dar sugeba nustebinti.

Kokia yra pagrindinė Jūsų darbo bioarcheologijos srityje misija?  

Pagrindinis XX a. palaikų tyrimų tikslas paprastai būna grąžinti žmonėms tapatybę ir grąžinti juos artimiesiems. Tuo tarpu bioarcheologijos mokslo tikslas yra praeities rekonstravimas, remiantis biologine medžiaga. O tai gali būti ne tik žmonių kaulai, bet ir gyvūnų ar augalų liekanos. Bioarcheologija gali ne tik pasakoti individualią žmogaus gyvenimo istoriją, bet ir rekonstruoti bendruomenių kasdienybės ritmą, aplinkos poveikį ar epochų pokyčius. Man patinka viena jau senokai išgirsta frazė, kurią nuobodžiai visiems kartoju – žmogus miršta du kartus: pirmą kartą biologine mirtimi, antrą kartą – kai jo vardas ištariamas paskutinį kartą. Tad norisi tikėti, kad mes praeities žmogų dar kartą prikeliame pasidalinti savo unikalia gyvenimo istorija. Ypač svarbu pabrėžti, kad mūsų darbas neįmanomas be bendradarbiavimo – tik sujungus istorikų, archeologų, genetikų, teismo medikų pajėgas galima gauti išsamų tyrimo paveikslą.   

Kieno palaikus visada svajojote patyrinėti (net jei tai ir nerealu) ir kodėl? 

Neandertaliečio (juokiasi). Nes kalbant apie ilgą žmonių evoliucijos kelią visada kyla milžiniška nuostaba, kad, be mūsų, šioje Žemėje egzistavo ir mums gimininga rūšis – tokie panašūs į mus, bet kartu ir tokie skirtingi.