Tomo Laurinavičiaus / VU nuotr.

Lapkričio 3 d. Vilniaus rotušėje vykusioje Vilniaus universiteto (VU) ir Vilniaus miesto savivaldybės organizuotoje konferencijoje, skirtoje prezidento Valdo Adamkaus šimtmečiui, istorikai ir politologė svarstė, kokia buvo „Adamkaus Lietuva“. 

Dr. Norberto Černiausko moderuojamoje diskusijoje dalyvavo VU Istorijos fakulteto mokslininkai prof. Alfredas Bumblauskas, doc. Inga Zakšauskienė, dr. Marius Ėmužis ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė. Kalbėdami apie prezidento asmenybę ir politinį palikimą, diskusijos dalyviai minėjo jo atsineštą vakarietišką politinę kultūrą, gebėjimą telkti ir atsakomybę už valstybę.

Diskusiją dr. N. Černiauskas pradėjo siūlydamas V. Adamkui parinkti epitetą, panašiai kaip istoriniai valdovai būdavo vadinami išmintingaisiais, pamaldžiaisiais ar didžiaisiais. Prof. A. Bumblauskas, prisimindamas žemaitišką savo mamos apibūdinimą, prezidentą pavadino „puikiuoju“. Doc. I. Zakšauskienė pasirinko epitetą „elegantiškasis“, pabrėždama ne tik išorinę eleganciją, bet ir prezidento atsineštą vakarietišką politinę kultūrą bei pagarbą žmogui. Dr. M. Ėmužis V. Adamkų įvardijo kaip „nuoseklųjį“ – vertybinių nuostatų besilaikiusį žmogų, kurio autoritetas derėjo su kuklumu, o doc. N. Putinaitė, išskirdama jo gebėjimą vienyti, pritarė epitetui „puikusis“.

Prezidentas Lietuvos, kokia norėjome būti

Leonidas Donskis V. Adamkų yra pavadinęs pirmuoju XXI a. Lietuvos prezidentu. Diskusijoje šis apibūdinimas tapo klausimu apie platesnį pokytį: kokią valstybę ir visuomenę prezidentas įsivaizdavo ir kuo jo siūloma Lietuva skyrėsi nuo sudėtingos paskutinio XX a. dešimtmečio tikrovės? Prof. A. Bumblauskas pasiūlė mintinį eksperimentą – svarstyti apie ketvirtąją Lietuvą, siejamą su naryste NATO bei Europos Sąjungoje ir V. Adamkaus vaidmeniu šiame kelyje. 

Doc. N. Putinaitė pasiūlė kitą perspektyvą: V. Adamkus Lietuvai pirmiausia atvėrė gerąją XX a. Vakarų patirtį. Į visuomenę, tebegyvenusią su sovietmečiu paveldėtais įpročiais, jis atsinešė kitokį požiūrį į žmogų, valstybę ir politinį veikimą. Pasak politologės, prezidentas padėjo patikėti Vakarais ir kartu rodė, kokie galėtume tapti patys.

„Adamkus, man atrodo, yra tokios Lietuvos prezidentas, kokia mes norėjome būti. Nebuvome, bet norėjome būti“, – sakė doc. N. Putinaitė.

Vakarietiškumą, anot doc. I. Zakšauskienės, perteikė net iš pirmo žvilgsnio kasdieniški dalykai. Istorikė prisiminė, kaip parodoje apie V. Adamkų apsilankę mokiniai, išvydę prezidento ir Almos Adamkienės fotografiją, ją susiejo su Amerika. Apranga, laikysena ir bendravimo kultūra tapo atpažįstamais kitokio gyvenimo ženklais.

Lietuva be barikadų

Dr. M. Ėmužis prezidento laikyseną siejo su siekiu peržengti paskutinį XX a. dešimtmetį įsitvirtinusį politinį susiskaldymą. V. Adamkus įsivaizdavo atviresnę visuomenę, kurioje politinis gyvenimas nebūtų nuolatinis stovėjimas priešingose barikadų pusėse. Šis siekis apėmė ir santykį su istorija – gebėjimą kalbėtis apie skaudžias patirtis ir ieškoti susitaikymo.

Kaip vieną tokios laikysenos pavyzdžių istorikas priminė 2004 m. Prezidento rūmuose įvykusį Lietuvos vietinės rinktinės karių ir „Armijos Krajovos“ veteranų susitaikymą. Jis taip pat išskyrė prezidento iniciatyva įkurtą komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Šie žingsniai rodė pastangas kurti visuomenę, gebančią atvirai svarstyti savo praeitį. 

Doc. N. Putinaitės teigimu, V. Adamkui kalbėtis su skirtingomis visuomenės grupėmis padėjo kitokia jo gyvenimo patirtis. Jis nebuvo susijęs su sovietine nomenklatūra ir galėjo ieškoti dalykinio santykio su įvairių pažiūrų žmonėmis. Nesusitapatindamas su viena interesų grupe, prezidentas išlaikė galimybę telkti net tuomet, kai jo sprendimais ne visi būdavo patenkinti.

Iš tarpukario – valstybingumo patirtis, iš išeivijos – atvirumas

Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad V. Adamkaus biografijoje susijungė kelios Lietuvos istorinės patirtys. Jis prisiminė tarpukario valstybę, išgyveno karą ir pasitraukimą iš Lietuvos, veikė išeivijoje, o vėliau sugrįžo į nepriklausomybę atkūrusią šalį. Todėl jo prezidentavimą padeda suprasti ir tai, ką jis atsinešė iš ankstesnių gyvenimo tarpsnių.

Pasak dr. M. Ėmužio, V. Adamkui tarpukario Lietuvos valstybingumas buvo asmeniškai išgyventa tikrovė. Karininko tėvo, valstybės tarnyboje dirbusios motinos ir valstybę kūrusių žmonių aplinka leido ją pažinti iš arti. Valstybė jam turėjo konkrečius žmonių veidus, todėl jos atkūrimas reiškė ir asmeninio gyvenimo tęstinumą.

Tačiau istorikas pabrėžė, kad svarbu ir tai, ko V. Adamkus iš tarpukario neperkėlė į atkurtą Lietuvą. Gyvenimas JAV, liberaliosios išeivijos aplinka ir ryšiai su kitų tautų intelektualais padėjo formuotis atviresnei lietuvybės sampratai. Jo laikysenoje valstybingumo tęstinumas derėjo su pastangomis įveikti uždarumą ir kurti kitokius santykius su kaimynais.

Lyderystė prasidėjo anksčiau nei prezidentavimas

Doc. I. Zakšauskienė atkreipė dėmesį į patirtis, kurios dažnai lieka prezidento pareigų šešėlyje. Skautiška veikla ugdė bendruomeniškumą, draugiškumą ir atsidavimą, o sportas – discipliną, atsakomybę ir gebėjimą siekti tikslo. Šios savybės padeda suprasti vėlesnę V. Adamkaus viešąją veiklą.

Istorikė priminė ir 1958 m. humoristiniame skautų leidinyje paskelbtą palinkėjimą V. Adamkui tapti nepriklausomos Lietuvos prezidentu. Vis dėlto, jos vertinimu, ankstyvą lyderystę reikėtų skirti nuo iš anksto suplanuotos politinės karjeros. Bendruomenės pasitikėjimą įgijo ir atsakomybę už atstovavimą jai V. Adamkus prisiėmė gerokai anksčiau, nei atsirado reali galimybė vadovauti Lietuvos valstybei. 

Vienas tokių pavyzdžių – 1956 m. V. Adamkaus organizuotas jaunimo peticijos pateikimas Vašingtone. Ši veikla liudijo gebėjimą telkti, ieškoti ryšių ir kalbėti bendruomenės vardu. Diskusijoje išryškėjo, kad prezidento autoritetas augo iš konkrečių darbų ir nuosekliai prisiimamos atsakomybės.

Baigdamas diskusiją dr. N. Černiauskas klausė, koks pasakojimas galėtų sujungti šimtametę V. Adamkaus biografiją ir nuo kokio epizodo dalyviai pradėtų knygą apie jį. Dr. M. Ėmužis pasiūlė ją apmąstyti per pasirinkimą, atsakomybę ir prisiimamą lyderystę, o galimą pasakojimo pavadinimą nusakė žodžiais „Pasirinkimas – Lietuva“. Doc. I. Zakšauskienė tokį pasakojimą pradėtų nuo pirmosios V. Adamkaus kelionės į sovietų okupuotą Lietuvą, o doc. N. Putinaitė atspirties tašku pasirinktų dabartinį prezidento šimtmečio jubiliejų. Prof. A. Bumblauskas sugrįžo prie asmenybės ir poros temos. Prezidentą siūlė matyti kartu su Alma Adamkiene, išryškinant jų žmogiškąjį ryšį.

Pilnas Diskusijos įrašas. 

Tomo Laurinavičiaus / VU nuotr.

Dešimt Valdo Adamkaus vadovavimo Lietuvos valstybei metų daugeliu aspektų buvo lemiantys Respublikos raidai. Kartu per tą dešimtmetį V. Adamkus atsiskleidė Lietuvai kaip asmenybė, jungianti visą modernios Lietuvos valstybės istoriją ir savo kartos dalies, kuriai teko patirti egzilį ir kuri pasirinko vėl aktyviai, angažuotai susieti savo gyvenimą su Tėvyne, patirtį.  

Lietuvos prezidentų galios ribotos, ypač vidaus politikoje, bet jų įtaka šalies kultūrai pačia plačiausia prasme gali būti labai reikšminga, ką itin ryškiai parodo V. Adamkaus veikla, nulemta visų pirma jo asmenybės bei patirties.  

Visos trys nepriklausomybę atgavusios Baltijos valstybės savo politinėje sąrangoje susigrąžino Prezidento pareigybę, bet tik Lietuva nuo pat pradžios apsisprendė Prezidentą rinkti tiesioginiu visuotiniu balsavimu. Toks rinkimo būdas sutelkia visuomenės dėmesį į Prezidento asmenybę ir suteikia jam daugiau moralinių bei simbolinių galių. Tačiau pastarąsias reikia norėti ir gebėti naudoti. V. Adamkus tam buvo pasiruošęs.  

V. Adamkaus gyvenimas apima ir jungia labai skirtingas Lietuvos tautos ir valstybės patirtis. Jo asmenyje Pirmoji Respublika ir kultūros išsaugojimo bei valstybingumo atgavimo siekis išeivijoje susijungia su atkurta Nepriklausomybe ir naujo valstybingumo kūrimu ne tik sugrąžinant Lietuvą į Europos politinę bei kultūrinę erdvę, bet ir siekiant gilesnės, esminės  šalies transformacijos ir viso regiono politinės ir kultūrinės integracijos.  

1926 m. gimusio Voldemaro Adamkevičiaus vaikystė ir jaunystė sutapo su intensyvia tautine ir griežtai valstybine politine kultūra, kuriai priklausė jo šeima, ką rodo net pradinė jo vardo forma. Dar paauglystėje jis patyrė valstybės sunaikinimą, matė komunistines represijas, karą, nacių režimą, kuriam su bendraamžių grupe bandė priešintis. Jo artimiausi viso gyvenimo draugai buvo iš to laiko ir tų patirčių.

Svarbi V. Adamkaus patirties dalis – lietuvių karo pabėgėlių stovyklos Vokietijoje, paženklintos siekio ne tik išgyventi, bet ir mokytis, organizuotis ir veikti, kultūrinių, švietimo, sporto iniciatyvų ir ten susiklosčiusių ryšių ir draugysčių.

Persikėlęs į JAV V.  Adamkus atsidūrė didžiausiame lietuviškos išeivijos židinyje – daugiatautėje industrinėje Čikagoje, kur su nauja išeivių banga šalia senų lietuviškų institucijų kūrėsi naujos, paženklintos tautinės valstybės gyvavimo patirties.  

Pradėdamas gyvenimą visai naujoje šalyje V. Adamkus dirbo gamykloje, biure, baigė universitetines studijas, tarnavo JAV kariuomenėje. Jis beveik iš karto įsitraukė į lietuvių politinę veiklą, siekusią JAV institucijų ir pasaulio atmintyje išlaikyti Lietuvos valstybę ir jos okupaciją. Septintame dešimtmetyje V. Adamkus pradėjo dalyvauti ir JAV politikoje, su Respublikonų partija dalyvavo vietiniuose rinkimuose, pradėjo nedidelį verslą.

Įgytas išsilavinimas ir asmeninės savybės, tvirta ir išmintinga sutuoktinės Almos parama leido V. Adamkui tapti labai aukštu valstybės (federaliniu) tarnautoju naujoje ir itin sudėtingoje gamtosaugos srityje ir išlaikyti postą bei pelnyti pripažinimą net per keturias skirtingos politinės orientacijos prezidentines kadencijas.  

Lietuvių išeivijos veikloje V. Adamkus pasirinko liberalią kryptį. „Santaros-Šviesos“ organizacija atitiko dalies naujos, jau išeivijoje subrendusios lietuvių šviesuomenės interesus ir tapo „antruoju“ intelektiniu išeivijos plaučiu šalia katalikiškų ateitininkų. Nuo pat „Santaros-Šviesos“ susikūrimo V. Adamkus buvo jos vicepirmininkas, o nuo 1967 m. – pirmininkas. Vadovaudamasi šūkiu „Veidu į Lietuvą“, „Santara-Šviesa“ siekė megzti ir palaikyti ryšius su sovietinės Lietuvos inteligentija, tačiau nebendradarbiauti su okupacinėmis sovietų struktūromis. Iš kitų politinių pakraipų išeivijos grupių „Santara-Šviesa“ susilaukdavo labai kietos kritikos, bet siekis neužkonservuoti lietuviškumo išeivijoje, kiek įmanoma pažinti, kas vyksta Lietuvos kultūroje, ir perduoti į Lietuvą savo idėjas buvo veiksmingas, ką vėliau parodė atgautos Nepriklausomybės pradžia.  

„Santara-Šviesa“ buvo laisvo keitimosi idėjomis, diskusijų vieta. O fizinė jos vieta Almos Adamkienės dėka buvo Adamkų nuosavybė Tabor Farm, Mičigano valstijoje. Pats būdamas praktikos, veiksmo žmogus, V. Adamkus „Santaroje-Šviesoje“ susigyveno su intelektualų bendruomene, jos vaidmenį pripažino ir vertino. Sugebėjo jis ir išlaikyti dialogą su visa JAV lietuvių bendruomene, buvo renkamas į Amerikos lietuvių bendruomenės tarybą ir centro valdybą.  

Kaip aukštas JAV federalinis pareigūnas, V. Adamkus nuo 1972 m. reguliariai lankėsi Sovietų Sąjungoje, dalyvavo aplinkosauginėse derybose, kas jam suteikė vertingos tarptautinės patirties ir realios pažinties su vėlyvuoju sovietizmu ne tik buitiniu, bet ir instituciniu lygiu. Tuo V. Adamkus labai skyrėsi nuo daugumos aktyvių išeivių. Be to, jis nuolat viešėjo sovietinėje Lietuvoje, buvo užmezgęs ryšius su daugeliu aplinkosaugininkų bei lietuvybės veikėjų. Artimus santykius jis palaikė su Česlovu Kudaba, VU rektoriumi Jonu Kubiliumi, ką liudija intensyvus susirašinėjimas.  

Lietuvai atkuriant Nepriklausomybę V. Adamkus anksti įsitraukė į šį procesą, nes palaikė ryšius su Lietuvos diplomatine tarnyba užsienyje. Veikė jis ir kaip lietuvių egzilio organizacijų narys, 1989–1991 m. labai dažnai vyko į Lietuvą. Jis dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, bendravo su Sąjūdžio, o vėliau – Aukščiausiosios Tarybos vadovybe bei nariais. Nepriklausomybės kainą matė ne tik barikadose aplink Seimo pastatą, bet ir nužudytų Medininkų užkardos pasieniečių laidotuvėse, kuriose dalyvavo 1991 m. rugpjūčio 3 d. Dar kaip JAV tarnautojas jis drauge su Stasiu Lozoraičiu aptardavo padėtį Ignalinos atominėje elektrinėje, aplinkosaugos Lietuvoje problemas. Taigi sprendimas tiesiogiai dalyvauti Lietuvos politikoje buvo sąmoningas ir blaivus, nors dėl to ne mažiau idealistinis.  

1993 m. V. Adamkus jau vadovavo S. Lozoraičio prezidentinei kampanijai pirmuosiuose  Antrosios Respublikos Prezidento rinkimuose. Kaip žinome, pirmaisiais Nepriklausomybės metais išeivijos dalyvavimas Lietuvos gyvenime buvo labai įvairus – nuo ekonominio, švietimo, administracinio iki politinio. V. Adamkus pasirinko politinį dalyvavimą, pratęsdamas S. Lozoraičio kelią.  

Visose trijose Baltijos valstybėse skirtingu antrosios Nepriklausomybės įtvirtinimo metu jų vadovais buvo išrinkti išeiviai. Tai galima laikyti desovietizacijos ir integracijos į Vakarus siekio šiose valstybėse dalimi. V. Adamkus išsiskiria iš kitoms dviem Baltijos valstybėms vadovavusių išeivijos atstovų amžiumi ir patirtimi – jis buvo gimęs ir paauglystę praleidęs Lietuvoje, turėjo ne tik tautinio aktyvizmo, bet ir politinės veiklos bei ilgos sėkmingos valstybės tarnybos patirties, dalyvavo JAV ir Sovietų Sąjungos ryšių palaikymo veikloje, kas neišvengiamai reiškė ir diplomatinę, tarptautinio veikimo patirtį bei rimtus kontaktus JAV valstybės struktūrose. Būtent todėl V. Adamkų galima laikyti ne VLIK'o ir net ne „Santaros“, bet pirmiausia Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje, visą laiką siekusios išlaikyti ryšį su Lietuva ir jai atstovauti valstybiniu lygiu užsienio valstybėse, požiūrio žmogumi.  

1998 m., prezidentui Algirdui Brazauskui nusprendus nekandidatuoti antrai kadencijai, V. Adamkus pasiryžo siekti Lietuvos Prezidento posto ir rinkimus laimėjo. Sunku labai apibrėžtai pasakyti, kokią reikšmę tam apsisprendimui turėjo Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje atstovų patraukimas iš jų pozicijų. Ypač S. Lozoraičio atšaukimas iš Vašingtono. Ambasadorius Kazys Lozoraitis yra minėjęs, kad 1994 m. laidojant brolį Putnamo kapinėse pasakė laidotuvėse dalyvavusiam V. Adamkui – „dabar Tau teks“.  

Iš dabartinių mūsų visuomenės patirčių itin išryškėja, koks radikalus buvo sutuoktinių Adamkų apsisprendimas vietoje užsipelnyto, pažįstamo ir įprasto, aprūpinto gyvenimo JAV vykti į su daugybe sunkumų kovojančią Lietuvą ir prisiimti didžiulę atsakomybės naštą. V. Adamkus niekada negalvojo, kad Prezidento pareigos Lietuvoje yra reprezentacinės, protokolinės. Tą iš karto parodė ir jo rinkimų kampanija.  

Lietuvos politikoje V. Adamkus, kaip ir S. Lozoraitis, rinkosi nuosaikią, vidurio politikos kryptį, ir jau tai reikalavo didelių pastangų. Tiesa, V. Adamkus derino dvi politines pakraipas – JAV politikoje jis buvo respublikonas, lietuvių išeivijoje – liberalas.

Prezidentas V. Adamkus siekė valstybės ir visuomenės modernizavimo ir transatlantinio vakarietiškumo. Jo prezidentinės programos ašis buvo euroatlantinė integracija, pilietinės visuomenės stiprinimas ir visokeriopa šalies pažanga.

Remdamasis visų pirma JAV tradicija ir lietuvių JAV veikimo būdais, V. Adamkus atnaujino dar labai jauną Prezidento instituciją, o daug ką jos veikloje ir sukūrė. Prezidentūra tapo visuomenės telkimo židiniu. Čia persikėlė nemažai svarbių kultūros renginių, tokių kaip Nacionalinės premijos teikimai, pradėti pagerbti iškilių rezultatų pasiekę mokiniai, jaunieji mokslininkai, imtos rengti viešos diskusijos esminiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais, reikšmingų leidinių pristatymai. Prezidentas reguliariai susitikdavo su įvairiomis interesų grupėmis – nuo sportininkų, nevyriausybininkų iki bažnyčių ir religijų atstovų.  

Susiformavo nauja Prezidento komunikacija ir naujas jos stilius – šalia metinės kalbos Seime atsirado vieši kreipimaisi į visuomenę svarbiais valstybei klausimais. V. Adamkus siekė palaikyti ryšius su visokių pažiūrų žmonėmis, kvietėsi į pokalbius ir pietus net aršius savo kritikus, stengėsi būti pasiekiamas ir gauti nefiltruotą informaciją apie procesus visuomenėje, piliečių nuomones. Jo asmeninį telefono numerį turėjo daugybė žmonių, kas kartais vesdavo į neviltį jo patarėjų komandą.

Prezidento institucija „prie Adamkaus“ siekė būti atvira, skaidri, visuomenę vienijanti, kuo labiau jai atstovaujanti ir – iš dabartinės perspektyvos – civilizuojanti. Sunku pervertinti Prezidento laikysenos įtaką tuometiniam viešajam diskursui, tarpinstituciniam ir viešam bendravimo stiliui ir tonui, deja, šiuo metu nemaža dalimi prarastam.  

Lietuvai siekiant narystės NATO ir ES, buvo labai svarbus, todėl reikšmingai plėtėsi tarptautinis Prezidento aktyvumas. Didelį vaidmenį vaidino jo kontaktai JAV ir derybiniai bei bendrieji socialiniai įgūdžiai. Dėmesys buvo skiriamas transatlantiniam ir regioniniam formatams, siekiama išeiti ne tik iš posovietinio valstybės įvaizdžio, bet pirmiausia iš priklausomybės nuo posovietinės erdvės. Buvo labai aktyviai veikiama gerinant ir stiprinant santykius su Lenkija, juos transformuojant į strateginį bendradarbiavimą. Dalyvauta politiniuose procesuose Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje, siekiant su šiomis valstybėmis megzti dvišalius ryšius, ne kaip su Rusijos dominuojamos Nepriklausomų valstybių sandraugos narėmis. Bandyta kalibruoti santykius su Baltarusija, tuo pačiu metu remiant demokratinius jos visuomenės siekius.  

Plečiant aukščiausio lygio tarptautinius kontaktus ir juos nušviečiant Lietuvos visuomenei labai svarbi buvo Prezidento asmenybė, jo bendravimo stilius ir net rusų bei lenkų kalbų mokėjimas šalia anglų. Čia didžiulį vaidmenį vaidino prezidentinės poros laikysena, asmeninės savybės. Šiltas, atviras, pastabus ir pagarbus V. Adamkaus būdas, ponios Almos tobulas taktas ir asmeninis žavesys pelnė simpatijas ir pagarbą įvairiuose Lietuvos socialiniuose sluoksniuose, leido užmegzti tikrą kontaktą su kitų valstybių vadovais ir prisidėjo prie dvišalių santykių gilinimo. Tai buvo tikras Lietuvos atstovavimas. Asmeninį Lietuvos ir kitų valstybių vadovų tarpusavio supratimą, regimai įkūnijantį Lietuvos vakarietiškumą ir modernumą, parodė oficialūs JAV prezidento George'o W. Busho, Jungtinės Karalystės karalienės Elžbietos, Ispanijos karalių, Japonijos imperatoriškos poros ir kiti aukščiausio lygio vizitai – pirmieji Lietuvos valstybės istorijoje.  

Būtina pabrėžti, kad V. Adamkui nereikėjo daug kalbėti apie Lietuvos valstybės istoriją, patirtį ir siekius  – jis pats buvo ta istorija, jungdamas Pirmąją Respubliką, okupacijos egzilį, kovą už valstybingumo susigražinimą ir visapusiško atkūrimo bei įtvirtinimo pastangas. Jo veikloje nebuvo prieštaravimo tarp lietuviškumo ir vakarietiškumo, demokratinės politinės kultūros įgūdžiai jam buvo natūralūs, įgauti anksti ir taikyti per visą brandų gyvenimą.  

Per pirmąją V. Adamkaus kadenciją buvo pasiektas didis valstybės strateginis tikslas – gauti kvietimai stoti į NATO ir į Europos Sąjungą. Siekiant šio tikslo bendradarbiavimas su Lenkija, Estija ir Latvija tapo Prezidento dienotvarkės dalimi, aktyviai buvo dirbama su kitomis valstybėmis narėmis, jungiamomis Vilniaus dešimtuko. Ir, nors Rusijos prezidentas B. Jelcinas buvo pareiškęs, kad Lietuvos narystę NATO Rusija vertina neigiamai, oficialaus pasipriešinimo tuo metu dar nebuvo.  

Tačiau dėl greitai kitusios Rusijos laikysenos tarptautinėje erdvėje antrojoje kadencijoje priimtas sprendimas 2005 m. nevykti į Maskvoje rengtą pergalės prieš nacistinę Vokietiją „Didžiajame Tėvynės kare“ 60 metų šventimą jau buvo atsakas į Rusijos pretenzijas apsibrėžti savo įtakos zoną per „išvadavimo iš fašizmo“ naratyvą ir praktinius siekius stiprinti savo įtaką visoje buvusioje sovietinėje erdvėje.

Sprendimas nebuvo lengvas – švelniai sakant. Priminsiu, kad partnerių Vakaruose ir net artimiausioje kaimynystėje supratimo neturėjome. Pompastiškoje, tuo laiku didžiausioje Rusijoje ir galbūt pasaulyje V. Putino surengtoje ceremonijoje dalyvavo 150 valstybių atstovai, iš jų – 50 prezidentų ir tarptautinių organizacijų vadovai. Paminėsiu kai kuriuos: JTO generalinis sekretorius Kofi Annanas, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barosso, JAV prezidentas G. W. Bushas, Prancūzijos prezidentas Jaques'as Chiraque'as, Vokietijos kancleris Gerhardas Shroederis, Latvijos ir Centrinės Europos valstybių bei buvusių Sovietų Sąjungos respublikų prezidentai. Apie nepriimtą kvietimą į iškilmes bendrai pranešė tik Lietuvos ir Estijos prezidentai, dalyvauti atsisakė Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis. Įdomu, kad Aleksandras Lukašenka irgi neatvyko į Maskvą ir dalyvavo pergalės minėjime Minske.  

Apsisprendžiant reikėjo ne tik atlaikyti dalies verslo spaudimą, skirtingą Latvijos poziciją ir tarptautinių partnerių laikyseną, bet ir konstruoti savo naratyvą – pabrėžiant, jog Lietuvai sovietinis „išvadavimas“ reiškė tik kitą okupaciją, oponuojant jau nusistovėjusiam, Rusijos tarptautinėse organizacijose nuosekliai stumiamam kaltinimui bendradarbiavimu su nacistine Vokietija, siekiant priminti, ką Lietuvai reiškė sovietinė okupacija. Transatlantinių ir ypač Vakarų Europos partnerių neseni pripažinimai, kad tada buvome teisūs, teisumo kainos anuo metu nepadaro lengvesnės. Tikriausiai nebuvo tuo metu dirbusių Lietuvos diplomatų, kuriems neteko iš kolegų išgirsti, kad mūsų laikysena – neįveikta istorinė ar net beveik paauglystės trauma. Bet dabar galime sakyti, jog vėlesnė įvykių eiga neužklupo Lietuvos, kuri jau buvo įsitvirtinusi tokioje pozicijoje, visai nepasirengusios. Ypač tarptautinėje erdvėje.

Iš dabartinės perspektyvos žvelgiant dar akivaizdesnė svarba ir gesto, 2004 m. rugsėjį užvertusio Antrojo pasaulinio karo ir vieną iš skausmingiausių santykių su Lenkija puslapių. Rugsėjo 2 d. dalyvaujant Prezidentui V. Adamkui Prezidentūroje buvo pasirašyta Lietuvos Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos susitaikymo deklaracija. Pasirašant dalyvavo Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranai bei jų organizacijų vadovai.

Akivaizdu, kad santykiai su Lenkija abiejose valstybėse ir išorėje buvo ir yra nuolatinio puolimo ir bandymo manipuliuoti taikinys, siekiant prikelti ir išnaudoti tarpukario priešiškumą, tad V. Adamkaus pasirinkta ir remta toliaregiška strategija ne tik Lietuvai, bet ir visam regionui yra palikimas, kurį būtina saugoti, puoselėti ir plėsti.  

Vienas didžiausių V. Adamkaus prezidentavimo nuopelnų buvo jo didžiulis indėlis į derybas dėl stojimo į svarbiausias Vakarų pasaulio bendrijos institucijas – NATO ir Europos Sąjungą. „Kai žlugo Sovietų Sąjunga, daugeliui Vakarų šalių atsivėrusi Rytų Europa atrodė kartu ir patraukli, ir grėsminga. Tuo metu Prezidento V. Adamkaus pažadas vesti ir atvesti Lietuvą į euroatlantinę tautų bendruomenę skambėjo kaip atviras iššūkis pasaulio tvarkai, paveldėtai iš Šaltojo karo laikų“, – sakė dr. Zbigniewas Brzezińskis. Tas iššūkis buvo įgyvendinamas ir regioninėje politikoje.

Prezidento V. Adamkaus ir kitų tarptautinių derybininkų dėka pavyko išvengti smurto Ukrainoje per Oranžinę revoliuciją. 2004 m. lapkričio 26 d. V. Adamkus drauge su Lenkijos prezidentu A. Kwaśniewskiu dalyvavo tarptautinėje derybų misijoje Ukrainoje, kai buvo ieškoma išeities iš politinės aklavietės po Ukrainos prezidento rinkimų. Oranžinės revoliucijos metu V. Adamkus su A. Kwaśniewskiu į Ukrainą vyko net keletą kartų. Buvo Prezidentas V. Adamkus ir vienas iš kelių užsienio valstybių lyderių, kurie 2008 m. rugpjūtį atvyko į Gruziją palaikyti šios šalies laisvės ir teritorijos vientisumo Rusijos agresijos metu. Aktyvi tos grupės kaimyninių valstybių vadovų veikla telkė Vakarų pasaulio lyderių ir žiniasklaidos dėmesį į Gruzijos valstybės padėtį ir neteisėtus Rusijos veiksmus.

Jau kaip Europos Sąjungos valstybės prezidentas V. Adamkus aktyviai reiškėsi Europos Vadovų Taryboje, ypač kai vykdavo derybos dėl politikos krypties. Jis ne kartą  pabrėžė, kad ne vien Lietuvai, bet ir Europos Sąjungai turėtų rūpėti, kaip įveikti Baltijos šalių energetinę izoliaciją ir investuoti į energetinės ES infrastruktūros plėtrą, stiprinti energetinį saugumą, sukurti solidarumo mechanizmą energetinių krizių atvejams.  

Tarptautinei bendruomenei labai nuosaikiai reaguojant į Rusijos 2008 m. agresiją prieš Gruziją, Prezidentas V. Adamkus pabrėžė nuoseklios ir principingos Europos Sąjungos laikysenos svarbą, tvirtai rėmė Europos Vadovų Tarybos sprendimą laikinai sustabdyti derybas dėl naujos sutarties su Rusija ir laikytis to sprendimo. Bet ir tada Lietuva ir jos bendraminčiai nebuvo dauguma.  

Tuo tarpu vidaus politikoje, paženklintoje krizių, Prezidentas V. Adamkus sugebėjo užimti moderatoriaus poziciją ir išlikti stabilumo garantu. Kartu jis nuosekliai diagnozuodavo rimtas valstybės raidos ir visuomenės problemas. Aštrus ir aktualumo nepraradęs buvo antrojoje kadencijoje nuskambėjęs Prezidento įspėjimas dėl oligarchinių tendencijų, kurias išryškino didėjanti takoskyra Lietuvos visuomenėje ir tam tikrų verslo ar interesų grupių įtaka valdžiai. Ką su valstybe daro oligarchija – pavyzdžiai buvo greta, artimoje kaimynystėje.

V. Adamkus bandė nubrėžti aiškią ribą tarp skaidraus verslo ir valstybės valdymo, pabrėždamas, kad oligarchinis modelis griauna pačius demokratijos pamatus. Apie šį pavojų jis kalbėjo metiniuose pranešimuose 2005 ir 2007 m., kuriuose atkreipė dėmesį į žemą politinę kultūrą ir chaotišką Seimo bei Vyriausybės veiklą įstatymų leidyboje, nuolatinę korupcijos grėsmę. Kaip atoveiksmį V. Adamkus matė valdymo atskaitingumą ir skaidrinimą, pilietinės visuomenės ugdymą, jos stiprinimą. Didžiules viltis Prezidentas dėjo į jaunąją Lietuvos kartą.  

Ir būtent todėl Antrosios Lietuvos Respublikos istorijoje V. Adamkaus prezidentavimas išsiskiria dėmesiu švietimui, studijoms ir mokslui – vidaus politikos sričiai, kuri ypač svarbi valstybės ateičiai, jos konkurencingumui ir intelektinei visuomenės sveikatai. Šitą dėmesį pačioje pirmosios V. Adamkaus prezidentinės kadencijos pradžioje pirmiausia deklaravo didžiulė naujovė to meto Lietuvoje – 1999 m. kovo 17 d. įkurtas Almos Adamkienės labdaros fondas, kurio paskirtis – padėti vaikams. Fondas rėmė provincijos mokyklas, jų bibliotekas, mokyklų sporto infrastruktūrą, projektus „Verslo mokykla“, „Lyderių mokykla“, „Pažinkime savo kraštą“. Tuo metu socialinė atskirtis Lietuvoje buvo didžiulė. A. Adamkienės fondas nuo kiek vėliau atsiradusių įvariaspalvių komercinių labdaros projektų išsiskyrė pagarba žmogaus, vaikų orumui, pirmiausia pabrėžė kokybiško švietimo ir galimybių būtinybę visiems, neeksploatavo atskirties savireklamai.  

V. Adamkaus politinėse bei kultūrinėse pažiūrose ir veikloje derėjo liberalumas, patriotizmas ir konservatyvumas. Remdamas ekonominę laisvę, tarptautinę integraciją, visuomenės atvirumą, jis labai rimtai žiūrėjo į patriotinį ugdymą, skatino istorijos pažinimo ir valstybingumo stiprinimo iniciatyvas bei programas.  

Be atkaklaus V. Adamkaus įsitraukimo nebūtų aukštojo mokslo ir tyrimų reformos, sukūrusios sąlygas humanitarinių tyrimų finansavimui ir plačiai suprastos lituanistikos proveržiui, o aukštajame moksle paskatinusios dėstymo kokybe grįstą mokyklų konkurenciją dėl studentų, siekusią išskaidrinti mokslo ir studijų finansavimą. Ta reforma leido efektyviau panaudoti dėl narystės Europos Sąjungoje Lietuvą pasiekusias lėšas mokslo ir studijų pažangos šuoliui.  

Prezidentas V. Adamkus, remdamas kultūros, švietimo, mokslo projektus, naudojo Prezidento patronatą kaip aukštą moralinį įvertinimą, suteikiantį iniciatyvai valstybinės svarbos statusą. Tokį statusą garantavo ne tik Prezidento pareigybė, bet ir jo asmeninis prestižas.  

Vargu ar be V. Adamkaus palaikymo jo pirmojoje kadencijoje Lietuva būtų buvusi pirmą kartą kaip viešnia pakviesta į labai įtakingą tarptautinę Frankfurto knygų mugę ir joje prisistačiusi ne savo etnografiškumu, ko siekė dalis kultūros veikėjų, o kaip modernios literatūros ir kultūros šalis, ką pabrėžė ir išskirtinė stendo architektūra. Tas dalyvavimas dar iki narystės Europos Sąjungoje padarė Lietuvą matomą tarptautiniame leidybos pasaulyje ir atvėrė kelią į kitas reikšmingas tarptautines knygų muges, į pirmuosius plačius Lietuvos kultūros per leidybą pristatymus, kurie buvo svarbūs platesnei Europos visuomenių pažinčiai su Lietuva ir paramai tarptautinei Lietuvos integracijai.  

Dėl V. Adamkaus patronato ir pirmosios Lietuvos atstovės UNESCO Ugnės Karvelis sutarimo ir tarpusavio supratimo 2001 m. Vilniuje įvyko UNESCO Civilizacijų dialogo forumas. Dabar, po daugybės Vilniuje vykusių aukščiausio lygio forumų, šis renginys beveik pamirštas, bet jis buvo pirmasis, pritraukęs tiek daug ir tokių įvairių kultūros veikėjų bei autoritetų iš viso pasaulio ir įtraukęs į tarptautinį pokalbio formatą daugelį dabar gerai žinomų, o tada dar labai jaunų Lietuvos intelektualų.

Tačiau būtent Prezidentui V. Adamkui ir jo pirmosios kadencijos komandai pirmiems teko susidurti su naujausiųjų laikų populizmu ir vadinamosiomis politinėmis technologijomis, manipuliavimu visuomenės nuomone. Iš laiko perspektyvos žiūrint, pirmąja naujos Lietuvos ir ne tik Lietuvos politinės tikrovės kregžde buvo išorės veiksnys 2003 m. prezidento rinkimuose. Juose antrosios kadencijos siekęs V. Adamkus pralaimėjo Rolandui Paksui, priešpriešinusiam patriotizmą kaip kultūrinį išskirtinumą, nekintančią tapatybę, konservatyvų uždarumą „svetimai įtakai“. Integracija į tarptautines struktūras ir valstybės modernizacija buvo pateikiama kaip pavojus tautiškumui ir tradicijoms.  

Po R. Pakso apkaltos paskelbtuose naujuose rinkimuose V. Adamkus laimėjo, bet antroji jo kadencija jau buvo paženklinta informacinių puolimų, siekių skaldyti visuomenę. Ypač šie procesai paaštrėjo po to, kai 2005 m. buvo atsisakyta vykti į Maskvą minėti Sovietų Sąjungos pergalės.  

Teko atlaikyti pirmuosius puolimus prieš liberaliosios demokratijos idealus, prieš atvirą visuomenę, susidurti su prasidėjusia interneto ir gimstančios socialinės žiniasklaidos įtaka platinant dezinformaciją. V. Adamkui pirmajam teko dirbti su naujomis „protesto“ partijomis, patekusiomis ne tik į Seimą, bet ir į valdančiąją koaliciją, vertinti siūlomus į ministrus politikos naujokus, reaguoti į politinius skandalus. Buvo labai sunkių, netgi aštrių situacijų, bet Prezidentas V. Adamkus atlaikė, neprarasdamas savo moderuojančio, korektiško stiliaus, neatsitraukdamas nuo savo vertybių, tarp kurių pagrindinė buvo Lietuva.  

2009 m. jis baigė antrąją savo kadenciją, perduodamas prezidentinę vėliavą Daliai Grybauskaitei. Iš 17 metų perspektyvos net dabartinė, labai poliarizuota Lietuvos visuomenė vertina V. Adamkaus prezidentavimą kaip etaloną. Tai visų pirma yra bendrosios prezidentavimo kultūros, jos siekinių, jos išlaikytos politinės kultūros kartelės įvertinimas ir – tos kultūros nostalgija.  

1998 m., pradėdamas eiti Lietuvos Prezidento pareigas, V. Adamkus įsipareigojo siekti laisvo žmogaus, atviros visuomenės ir stiprios valstybės. Jis nuosekliai tą įsipareigojimą vykdė, tad vertai gali būti vadinamas vienu iš Lietuvos valstybės kūrėjų.

„Europos mokslinių tyrimų tarybos (ERC) puslapyje paskelbtas straipnis apie VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros profesorės Giedrės Motuzaitės Matuzevičiūtės Keen vykdomą ERC finansuojamą projektą MILWAYS.“

Trumpas tyrimą pristatantis vaizdo įrašas.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete įsteigta Alumnų draugija, kurios pirmininku išrinktas Mindaugas Lapinskas.

Po mėnesį trukusio dokumentų rengimo spalio 23 d. draugija oficialiai įregistruota. Istorijos, kultūros istorijos ir antropologijos, archeologijos, paveldosaugos programų absolventus vienijanti ir oficialiai Istorijos fakultete įsikūrusi draugija kviečia ir kitus alumnus. Jos pirmininkas dalijasi studijų prisiminimais ir pasakoja, kodėl verta prisijungti prie naujosios draugijos.

Artimiausias kelias į Prezidentūrą ir praktika pas Paleckį

Nors yra laimėjęs ir rajoninę matematikos olimpiadą, M. Lapinskas nuo vaikystės labiausiai domėjosi geografija ir istorija: „Baigęs mokyklą, stojau į kelias studijų programas. Susiklosčiusios aplinkybės ir vidinis nusistatymas nulėmė, kad tūkstantmečių sandūrą sutikau studijuodamas auditorijose su vaizdu į Daukanto aikštę. Universiteto anketoje į klausimą, kodėl pasirinkau istorijos studijas, atsakiau: dėl to, kad iš čia artimiausias kelias į Prezidentūrą.“

2002 m. istorijos studijas baigusiam naujajam VU Istorijos fakulteto alumnų draugijos pirmininkui iš studijų laikų labiausiai įsiminė akademiškai bohemiška atmosfera. Ją kūrė įtraukiančios paskaitų temos ir jų sukeltos diskusijos, dažnai iš VU mūrų persikeldavusios į greta buvusį barą „Žaltvykslė“, kuris vėliau tapo „Aula“, o dabar – „7 Fridays“. Nors išliko daug šviesių, kartais kiek komiškų prisiminimų apie dėstytojus, žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos, M. Lapinskas labiausiai vertina bendravimą su bendramoksliais.

„Baigiamąjį darbą rašiau apie stalinistinės Maskvos kolaboranto, vėliau ryškaus sovietinės Lietuvos veikėjo, marionetinio LSSR prezidento Justo Paleckio santykį su lietuvių tautine kultūra. Baigęs trečią kursą, atlikau praktiką Užsienio reikalų ministerijoje – tai buvo labai įdomi patirtis. Mano praktikos vadovas buvo dabar jau už šnipinėjimą Rusijai nuteistas Justo Paleckio anūkas, tuomet dar jaunas, perspektyvus diplomatas. Jis su neslepiamu pasididžiavimu pasakodavo man apie senelį, jo menamus nuopelnus lietuvių tautinės kultūros išsaugojimui ir plėtrai sovietinėje Lietuvoje. Tai mane ir paskatino giliau panagrinėti šią temą, perkelti ją į mano baigiamąjį darbą“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto alumnas.

Vėliau teisę studijavęs, o nuo 2008 m. nuosavus verslus plėtojantis M. Lapinskas teigia, kad istorijos studijos reikalingos mus supančiam pasauliui pažinti: „Dabartinis pasaulis dėl sparčios informacinių technologijų plėtros itin smarkiai keičiasi, todėl istorijos pažinimas būtinas norint suprasti, kas vyksta aplink. Kiekvienas reiškinys turi praeitį. Kai žinai apie procesų, daiktų, reiškinių praeitį ir istorinį virsmą, gali geriau suprasti dabartį ir kartais šiek tiek nuspėti ateitį.“

Skirtingos kartos – bendras fakultetas

Pasak M. Lapinsko, mintis suburti Istorijos fakulteto alumnus į draugiją kilo ir išsigrynino per keletą alumnų susitikimų. Norėjosi, kad alumnų bendrystė įgytų apčiuopiamą formą, o paskata imtis iniciatyvos tapo ir tai, kad fakultetas anksčiau jau turėjo savo alumnų draugiją.

„Istorijos srityje dirbančių alumnų keliai, tikėtina, susikerta profesinėje veikloje. Tačiau kita veikla užsiimantiems alumnams, tokiems kaip aš, draugijos veikla yra proga kartu susiburti, pabendrauti, praturtinti vieniems kitus savo žiniomis ar kontaktais, taip pat tiesiogiai pabendrauti ir su alumnais, kurių veikla siejasi su istorija, pavyzdžiui, dirbančiais muziejuose, universitete ir kitur“, – pasakoja draugijos pirmininkas.

M. Lapinskas tikisi, kad draugija taps vieta, į kurią norėsis sugrįžti įvairius profesinius kelius pasirinkusiems absolventams. „Norėčiau, kad draugija fakulteto alumnams suteiktų bendrystės jausmą. Iš tų pačių fakulteto rūmų pasklidę į platų pasaulį, dirbantys skirtingose srityse, alumnai galėtų reguliariai sugrįžti prie savo šaknų“, – sako jis.

Draugijos pirmininkas mato galimybių alumnams prisidėti prie dabartinių studentų ir fakulteto gyvenimo: teikti finansinę paramą, dalytis savo patirtimi bei kontaktais, patarti studentams renkantis profesinį kelią.

Draugija buria įvairių kartų absolventus, tačiau, pasak jos pirmininko, bendrų interesų netrūksta ir skirtingais dešimtmečiais fakultete studijavusiems žmonėms: „Steigimo proceso metu bendraudamas su kolegomis pastebėjau, kad, nepaisant amžiaus, tam tikri dalykai mus visus vienija. Tai iniciatyvumas, domėjimasis aktualiais politiniais ir kultūriniais procesais Lietuvoje, noras prisidėti prie prasmingų veiklų. Vienija ir geras humoro jausmas, domėjimasis kulinariniu paveldu. O žmonėms, turintiems panašių pomėgių, užmegzti ryšį yra išties nesunku.“

Prie VU Istorijos fakulteto alumnų draugijos kviečiami prisijungti visi Istorijos fakulteto alumnai. Norintiems tapti nariais reikia raštu pateikti prašymą el. paštu . Daugiau informacijos apie VU Istorijos fakulteto alumnų draugiją rasite čia. 

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentams kasmet skiriamos fakulteto alumnų – Vytenio Povilo Andriukaičio ir prof. Mečislovo Jučo – vardinės stipendijos. Šiemet jas pelnė Istorijos bakalauro III kurso studentas Vytis Valantiejus  ir Istorijos magistrantūros I kurso studentė Teodora Žydelytė. Laureatai pasakoja apie kelią į istorijos studijas, mokslinius interesus ir planus, kuriuos įgyvendinti padės gauta stipendija.

Nuo chemijos olimpiadų iki LDK teisės ir ekonomikos istorijos

Vilniuje gimęs ir užaugęs Vytis Valantiejus, prof. M. Jučo vardinės stipendijos laureatas, save pristato kaip gimtojo miesto mylėtoją, korporacijos „Tilia“ narį ir kelionių entuziastą. Vis dėlto istorijos studijos ne visada buvo jo ateities planuose. Įstojęs į gimnaziją, Vytis svarstė rinktis chemiją, kryptingai tam ruošėsi ir dalyvavo olimpiadose. Posūkis įvyko maždaug dešimtoje klasėje, kai tėčio lentynoje jis atrado istorines knygas. Skaitydamas vieną po kitos, vis labiau domėjosi praeitimi, o chemija pamažu atsidūrė antrame plane.

„Taip visai netikėtai atradau šiltą santykį su istorija. Dvyliktoje klasėje atrodė visai natūralu tęsti savo pažintį su istorija ir profesiniame kelyje, todėl pasirinkau studijas Istorijos fakultete. Istorijos studijų programą pasirinkau susidomėjęs jos turiniu. Nors studijos yra ganėtinai intensyvios ir darbo jose netrūksta, jos yra labai įdomios ir įtraukiančios. Labiausiai įtraukusi studijų dalis – seminarai, diskusijos su kolegomis bei dėstytojais. Išskirtinai Istorijos fakultetas sužavėjo savo bendruomene. Įsitraukimas į „korp! Tilia“ bei kitų organizacijų veiklą studijoms suteikė džiaugsmo, juoko bei prasmingų diskusijų. O visos bendruomenės kuriama jauki atmosfera bei atvirumas padeda užmegzti nenutrūkstantį ryšį su pačiu fakultetu“, – dalijasi studentas. 

Šiuo metu Vytį labiausiai domina XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Jo interesai apima teisės, socialinės ir ekonomikos istorijos klausimus. Iki šiol studentas tyrinėjo LDK funkcionavusią indigenato teisę. Indigenatas tai pagal Abiejų Tautų Respublikos teisę svetimšalio bajoro įsiteisinimas valstybėje, kartais dar vadinamas pilietybės teise. Šis tyrimas leido geriau pažinti to meto teisėkūrą ir migracijos tendencijas. Vis dėlto tolesniems darbams Vytis planuoja rinktis kitą kryptį – ekonomikos istoriją. Kursiniame darbe jis ketina nagrinėti XVIII a. manufaktūrų veikimą, o vėliau šią temą tęsti bakalauro darbe, galbūt įtraukdamas ir socialinių bei darbo santykių tyrimus.

„Teikdamas paraišką stipendijai jos gauti nesitikėjau – manau, kad buvo ir daugiau gabių studentų, kurie svariai prisideda prie LDK tyrimų. Vis dėlto meluočiau sakydamas, kad gavęs stipendiją nesidžiaugiau. Man tai buvo didelis mano darbo įvertinimas. Gautas lėšos leis daugiau laiko skirti tolimesniems tyrimams. Taip pat stipendiją planuoju panaudoti Lenkijos archyvų lankymui“, – sako Vytis, prof. M. Jučo vardinės stipendijos laureatas.

Vytis Valantiejus. Fot. Tomas Laurinavičius.

Nuo teatro režisūros planų iki nacionalizmo ir žydų istorijos studijų

V. P. Andriukaičio vardinę stipendiją pelniusi vilnietė Teodora Žydelytė šiemet baigė Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas, o dabar mokosi Istorijos magistrantūros I kurse. Jos kelias į fakultetą prasidėjo nuo kitokio sumanymo. Ilgą laiką Teodora planavo studijuoti teatro režisūrą.

„Mane visada domino istorijų pasakojimas ir naratyvų kūrimas. Tačiau atėjus galutiniam pasirinkimui dvyliktoje klasėje supratau, jog nelabai turiu drąsos dalintis savo pasauliu su žiūrovu. Jutau, kad nors noras kurti viduje yra, bet iki tol dar turėjau daug ko išmokti“, – prisimena studentė.

Kultūros istorijos ir antropologijos studijas ji pasirinko norėdama praplėsti savo pasaulio suvokimą ir mokytis istorijų pasakojimo meno. Šiuo sprendimu Teodora nesigaili – jaučiasi patekusi ten, kur ir turėjo būti. Bakalauro studijos jai sekėsi puikiai. Magistrantūra atrodo kitokia, kartais painesnė, tačiau dėl to tik įdomesnė. Teodorai ypač svarbi fakulteto bendruomenė: pokalbiai po kiemelio liepa suteikia progų ne tik pabendrauti su kolegomis, bet ir pasisemti naujų idėjų bei įkvėpimo.

Bakalauro studijų metais Teodorą sudomino nacionalizmo studijos, o gilinimasis į nacionalizmo teorijas paskatino svarstyti, kaip žmogaus mąstymą formuoja laikotarpis, kuriame jis gyvena: „Į jas gilinantis pirmą kartą labai aiškiai supratau, jog žmogaus mąstymas yra tam tikras laiko produktas, o norint bent šiek tiek priartėti prie realybės suvokimo ir, sakykime, išlaisvėti iš tam tikrų mąstymo klišių, būtina pažinti praeities pasaulį ir jo idėjas“, – sako Teodora.

Studijų eigoje jos interesų lauką papildė žydų istorija. Domėdamasi gimtojo Vilniaus praeitimi, studentė nuolat susidurdavo su žydų bendruomenės istorijos siužetais, tačiau giliau juos tyrinėti paskatino pažintys su fakultete dirbančiais šios srities specialistais.

Bakalauro darbe Teodora sujungė domėjimąsi nacionalizmu ir žydų istorija – tyrė žydų dalyvavimą Vilniaus vadavimo sąjungoje, siekusioje konsoliduoti tautinę bendruomenę. Šis atvejis leido nagrinėti tautinių mažumų įsitraukimą į nacionalinės valstybės projektą. Magistro darbo temos studentė dar nėra pasirinkusi, tačiau viena svarstomų krypčių yra Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavusių žydų karių likimai pirmosios sovietinės okupacijos metais.

Žinia apie skirtą V. P. Andriukaičio vardinę stipendiją Teodorai buvo netikėta: „Tikrai nesitikėjau. Juk mūsų fakultete yra tiek daug talentingų žmonių! O kalbant apie stipendijų lėšas, tai planuoja skirti kalbų  kursams. Esu labai dėkinga fakultetui jog suteikia studentams galimybę mokytis jidiš kalbos. Tačiau ateities planai diktuoja tai jog vis dėlto reikės stiprinti ir kitų kalbų įgūdžius.“

Teodora Žydelytė. Fot. Tomas Laurinavičius.

Kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis, ar išmanusis laikrodis gali padėti gydytojui diagnozuoti ligą, kaip vanduo tampa geopolitinio spaudimo priemone ir kodėl Arktis – pasaulio galybių varžybų arena? Apie tai ir dar daugiau skaitykite naujausiame Vilniaus universiteto (VU) mokslo populiarinimo žurnalo „Spectrum“ numeryje.

Būtent VU Istorijos fakulteto docentas Kęstutis Kilinskas naujame „Spectrum“ numeryje pasakoja, apie Arkties regiono sampratą tarpukariu, kodėl jis domino Lietuvos visuomenę, pasikeitusią regiono reikšmę šiandien ir kodėl dabar šis tolimas Šiaurės kraštas turėtų rūpėti Lietuvai bei NATO.

Kviečiame skaityti. 

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto pirmakursiai kartu su Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos komanda dalyvavo talkoje – padėjo atlikti Mindaugo sostu vadinamo piliakalnio priežiūros darbus. Studentams tai buvo galimybė praktiškai prisidėti prie UNESCO pasaulio paveldo vertybės – Kernavės archeologinės vietovės – išsaugojimo ir susipažinti su paveldo priežiūra.

2026 m. pavasarį rezervato direkcijos specialistai Kernavės II piliakalnio, vadinamo Mindaugo sostu, pietiniame šlaite pastebėjo velėnos įtrūkimų ir grunto deformacijų. Šlaito būklei įvertinti surengta ekspertinė apžiūra, kurioje dalyvavo direkcijos, Kultūros paveldo departamento, Lietuvos geologijos tarnybos ir kitų institucijų specialistai.

Atsižvelgus į ekspertų rekomendacijas ir suderinus darbus su Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritoriniu skyriumi, talkos metu atlikti neatidėliotini piliakalnio priežiūros darbai. Padedant studentams, pietiniame šlaite susiformavę grunto plyšiai užpildyti tinkamos sudėties vietiniu gruntu.

Talka pirmakursiams suteikė praktinės patirties ir leido iš arti susipažinti su kultūros paveldo išsaugojimo darbais. Kartu tai buvo proga pabūti gamtoje ir geriau pažinti vieniems kitus.

Maras Vilniuje 1710 metais. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Nežinomas dailininkas.

Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidoje plačiai nuskambėjęs nuo pneumoninio maro mirusios rusų mokslininkės atvejis paskatino vėl domėtis šia liga, kurios paskutinis didelis protrūkis Lietuvoje kilo XVIII a. pradžioje. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Martynas Jakulis, šiuo metu atliekantis tyrimą, skirtą paskutiniam marui Vilniuje, pasakoja apie maro epidemijų sampratą, pobūdį ir poveikį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojų santykį su šia liga.

Maro epidemijos LDK

Pasak istoriko, VI–XX a. pasaulyje buvo kilusios trys maro pandemijos: vadinamojo Justiniano maro (VI–VIII a.), Juodosios mirties (XIV–XVIII a.) ir trečioji pandemija (XIX a. vidurys – XX a. vidurys), padariusi daugiausia žalos Azijoje.

„Būtent su antrąja pandemija siejami ir maro protrūkiai LDK. Per kone keturis amžius kildavę protrūkiai ilgainiui tapo vis lokalesni, nes valstybės imdavosi prevencinių priemonių, pradėjo veikti ir maro plitimo užkardymo mechanizmai. Vis dėlto užkratas per šį laikotarpį nesusilpnėjo, maras netapo paprasta endemine liga, o paskutiniai protrūkiai, įskaitant ir Lietuvą 1709–1710 m. siaubusią epidemiją, buvo itin pražūtingi“, – pasakoja mokslininkas.

VU Istorijos fakulteto dėstytojas teigia, kad, skirtingais skaičiavimais, XVI a. – XVIII a. pradžioje LDK būta kone dvidešimties maro protrūkių. Daugelis jų buvo lokalūs ir neišplito po didesnę valstybės dalį, tačiau didelės epidemijos XVII–XVIII a. turėjo ilgalaikių pasekmių. Esminis, nors ir ne vienintelis, maro epidemijų katalizatorius buvo karo veiksmai, kuriuos neretai lydėdavo ir badas.

„Maro protrūkiai buvo dažnesni Livonijos karo metu (1558–1583), o dvi ypač didelio masto epidemijos kilo per XVII a. vidurio karus su maskvėnais bei švedais ir per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721). Pastarosios dvi epidemijos, apėmusios reikšmingą krašto dalį, ilgiems dešimtmečiams sutrikdė jo raidą ir net ilgų sąlyginės taikos dešimtmečių XVIII a. nepakako visuomenei ir ūkiui visiškai atsigauti“, – pasakoja istorikas.

Maro samprata ankstyvaisiais naujaisiais laikais

Dabar žinomos trys pagrindinės maro rūšys: buboninis, pneumoninis, septiceminis. Tačiau, pasak istoriko, ankstyvųjų naujųjų laikų žmonės suvokė marą kaip vieną ligą: „To meto šaltiniuose maras įvardijamas keliais terminais: lotynišku pestis ar pestilentia, lietuvišku maras ir lenkišku powietrze morowe arba tiesiog powietrze. Pastarasis terminas, kurį galima išversti tiesiogiai („užkrečiamas oras“), itin aktualus bandant suprasti, kaip buvo suvokiamas maras. Būtent šio termino vartosena to meto šaltiniuose gerai atspindi įsitikinimą, kad maras sklinda oru, ir leidžia paaiškinti, kodėl epidemijos metu tiek daug pastangų būdavo dedama siekiant „išvalyti“ ar „išgryninti“ orą.“

1710 m. maras Vilniuje. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Jozef Perli (spaustuvininkas), Ignacas Karenga (raižytojas), Pranciškus Pelikanas. 1799 m.

Pasak doc. M. Jakulio, tokia teorija, nors nebuvo vienintelė, išliko ilgą laiką, o maro plitimo mechanizmas buvo perprastas tik XIX a. pabaigoje, stebint maro protrūkį Honkonge. Jo metu šveicarų mokslininkas Alexandre’as Yersinas atrado pagrindinį maro sukėlėją – bacilą Pasteurella pestis, kuri vėliau jo garbei pervadinta Yersinia pestis. Tik tada paaiškėjo, kad maro protrūkių nebūtų buvę be žiurkių ir blusų, kurių viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų miestuose niekada netrūko.

„Susidūrę su maru to meto žmonės paaiškinimo ieškojo ne tik aplinkoje ar esą užterštame ore. Kaip ir iš esmės bet kuri kita sunki liga, maras buvo suvokiamas kaip Dievo bausmė. Neatsitiktinai apie Dievo siųstą „bausmę“, „negandą“ ar „rykštę“ užsimenama amžininkų liudijimuose, o be įvairių priemonių, kurios, tikėtasi, padės išvengti maro, itin didelę reikšmę turėjo specifinės religinės praktikos. Daug vilčių dėta ir į vadinamuosius maro šventuosius – Roką, Sebastijoną ir Rozaliją. Jų prašyta globos, maro metais jų vardai kiek dažniau teikti naujagimiams, taip tikintis, kad šventųjų globa padės išvengti ligos ir beveik neišvengiamos mirties“, – pasakoja istorikas.

Melskis, smilkyk pelyną arba tiesiog bėk

VU Istorijos fakulteto dėstytojas priduria, kad, be dangiškosios globos paieškų, maro metu būdavo imamasi ir kitų priemonių, kuriomis tikėtasi išvengti pražūties: „1630 m. Vilniuje išleistoje Valentino Bartoševskio knygelėje „Bezoaras iš žmonių ašarų“ prisimenamas prieš daugiau nei penkerius metus mieste siautęs maras. Knygelėje pateikiami „patikrinti ir daugelio garsių daktarų aprašyti“ patarimai, kaip apsisaugoti nuo šios ligos. Turint omenyje tuo metu vyravusią maro sampratą, nestebina tai, kad autorius su maru susidūrusius žmones skatina ne tik melstis, bet ir palaikyti švarą namuose ir aplinkoje, smilkyti pelyną, kadagį ir kitus aštrų kvapą skleidžiančius augalus, pagaliau netgi „nusipirkti senų ožių, kad po namus vaikščiotų, nes tas kvapas nuveja marą“.“

Istorikas rado šaltinių, iš kurių teikiamų duomenų aiškėja, kad, siekiant išvengti tolesnio užkrato plitimo, nevengta naikinti ir su užsikrėtusiaisiais susijusių daiktų ar net namų. Taip 1710 m. rugpjūčio 25 d. padarė Vilniaus jėzuitai – sudegino nuo maro mirusių savo valdinių namus Lukiškių priemiestyje.

„Vis dėlto įprasčiausias būdas išvengti maro buvo tiesiog bėgti. Būtent tokią strategiją pasirinko Vladislovo Vazos gydytojas ir Vilniaus kalyklos administratorius Motiejus Vorbekas-Lettowas. 1653 m. liepą, matydamas, kad Vilniuje prasideda maras, jis su šeima persikėlė gyventi į savo dvarą netoli Sudervės, o marui iš miesto nesitraukiant, vėlyvą rudenį pasitraukė į kitą savo dvarą už Slanimo, kur ir sulaukė epidemijos pabaigos“, – apie maro prevenciją LDK pasakoja mokslininkas.

Žmonės maro metu: nuo pasiaukojimo iki plėšikavimo

Istorikas pabrėžia, kad vieni, vengdami maro, bėgdavo, o kiti sąmoningai pasirinkdavo nebėgti ir rūpintis tais, kurie neturėjo galimybių pabėgti – slaugydavo užsikrėtusiuosius ir laidodavo aukas. Tokios veiklos dažnai imdavosi vienuoliai ir kunigai, kurie, rūpindamiesi sergančiųjų sielomis ir kūnais, patys dažniausiai paaukodavo savo gyvybes. Būtent toks likimas 1710 m. Vilniuje ištiko vienuolių bonifratrų ir pranciškonų tretininkų bendruomenes.

Šv. Rokas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Nežinomas autorius. XIX a.

Kartu doc. M. Jakulis atkreipia dėmesį į kitokius žmonių pasirinkimus: „Maro metu būdavo ne tik pasiaukojamai tarnaujama užsikrėtusiesiems, bet ir siekiama pasinaudoti susidariusia padėtimi piktavališkais tikslais. Apleisti ar dėl šeimininkų mirties be žmonių likę namai neretai tapdavo plėšikų taikiniu. Tai gerai liudija po 1630–1631 m. protrūkio Slanime išgyvenusiųjų pateikti skundai dėl kaimynų pasisavintų daiktų, javų, gyvulių ir net išardytų maro aukų namų. Siekiant užkardyti tokius veiksmus, maro metu būdavo stiprinama miestų apsauga, miesto valdžios paskirtiems atstovams suteikiami didesni įgaliojimai, įvedamos specialios maro metui pritaikytos elgesio taisyklės mieste likusiems žmonėms.“

Maro padariniai ir nuolatinė grėsmė

Aptardamas maro padarinius, doc. M. Jakulis pažymi, kad būtent maro aukų skaičius daugeliui kelia bene didžiausią susidomėjimą.

„Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad maro metu daugelis institucijų nefunkcionuodavo įprastu būdu, LDK gerokai vėliau pradėtos sistemingai tvarkyti ir mirties metrikų knygos, todėl neturime tikslių duomenų apie maro aukų skaičių. Apie maro poveikį galima spręsti iš netiesioginių duomenų, tokių kaip, pavyzdžiui, po epidemijos surašytų dvarų inventorių, kuriuose bent kartais fiksuota, kiek ūkių yra apleisti dėl epidemijos. Taip pat maro poveikį liudija krikšto ir santuokos metrikų knygos, kurių duomenys leidžia susidaryti įspūdį, maždaug kada gyvenimas pradėjo grįžti į įprastas vėžes. Istoriografijoje daugiau ar mažiau sutariama, kad bent jau paskutinio maro padariniai buvo tokie dideli, kad visuomenė atsigavo tik XVIII a. pabaigoje. Spėjama, kad skirtinguose regionuose galėjo mirti nuo ketvirtadalio iki trečdalio gyventojų“, – pasakoja istorikas.

Nors epidemijos padariniai buvo juntami dar ilgai, pats maras LDK ir Europoje XVIII a. pirmojoje pusėje tiesiog išnyko. Kaip pažymi doc. M. Jakulis, vis dar svarstoma, kokios priežastys galėjo tai nulemti, ypač žinant, kad liga niekaip reikšmingai nepasikeitė. Bet nors maras ir nebesugrįžo, jo grėsmė buvo juntama nuolat. Nestebina tai, kad po paskutinės didelės epidemijos pradėta ruoštis dar vienai epidemijai, kuri, neabejota, kada nors vėl užklups. 1713 m. tuometinio Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio iniciatyva buvo įsteigta Šv. Roko gailestingųjų brolių vienuolija, kurios nariai duodavo išskirtinį ketvirtąjį įžadą padėti užsikrėtusiesiems maru.

„Net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus po paskutinės maro epidemijos, su nerimu būdavo vertinami net menkiausi galimą naują epidemiją pranašaujantys ženklai. 1771 m. sausį pasklidus žinioms apie Maskvoje, kituose miestuose ir dalyje Ukrainos prasidėjusį marą, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis nedelsdamas paskelbė ganytojiškąjį laišką, kuriuo tikinčiuosius įspėjo apie gresiantį pavojų ir ragino juos melstis, pasninkauti ir kitais būdais bandyti atitolinti „šią Dievo rykštę“. Nors apie marą daugelis tuo metu gyvenusių žmonių žinojo tik iš prisiminimų, tiek šios ligos samprata, tiek reakcija į jos grėsmę buvo beveik tokia pati kaip ir prieš keliasdešimt metų“, – sako VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. M. Jakulis.

Ateik į istorijos pasaulį ir tavo pasaulis pasikeis! Visus besidominčius istorija, archeologija ir kultūros istorija kviečiame į Lietuvos mokinių istorijos akademiją.

Akademija skirta bendrojo ugdymo mokyklų 9–10 (I-II gimn.), III-IV gimn. klasių mokiniams.

Akademija organizuojama bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu. Akademijoje ugdomi dabarčiai reikšmingi visuomenės procesų suvokimo, kritinio mąstymo, kūrybiškumo, argumentuotos nuomonės pateikimo įgūdžiai. Čia kalbame ir diskutuojame, kartu prakalbiname praeitį tam, kad geriau suprastume dabartį.

Mokiniai bus supažindinti su archeologijos, istorijos ir kultūros istorijos aktualijomis, įdomybėmis ir atradimais. Užsiėmimų metu moksleiviai įgaus žinių, įgalinančių ne tik lengviau susigaudyti didžiuliame informacijos sraute, kuris nuolat supa mus, bet ir supras, kaip ir ką tyrinėja profesionalūs istorikai ir archeologai. Įgytos žinios bus naudingos ir ketinantiems pasirinkti istorijos egzaminą.

Mokiniai susipažins ir tiesiogiai bendraus su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais.

Akademija yra vienmetė, akademijos programa kiekvienais metais yra atnaujinama. Mokslas susideda iš 3 sesijų.

Akademijos baigimo pažymėjimą gauna dalyvavę bent dviejose sesijose.
Stojantieji į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studijų programų valstybės nefinansuojamą vietą, pateikę šį pažymėjimą, gauna 1 papildomą balą.

Vienos sesijos kaina – 15 € (už mokslą reikia sumokėti iki sesijos pradžios, mokėti už kiekvieną sesiją atskirai).

Daugiau informacijos

Akademijos programa

Registracija

Registracija vyks iki 2026 m. spalio 30 d.

Gustė Mickevičiūtė kasinėjimuose Kernavėje.

Šiemet 15 Vilniaus universiteto (VU) studentų įvertinti Prezidentų vardinėmis stipendijomis už puikius akademinius pasiekimus. Stipendijas kasmet skiria Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, siekdama pagerbti Lietuvos prezidentus ir paskatinti geriausių rezultatų pasiekusius studentus.

Kandidatai stipendijoms atrenkami pagal jų pasiekimus studijose, mokslinėje, visuomeninėje ir meninėje veikloje. Studentai įvertinami už itin aukštus studijų rezultatus, dalyvavimą konkursuose, ekspedicijose ir studentų mokslinės praktikos projektuose, taip pat už paskelbtus mokslo darbus.

Viena iš A. Smetonos stipendijos laurečių yra Gustė Mickevičiūtė, VU Istorijos fakulteto archeologijos bakalauro studijų programos studentė

Iš viso 16 stipendijų skirta bakalauro studijų programų studentams, 11 – magistrantūros studijų programų studentams, o 2 – vientisųjų studijų programų studentams iš Lietuvos aukštųjų mokyklų.

Prezidentų vardines stipendijas Švietimo, mokslo ir sporto ministerija įsteigė 1995 m. Kasmet skiriama iki 30 stipendijų geriausiai besimokantiems šalies studentams. Į stipendijas gali pretenduoti visų aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys valstybės finansuojamose ir nefinansuojamose vietose. Kandidatūras stipendijoms teikia aukštosios mokyklos, o jas vertina Lietuvos mokslų akademijos ekspertai.

Kaip vynas iš retai vartojamo gėrimo tapo tarpukario Lietuvos kasdienybės dalimi ir davė pradžią atskirai pramonės šakai? Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto magistrantūros studentas Karolis Bradūnas tiria, kaip kartu su vyno populiarėjimu keitėsi visuomenės įpročiai, plito europietiškos kultūros įtaka ir augo vietos verslas.

A.Vaineikio vyno ir gastronomijos prekių parduotuvė Šiauliuose. Šiaulių „Aušros“ muziejus. Autorius (-iai): Nežinomas fotografas. Data XX a. I p.. Inventorinis numeris F21-AP8-B1-L40.

Vynas – europietiškas gėrimas

Tarpukario Lietuvoje vynas buvo ne tik gėrimas ant šventinio stalo. Iš vietinių vaisių ir uogų gaminti vynai keitė visuomenės vartojimo įpročius, skatino sodininkystę ir ilgainiui tapo sparčiai augančios pramonės šakos pagrindu. Tačiau kaip šalyje, kurioje beveik neaugintos vynuogės, susiformavo savita vyno kultūra?

K. Bradūnas pažymi, kad vyno atsiradimas dabartinės Lietuvos teritorijoje siejamas su krikščionybės plitimu į baltų žemes. Vis dėlto ilgą laiką šis gėrimas buvo prieinamas tik nedidelei visuomenės daliai.

„Lietuvai priėmus krikštą vyno vartojimas tapo tiek apeiginiu, tiek socialinius rėmus formuojančiu reiškiniu tuometėje luominėje visuomenėje. Dėl geografinių Lietuvos teritorijos ypatumų vynuoges ir vyną teko importuoti, todėl jis buvo pasiekiamas tik aukštuomenei. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo plačiosioms visuomenės grupėms buvo įprasta vartoti rusijos imperijoje labiau paplitusius alų ir degtinę, tačiau atsiskyrus nuo imperijos šią tendenciją ėmė keisti nauji vartojimo įpročiai“, – pasakoja VU studentas.

Atkūrus nepriklausomybę, nauji vartojimo įpročiai tapo platesnio Lietuvos visuomenės europėjimo dalimi. Jauna valstybė siekė modernizuoti ne tik ekonomiką ar politinę sistemą, bet ir kasdienę kultūrą. Kartu mėginta atsiriboti nuo rusijos imperijos palikimo ir ieškota pavyzdžių senosios Europos valstybėse.

„Tuometė Lietuvos valstybė lygiavosi į kitas Europos šalis, pavyzdžiui, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, kur kultūriniai įpročiai smarkiai skyrėsi nuo Lietuvos teritorijos, ilgą laiką buvusios rusijos imperijos sudėtyje. Šį kultūrinį skirtumą galima įžvelgti ir alkoholinių gėrimų vartojimo įpročiuose. rusijos kultūrinėje erdvėje dominavo alus ir degtinė, o Europoje tuo metu itin didelę reikšmę turėjo vynas“, – teigia K. Bradūnas.

Vynas iš lietuviškų sodų ir miškų

Kadangi Lietuvos klimato sąlygos nebuvo palankios pramoniniam vynuogių auginimui, europietišką vyno tradiciją teko pritaikyti prie vietos galimybių. Lietuviško vyno pagrindu tapo soduose auginti vaisiai ir miškuose rinktos uogos.

„Be knygų, tarpukario publicistikoje buvo apstu straipsnių, skirtų vyno gamybai namų sąlygomis, ir patarimų. Vyną buvo siūloma daryti iš spanguolių, juodųjų serbentų, kurie Lietuvoje vadinti šiaurės vynuogėmis, o šermukšnių vynas buvo priskiriamas prie stipriųjų vynų. Praskiestas jis padeda virškinti maistą, o kai kas vartojo reumatizmui gydyti ir sakė, kad gelbsti. Taip pat – raudonųjų serbentų, braškių, vyšnių, rojaus obuoliukų, kriaušių, slyvų, mėlynių, žemuogių, aviečių, agrastų ir visko, kas dera Lietuvos grunte ir turi bent šiek tiek saldumo. Tačiau dažniausiai vynas buvo gaminamas iš obuolių“, – apžvelgia istorikas.

Išnagrinėjęs tarpukario šaltinius, K. Bradūnas teigia, kad visuotinai pripažinto obuolių vyno recepto taip pat nebuvo.

„Skyrėsi ne tik autorių patarimai, bet ir ūkininkų soduose prieinama žaliava. Vienur siūloma naudoti bet kokios rūšies nukritėlius obuolius, išskyrus saldinius, geriausiai tinkami raudoniukai. Kitur įvardijama, kad vasariniai obuoliai nėra tinkami, geriau rūgštūs, kieti, sultingi, bet prinokę, o jeigu nespėjo prinokti, palaikyti, kol juose prisikaups pakankamai cukraus. Kitas šaltinis siūlo daryti visiškai priešingai – vartoti vasarinius ir ankstyvuosius vasarinius obuolius, o žieminius pasilaikyti žiemai arba pardavimui. Tai patvirtina teiginį, kad vieno gamybos būdo negalėjo būti vien dėl skirtingos žaliavos. Kas ūkininko sode augo, tas vynui ir tiko“, – pasakoja studentas.

Parduotuvė Ukmergėje su vaisvynių dirbtuvės „Vita“ iškaba, 1925–1939 m. Kretingos muziejus, inventorinis numeris KM IF 397.

Lietuviškas Bordo vynas iš vyšnių

Tarpukario spaudoje skelbti patarimai atskleidžia ir gana laisvą požiūrį į žinomų Europos vynų pavadinimus. Buvo manoma, kad pasirinkus tinkamas mieles iš vietinių vaisių galima pasigaminti Mozelio, Reino, Bordo, Madeiros ar Malagos vyną.

„Norint pasigaminti Mozelio vyną, reikia obuolių sulčių, 500 g cukraus ir Mozelio mielių, o Bordo vynui – 650 g cukraus, lietuviškų vyšnių sulčių ir Bordo mielių. Specialių vyno mielių buvo galima įsigyti beveik visose vaistinėse. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, vyšnių vyno vadinimas Bordo vynu atrodo neįprastai, nes šiuo pavadinimu gali būti žymimas tik Prancūzijos Bordo regione iš nustatytų vynuogių veislių pagamintas vynas. Tačiau tarpukario Lietuvos gyventojui tokios mielės suteikė galimybę svečią pavaišinti ne paprastu naminiu vaisių vynu, o savuoju „Bordo“, – pasakoja K. Bradūnas.

Istorikas aptiko ir ne mažiau išradingą receptą, kaip gelbėti nepavykusį gėrimą. Sugedusį vyną siūlyta taisyti į statinę įleidžiant audekle suvyniotų susmulkintų krienų ir juos kas kelias dienas pakeičiant šviežiais. Drumzliną vyną rekomenduota filtruoti per drobę ar vilnonį audinį, o nuosėdoms pašalinti naudoti želatiną arba iš žuvų plaukiojimo pūslių gaminamus klijus.

Vyno pramonė tarpukariu

Didėjantis susidomėjimas vaisių vynu skatino ne tik jo gamybą namuose, bet ir specializuotų dirbtuvių steigimąsi. Per kiek daugiau nei dešimtmetį jų skaičius išaugo kelis kartus, o vaisvyniai tapo savarankiška Lietuvos pramonės šaka. 1923 m. Lietuvoje buvo priskaičiuotos net 8 tokios dirbtuvės, o 1926 m. – 11 vaisvynio įmonių. Jos buvo išsidėsčiusios Kauno mieste (1) ir apskrityje (2), Ukmergėje (2), Šiauliuose (2), Kėdainių (2) ir Mažeikių (1) apskrityse bei Klaipėdos krašte (1). Dar po metų skaičius beveik padvigubėjo (20).

„Įžengus į ketvirtąjį dešimtmetį įmonių toliau gausėjo. 1931 m. Lietuvoje veikė 38, 1932 m. – 40, 1933 m. – 32 vaisvynio daryklos. Be jau minėtų miestų ir apskričių, įmonių dar atsirado Biržų, Marijampolės, Panevėžio, Rokiškio, Utenos, Telšių apskrityse“, – sako K. Bradūnas.

Istoriko teigimu, vietos gamintojų augimą skatino ir valstybės ekonominė politika: „Siekdama, kad lietuviška vaisių vyno pramonė įsitvirtintų ir galėtų konkuruoti su užsieniniu vynu, valdžia ėmėsi tam tikrų priemonių. Svarbiausias valdžios „ginklas“ įvardytam tikslui pasiekti buvo muitai ir tarifai. Kaip rašoma 1926 m. spaudoje, tarifo pakėlimas paveikė Lietuvos vaisvynių gamybą. Per 1925 m. sausį ir vasarį Lietuvoje buvo pagaminti 6135 litrai vaisvynių, o per tą patį 1926 m. laikotarpį – 14 546 litrai.“

Sparčiai auganti pramonė susidūrė su nauja problema – Lietuvos soduose neužauginta pakankamai vaisių. Todėl ūkininkai buvo skatinami sodinti daugiau obelų, kriaušių, slyvų, serbentų ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių, o jų sodinukus buvo galima įsigyti net išsimokėtinai.

„Ketvirtojo dešimtmečio viduryje lietuviškas vaisių vynas jau buvo tapęs įprasta švenčių stalo dalimi. Didžiosios Kauno gastronomijos ir delikatesų parduotuvės prieš šias šventes išpardavė apie 9000 butelių vietinio vyno ir tik 700 užsieninio. O Naujųjų išvakarėse parduota 1400 butelių vietinio šampano ir 190 užsieninio“, – apie vyno vartojimo ypatybės tarpukario Lietuvoje pasakoja istorikas K. Bradūnas.

Tekstas parengtras pagal Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų mokslo darbų žurnalo straipsnį

Paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“ yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, kuriuo siekiama sutelkti dėmesį į daug kam negirdėtas, istorijos paraštėse nugulusias temas ir muziejines vertybes.

Paskaitos vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus renginių salėje (įėjimas per Senąjį arsenalą, Arsenalo g. 3, Vilnius). Dalyvaudami gyvai klausytojai turės progą iš arti apžiūrėti pristatomas muziejines vertybes ir užduoti dominančius klausimus. Vėliau paskaitų įrašus bus galima stebėti portale 15min.lt arba Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube kanale

• 2026 m. spalio 15 d. 18 val. dr. Rūtos Kačkutės paskaita „„Gintaro kelias“ – Europos kelias, kurio nebuvo?“ ir Gyčio Grižo muziejinės vertybės pristatymas „Gintariniai karoliai iš Sartų ežero salos“

• 2026 m. spalio 29 d. 18 val. prof. dr. Giedrės Keen Motuzaitės Matuzevičiūtės paskaita „Globalaus Vilniaus ištakos: žmonės, augalai ir gyvūnai miesto kūrimosi laikotarpiu (iki XIV amžiaus)“ ir Arijanos Kotovos muziejinės vertybės pristatymas „Enkolpiono dalis, rasta Bokšto g.“

• 2026 m. lapkričio 12 d. 18 val. prof. dr. Rimvydo Petrausko paskaita „Viduramžių didvalstybė Europos pakraštyje: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vėlyvųjų Viduramžių Europoje“ ir Sigitos Mikšaitės muziejinės vertybės pristatymas „Dviašmenis kalavijas sidabru dengtais buožele ir skersinuku“

• 2026 m. lapkričio 26 d. 18 val. Kristupo Lino Bernoto-Karazijos paskaita „Ar moteris Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo europietė?“ ir Valdo Steponaičio muziejinės vertybės pristatymas „Kepurėlė“

• 2026 m. gruodžio 10 d. 18 val. asist. dr. Karolio Čižausko paskaita „Nuo Vilniaus iki Orleano: Radvilos XVI a. pr. Europoje“ ir Antano Benedikto Aleknos muziejinės vertybės pristatymas „Raštas, kuriuo didysis etmonas Kristupas Radvila duoda kunigaikščiui Masalskiui su žmona Panemunės dvarą“

• 2027 m. sausio 21 d. 18 val. asist. dr. Ryšard Gaidis paskaita „Lietuvos klausimas XIX a. vidurio Europos salonuose: ką Didžiosios Emigracijos atstovai mąstė ir kalbėjo apie savo tėvynę?“ ir Dianos Streikuvienės muziejinės vertybės pristatymas „Adomas Mickevičius mirties patale“

• 2027 m. vasario 4 d. 18 val. doc. dr. Eligijaus Railos paskaita „Trispalvė Europa: tautinės vėliavos archeologija“

• 2027 m. vasario 18 d. 18 val. asist. dr. Norberto Černiausko paskaita „Ekspresionizmo epocha ir Lietuvos sutvėrimas“ ir Evelinos Bukauskaitės muziejinės vertybės pristatymas „Mergaitė/Vėjas“

• 2027 m. kovo 4 d. 18 val. prof. dr. (HP) Giedrės Jankevičiūtės paskaita „Kas yra MUBA(?): Lietuva tarptautinio avangardo tinkle“

• 2027 m. kovo 18 d. 18 val. prof. dr. Marijos Drėmaitės paskaita „Migruojantys modernistai: Lietuvos architektai XX a. Europoje“ ir Indrės Urbelytės muziejinės vertybės pristatymas „Burglengenfeldo katalikų bažnyčios plafono dekoro projekto eskizas“

• 2027 m. balandžio 1 d. 18 val. doc. dr. Tomo Vaisetos paskaita „Ar sovietinis bilietas vedė į Europą? Rašytojai ir atsakomybės klausimas po Holokausto“ ir Daivos Narkauskienės muziejinės vertybės pristatymas „Lietuviškas meninis filmas „Birželis, vasaros pradžia““

• 2027 m. balandžio 15 d. 18 val. dr. Aistės Petrauskienės paskaita „Ko Europa išmoko iš Lietuvos partizanų?“ ir Virginijos Rudienės muziejinės vertybės pristatymas „Lietuvos partizano rankovės raištis“

• 2027 m. balandžio 29 d. 18 val. dr. Jūratės Čerškutės paskaita „Ričardo Gavelio kryptis: „esame europiečiai, tokie ir būkime“ ir Daivos Narkauskienės muziejinės vertybės pristatymas „Vilniaus pokeris. Audiovizualinis spektaklis“

Rugsėjo 15-osios naktį į Lietuvos oro erdvę įskridusį droną numušė NATO oro gynybos misiją vykdantys Italijos pilotai. Keistas sutapimas, tačiau itališki kariniai lėktuvai Lietuvos padangėje skraidė ir prieš šimtą metų.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto istorikas doc. Kęstutis Kilinskas tyrinėja tarpukario Lietuvos kariuomenę ir jos ryšius su kitų valstybių ginkluotomis pajėgomis. Viena tokių valstybių buvo Italija – su ja Lietuva bendradarbiavo būtent karinės aviacijos srityje. Kartu su Italijos tyrėjais Andrea Rizzi ir Pieru Paolo Alfei knygą „Italijos karališkosios oro pajėgos Baltijos regione“(it. „La regia aeronautica nel Baltico“) parašęs istorikas pasakoja, kodėl tarpukario Lietuvos padangėje skraidė itališki lėktuvai ir kur Kauno modernizmo architektūroje galima įžvelgti Italijos karinės architektūros bruožų/ įtaką.

Fotokopija. Lietuvos karo aviacijos žvalgybiniai lėktuvai „Ansaldo SVA-10“ Kauno aerodrome. Vytauto Didžiojo karo muziejus. Sukūrimo data 1926 m.

Lietuvai tiko itališkų lėktuvų kainos ir kokybės santykis

Pasak doc. K. Kilinsko, tarpukario Lietuvos ir Italijos kariniai ryšiai prasidėjo nuo karo aviacijai skirtų pirkinių. „Nors tarpukario Italijos aviacija techniniu požiūriu neprilygo Prancūzijai, Vokietijai ar Didžiajai Britanijai, kurios tuo metu buvo aviacijos lyderės, italai gamino gana gerus lėktuvus už patrauklią kainą. Toks kainos ir kokybės santykis buvo ypač tinkamas tokiai valstybei kaip Lietuva,“, – teigia VU istorikas.

Pirmiausia iš Italijos buvo nupirkta dešimt „Ansaldo SVA-10“ lėktuvų. Tai buvo vienas geriausių Italijos karo aviacijos gaminių, sukurtų Pirmojo pasaulinio karo metais. Pasak istoriko, šie lėktuvai taip pat buvo labai gerai vertinami ir Lietuvoje. Po 1926 m. valstybės perversmo abiejų šalių bendradarbiavimas dar labiau suaktyvėjo. Doc. K. Kilinsko teigimu, tam įtakos galėjo turėti ir radikaliųjų dešiniųjų politinių jėgų simpatijos Italijai.

„1927–1929 m. Italijoje buvo įsigyta daugiausia karinės technikos: naikintuvų „Fiat CR.20“, žvalgybinių lėktuvų „Ansaldo A.120“ ir „Salvatore“ parašiutų, fotoaparatų ir bombų. Tai buvo didžiausias ir reikšmingiausias Lietuvos karo aviacijos pirkinys Italijoje“, – pasakoja istorikas.

Lietuvos susidomėjimas Italijos karine pramone neapsiribojo lėktuvais. 1922–1923 m. Lietuvos pasiuntinys Romoje mėgino susitarti ir dėl kitos karinės įrangos įsigijimo. Netgi buvo svarstoma Italijoje nupirkti šovinių gamybos fabriką ir perkelti jį į Lietuvą. Taip pat mėginta įsigyti kulkosvaidžių, o vėliau pirktos lėktuvams skirtos fotokameros ir bombos „Ansaldo“ lėktuvams.

Italija neturėjo didelių politinių interesų Lietuvoje – jos interesai pirmiausia buvo prekybiniai. Pasak doc. K. Kilinsko, tai atsispindėjo ir Lietuvos sprendime šioje šalyje įsigyti lėktuvų bei kitos karinės įrangos. Vis dėlto plėtojantis prekybiniams ryšiams, stiprėjo ir abiejų šalių bendradarbiavimas kitose srityse.

Trys lėktuvai SVA-10 virš Lietuvos laukų. Lietuvos aviacijos muziejus. XX a. 3 deš.

Aviacija – pažangos simbolis

Italija tarptautinio dėmesio sulaukė ne tik dėl gaminamų lėktuvų, bet ir dėl konceptualaus požiūrio į aviaciją, rekordinių skrydžių bei aviacijos pasitelkimo valstybės reprezentacijai. Italai vieni pirmųjų pradėjo rengti masinius grupinius skrydžius. Vienas ryškiausių tokios veiklos pavyzdžių – Italo Balbo vadovaujami skrydžiai aplink Viduržemio jūrą ir per Atlantą į Jungtines Amerikos Valstijas, kuriuose dalyvavo kelių dešimčių lėktuvų eskadrilės. Šie skrydžiai turėjo reikšmingos įtakos ir Lietuvai.

Šie skrydžiai perteikė Italijos politinės ideologijos idėjas, pabrėžiančias gebėjimą ugdyti ne tik pavienį individą, bet ir visą tautą. Aviatorius buvo vaizduojamas kaip „naujojo žmogaus“ įsikūnijimas: pasitelkęs techniką jis pakyla ten, kur žmogus anksčiau nebuvo pakilęs, ir įveikia sudėtingas gamtos sąlygas – rūką, debesis, lietų bei vėją. Tai buvo žmogaus pergalės prieš gamtą idėja“, – sako VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

Anot jo, būtent toks požiūris į aviaciją, skrydžių pasitelkimas šalies reprezentacijai ir siekis gerinti skrydžių rekordus italams pelnė didelį tarptautinį dėmesį. Italijos pavyzdys neliko nepastebėtas ir Lietuvoje – mūsų šalies lakūnai tobulinosi Italijos karinėse mokymo įstaigose.

„Tarp jų galima paminėti Viktorą Reimontą. Italijoje lankėsi ir Antanas Gustaitis. Nors mokslus jis baigė Prancūzijoje, Italijos aviacija taip pat domėjosi ir šioje šalyje lankėsi ne kartą. Lietuvai perkant „SVA-10“ lėktuvus, A. Gustaitis juos Italijoje juos išbandė,  taip pat lankėsi Turino gamyklose“, – pasakoja istorikas.

Lietuvių siekiai užvaldyti dangų 

Lietuviai taip pat mėgino sekti grandiozinių Italijos aviacijos skrydžių pavyzdžiu, nors jų skrydžiai organizuoti skrydžiai buvo gerokai mažesnio masto. Ryškiausias pavyzdys – 1934 m. ANBO eskadrilės skrydis aplink Europą. Jo metu įveikta apie 10 tūkst. kilometrų ir aplankytos kelių Europos valstybių sostinės.

„Šio skrydžio propagandinė misija buvo labai panaši į italų: aukštinti Lietuvos vardą, pristatyti nacionalinės aviacijos pasiekimus ir parodyti, kad Lietuva yra lygiavertė kitoms Europos valstybėms. Taip buvo siekiama įtvirtinti tautos ir šalies prestižą. Šia prasme A. Gustaitis nebuvo visiškai originalus – Lietuvos aviatoriai sekė itališkų skrydžių pavyzdžiu ir bandė jį pakartoti mūsų šalyje“, – pažymi doc. K. Kilinskas.

Italijos oro pajėgų ir sausumos kariuomenės karo atašė Giuseppe Teucci, rezidavęs Berlyne, buvo vienas iš I. Balbo organizuotų transatlantinių skrydžių dalyvių. Jis taip pat lankėsi ir Lietuvoje. Vizito metu svečiui buvo parodytas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus, o kartu su Antanu Mačiuika jis lėktuvu apskrido Lietuvą. 

Italijos aviacijos pėdsakų galima aptikti ir S. Dariaus bei S. Girėno skrydžio istorijoje: „S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanica“ buvo italų kilmės konstruktoriaus Giuseppe Bellancos sukurto modelio lėktuvas. Lietuvių lakūnai taip pat bendravo su I. Balbo eskadrilės meteorologais ir keitėsi duomenimis apie oro sąlygas. S. Dariui ir S. Girėnui žuvus, I. Balbo pareiškė užuojautą „jaunesniesiems broliams“, – pasakoja istorikas.

Fotomontažas lėktuvai ANBO IV virš Romos. Lietuvos aviacijos muziejus. Autorius (-iai) Julius Miežlaiškis (fotografas ir gamintojas). Sukūrimo data - 1934 m.

Itališkos architektūros bruožai Kaune

Italijos įtaka pastebima ir tarpukario Kauno architektūroje. Kaip pavyzdžius Doc. K. Kilinskas įvardija „Casa dell’Aviatore“ ir Italijos aviacijos ministerijos pastatą. Šio pastato architektūros bruožų galima įžvelgti Kauno įgulos karininkų ramovėje, kurią suprojektavo architektas  Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Italijos architektūros įtaką primena ir V. Landsbergio-Žemkalnio parengti S. Dariaus ir S. Girėno monumento Kaune eskizai. Jie labai panašūs į Italijos paviljoną, pastatytą Čikagos pasaulinėje parodoje „Pažangos šimtmetis“.

Pasak doc.  K. Kilinsko, aktyvus Lietuvos ir Italijos bendradarbiavimas aviacijos srityje baigėsi panašiai, kaip ir prasidėjo – Lietuvai ieškant naujų karo lėktuvų „1935 m.: „Lietuva paskelbė konkursą naikintuvams atnaujinti. Itališkas modelis atsiliko nuo prancūziškų ir britiškų analogų. Todėl Lietuvos karo aviacija pasirinko britiškus, o ne itališkus naikintuvus. Taip aktyvus abiejų valstybių bendradarbiavimas aviacijos srityje iš esmės baigėsi, tačiau ryšiai visiškai nenutrūko“.

Šiuo metu Lietuvos karinės oro pajėgos naudoja tris Italijoje pagamintus transporto lėktuvus C-27J „Spartan“. Lietuvoje ne kartą lankėsi ir Italijos karinių oro pajėgų akrobatinio skraidymo grupė „Frecce Tricolori“. Italijos indėlis į Lietuvos oro erdvės saugumą išlieka aktualus ir šiandien – tai parodė rugsėjo 15-osios naktį įvykęs drono incidentas, kurio metu Italijos naikintuvai prisidėjo prie Lietuvos oro erdvės apsaugos. 

Kolektyvinėje monografijoje pristatomi 2020–2021 m. vykdytų archeologinių tyrimų, susijusių su dujotiekio jungties tarp Lenkijos ir Lietuvos (GIPL) įrengimu, rezultatai ir tyrimų proceso organizavimo ypatumai. Pagal atliktų darbų mastą, naujai identifikuotų ir ištirtų archeologijos paminklų skaičių bei jų reikšmę šis projektas gali būti laikomas vienu svarbiausių Lietuvos archeologinių projektų per pastaruosius dešimtmečius.

Archeologinio paveldo objektų paieška vykdyta visoje 165 km ilgio GIPL jungties trasoje. Išsamūs archeologiniai tyrimai apėmė beveik 9 tūkst. m² plotą, o archeologiniai žvalgymai atlikti visoje dujotiekio trasoje – beveik 200 ha teritorijoje. Jų metu aptikta ir ištirta apie 170 įvairių laikotarpių archeologinių struktūrų, surinkta apie 3 tūkst. archeologinių radinių ir nustatyta 30 iki tol nežinotų archeologijos paminklų.

Leidinyje aptariama GIPL dujotiekio trasoje vykdytų archeologinių žvalgymų eiga ir svarbiausi rezultatai. Daugiausia dėmesio skiriama dviejų intensyviai tyrinėtų archeologinių vietovių – Šventininkų senovės gyvenvietės II (Kaišiadorių r.) ir Krokialaukio senslėnio senovės gyvenviečių (Alytaus r.) – detaliesiems tyrimams bei jų rezultatams.

Archeologinius tyrimus atliko Vilniaus universiteto archeologai ir studentai, o tarpdisciplininius radinių bei surinktos medžiagos tyrimus – zooarcheologinę, archeobotaninę, radiokarboninę ir kitas analizes – vykdė įvairių sričių Vilniaus universiteto specialistai. Monografija ne tik prisidės prie vieno didžiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos archeologinių projektų rezultatų sklaidos, bet ir padės išsamiau pažinti leidinyje nagrinėjamų mikroregionų priešistorę.

Knygą išleido Vilniaus universiteto leidykla.

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kviečia teikti paraiškas į kartu su Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje padaliniu Vilniuje rengiamą tarptautinę mokslinę konferenciją Believing, making, acting: freedoms in pre-modern Europe (2027 m. gegužės 27–28 d., Vilnius).

Renginyje bus nagrinėjamos įvairios laisvės ir laisvių raiškos istoriniame kontekste: nuo diskusijų sąvokos turinio klausimu ir laisvės suteikinėjimo praktikų iki laisvės reprezentacijos ir reprezentacijos laisvės dilemų. Plenarinį konferencijos pranešimą apie ankstyvąsias laisvės formas Senovės Artimuosiuose Rytuose skaitys Bonos universiteto profesorius dr. Jan Dietrich. Laisvės tematikai skirtos šio mokslininko knygos pasirodymas planuojamas Oxford University Press.

Teikti paraiškas kviečiami ne tik istorijos, tačiau ir kitų su šia tema susijusių gretimų tyrimo laukų atstovai ir atstovės.

Daugiau informacijos čia.

Su liūdesiu pranešame, kad mirė JAV gyvenęs filantropas, ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mecenatas Juozas Sidas Sidzikauskas.

Puoselėdamas savo dėdės – žymaus tarpukario Lietuvos politiko ir diplomato Vaclovo Sidzikausko – atminimą, mecenatas reikšmingai prisidėjo prie Fakulteto veiklos ir istorinių tyrimų skatinimo. Jo iniciatyva 2017 m. Fakultete įsteigta Vaclovo Sidzikausko premija, kuri skiriama mokslininkams ir mokslininkėms už geriausią mokslinę publikaciją. Visą dešimtmetį jo parama buvo svarbi Fakulteto mokslo sklaidai ir tarptautiškumui: padėjo finansuoti monografijų ir straipsnių vertimą bei leidybą užsienyje, rengti tarptautines konferencijas ir didinti akademinės bendruomenės matomumą tarptautinėje erdvėje.

„Nuoširdžiai liūdime mirus ilgamečiam Istorijos fakulteto mecenatui ir geradariui Juozui Sidui Sidzikauskui. Jo sprendimas remti Istorijos fakultetą 2017 m. mums tapo netikėta ir nuostabia dovana. Nekeldamas jokių sąlygų, pilnai pasitikėdamas mūsų mokslininkais ir mokslininkėmis, mecenatas skyrė kasmetinę paramą Fakulteto mokslinių tyrimų tarptautiškumo didinimui. Jo apsisprendimą lėmė istorikams labai suprantamas noras įamžinti ir palaikyti dėdės, žinomo tarpukario diplomato, Vaclovo Sidzikausko atminimą. Istorijos fakultetas kiekvienais metais, absolventų diplomų įteikimo šventės metu įteikia Vaclovo Sidzikausko premiją ir pagerbia jo atminimą. Šią tradiciją Fakultete tęsime ir toliau, prisimindami mūsų mecenatą Juozą Sidą Sidzikauską ir pildydami jo norą puoselėti atmintį“, – sako VU Istorijos fakulteto dekanė doc. dr. Loreta Skurvydaitė.

Juozas Sidas Sidzikauskas gimė 1947 m. Vokietijoje. 1949 m. šeima išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Kalifornijos universitete Berklyje įgijo architekto specialybę. Juozas Sidas Sidzikauskas žinomas dėl savo reikšmingos filantropinės veiklos, skirtos Lietuvos istorinės atminties išsaugojimui.

Juozas Sidas Sidzikauskas palaikė glaudžius ryšius su tėvyne, puoselėjo Lietuvių kalbą ir kultūrą, reguliariai lankydavosi gimtinėje. Diasporos pasakojimuose minima, jog gyvendamas San Franciske, Juozas Sidas Sidzikauskas mokė Nobelio literatūros premijos laureatą Česlovą Milošą lietuvių kalbos, kad šis galėtų skaityti lietuvišką išeivijos laikraštį „Draugas“.

Nuoširdžiai užjaučiame Juozo Sido Sidzikausko artimuosius ir visus jį pažinojusius.

Šventosios Mišios už velionį bus aukojamos rugsėjo 13 d., sekmadienį, 18 val. Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12, Vilnius).

Rugsėjo 8 d. Vilniaus universitete (VU) lankėsi Europos Komisijos pirmininkės pavaduotoja ir Europos Sąjungos (ES) vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Kaja Kallas. VU Mažojoje auloje ji susitiko su studentais ir dalyvavo diskusijoje „Europe’s Geopolitical Moment“, kurioje kalbėta apie svarbiausius Europos geopolitinius bei saugumo iššūkius.

Studentų klausimai aprėpė Rusijos keliamas hibridines grėsmes ir karą Ukrainoje, Europos vaidmenį galimose taikos derybose, Rytų Europos valstybių balsą ES, jaunimo įsitraukimą į politiką ir universitetų vaidmenį geopolitinio neapibrėžtumo laikotarpiu.

VU Istorijos fakulteto studentė Gabija Januškytė džiaugėsi atviru K. Kallas bendravimu ir jos pastangomis nuoširdžiai atsakyti į studentams rūpimus klausimus.

„Buvo labai džiugu girdėti, kaip K. Kallas nuoširdžiai svarstė studentų keliamus klausimus. Su kiekvienu atsakymu ji kūrė vis artimesnį ryšį su auditorija ir stiprino pasitikėjimą ja kaip įtakinga Europos užsienio ir saugumo politikos formuotoja. Žvelgiant iš istorikės perspektyvos, man labiausiai įsiminė jos mintis apie empatijos ir vienybės paieškas tarp skirtingų Europos valstybių, atsigręžiant į panašias jų praeities patirtis. Norint atsilaikyti prieš Rusijos agresiją, Europos valstybių vienybė yra būtina jos išlikimo sąlyga“, – sakė G. Januškytė.

Studentei įsiminė ir K. Kallas mintys apie drąsą ginti savo įsitikinimus, net jeigu jie nesutampa su vyraujančia nuomone.

„K. Kallas pasidalijimas asmenine patirtimi paskatino nebijoti nesutikti su dauguma, kai priimami sprendimai atrodo akivaizdžiai žalingi. Tikriausiai nesi vienintelis, pastebėjęs, kad kažkas vyksta ne taip, tačiau rasti drąsos tai viešai pasakyti yra didelė vertybė“, – teigė G. Januškytė.

VU Istorijos fakulteto studentė Smiltė Urbonaitė taip pat pabrėžė nuoširdžią susitikimo atmosferą ir dėmesį jaunų žmonių vaidmeniui valstybėje. Vis dėlto, pasak studentės, trumpame pokalbyje pritrūko galimybės išsamiau aptarti Lietuvos vietą šiandienėje Europoje.

„Susitikimas buvo labai smagus, o atsakymai į studentų klausimus – tikrai nuoširdūs. Gaila, kad pokalbis buvo gana trumpas. Man pritrūko diskusijos apie Lietuvos vaidmenį Europos Sąjungoje dabartinėje geopolitinėje sistemoje. Tačiau buvo labai prasminga išgirsti mintis apie jaunus žmones, studentus ir mūsų vaidmenį valstybėje“, – pasakojo S. Urbonaitė.

Diskusijos pradžioje K. Kallas užsiminė, kad jos susitikimai su studentais dažnai būna neformalesni. S. Urbonaitės teigimu, oficialesnis šio susitikimo pobūdis atviram pokalbiui reikšmingai nesutrukdė.

Daugiau apie K. Kallas vizitą ir diskusiją su studentais skaitykite VU pranešime.

Vytauto karūnavimo dienos minė jimas 1930 m. Panevėžio kraštotyros muziejus

Tarpukario Lietuvoje valstybinės šventės buvo svarbi priemonė, padėjusi formuoti visuomenės santykį su Lietuvos istorija, valstybingumu ir nacionaline tapatybe. Viena iš tokių švenčių tapo rugsėjo 8-ąją minima Tautos diena, kurios reikšmė ypač išryškėjo artėjant 1930 m. Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms.

Iki tol rugsėjo 8-oji buvo siejama su bažnytine Švč. Mergelės Marijos Gimimo švente. Tačiau artėjant 1930 m., kai buvo minimos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) 500-osios mirties metinės, viena iš iniciatyvų buvo šią datą paversti kasmetine švente-minėjimu, taip įprasminant ir neįvykusią Vytauto Didžiojo karūnaciją. Tautos diena, kaip pažymi Dangiras Mačiulis, ilgainiui tapo Smetonos režimo remiamu kolektyvinės atminties projektu, kuriuo siekta vis labiau įtvirtinti nacionalizmo ideologiją Lietuvos visuomenėje tarpukariu.

Šios šventės idėja visuomenėje pradėta aktyviau skleisti dar 1929 m. Rugsėjo 13 d. laikraštyje „Tautos kelias“ raginta „ruoštis tinkamai apvaikščioti vieno didžiausių Lietuvos genijų Vytauto Didžiojo sukaktuves“. Gyventojai buvo kviečiami šventei puošti langus ir balkonus, statyti iškilmių vartus ir kitaip prisidėti prie viešojo šventės įprasminimo. Vytauto Didžiojo komitetas taip pat kvietė garbingus svečius, tarp jų – profesorių Pfitznerį iš Prahos, parašiusį Vytauto Didžiojo politinę biografiją, profesorių Malinovskį, profesorių Mychailą Hruševskį iš Ukrainos ir kitus.

Vytauto Didžiojo atminimas buvo įtvirtinamas ir Kauno viešojoje erdvėje. Universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, o viena iš miesto gatvių pavadinta Vytauto prospektu. Jį iki iškilmių buvo planuojama baigti grįsti, sutvarkyti ir oficialiai atidaryti. Tarpukario spaudoje taip pat nemažai dėmesio skirta Vytauto Didžiojo atvaizdo kelionei po Lietuvą. Straipsniuose pabrėžta, kad provincijoje jį pasitikdavo tūkstančiai žmonių, susirinkusių iškilmingai sutikti istorinio Lietuvos valdovo atvaizdą. Aprašymuose dažnai akcentuotas žmonių susijaudinimas, o kai kuriuose net minima, kad iškilmių dalyviai renginį stebėjo su ašaromis akyse.

Didžiausios iškilmės vykdavo Kaune, tačiau jų ceremonialas įvairiais metais iš esmės išliko panašus. Šventės išvakarėse būdavo rengiami koncertai, o rugsėjo 8-ąją, miestui pasipuošus vėliavomis ir kitais valstybingumo simboliais, žmonės rinkdavosi į rytines pamaldas. Vėliau minios susiburdavo Petro Vileišio aikštėje, kur vykdavo iškilmingos pamaldos, skambėdavo orkestrų muzika, sveikinimo kalbą sakydavo prezidentas Antanas Smetona, aidėdavo artilerijos šūviai, o iškilmes vainikuodavo kariuomenės paradas. Vakare valstybiniuose teatruose būdavo rengiami įvairūs vaidinimai ir koncertai.

Kiek kitokia šventė buvo 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Tautos dienos proga didesnių iškilmių tuomet nebuvo organizuojama – tai buvo neramumų Europoje ir susitelkimo metas. Vis dėlto visuomenė ir toliau puošė namus bei gatves įvairiais valstybingumą simbolizuojančiais ženklais. 1940 m., Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, oficialiai organizuojamos Tautos dienos šventės nebeliko, nors visuomenė, neabejotina, šią datą dar galėjo minėti privačiai.

Autorius dr. Antanas Petrilionis

Jau tradicija tampantis VU alumnų festivalis vėl sugrįžta rugsėjo 19-ąją d. Belaukiant festivalio, kviečiame dar kartą trumpam mintimis sugrįžti į studijų metus. Vilniaus universiteto (VU), o taip pat ir Istorijos fakulteto alumnų buvo paklausta trijų klausimų: kokios VU vietos labiausiai įstrigo, kur norėtųsi bent valandai sugrįžti ir ką pasakyti tiems, kurie dar svarsto, ar verta susitikti VU alumnų festivalyje? Į šiuos klausimus atsakė penki fakulteto alumnai.

„Kodėl verta sugrįžti?“ atsako Tomas Bartninkas (kairėje) „TRUTH.“ reklamos agentūros partneris ir strategas, alaus profesionalus someljė ir baro „ALAUS BIBLIUOTEKA“ įkūrėjas, VU dėstytojas ir partnerystės docentas, senamiesčio žvaigždės Kumpio (dešinėje) šeimininkas.

Kokia VU vieta Tau kelia daugiausia prisiminimų ir kodėl?

Suoliukai po liepa, nes ten daug kalbėta, sėdėta, gulėta ir net nulūžta buvo.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtum valandą tik sau Universitete, kaip ją praleistum?

Įsilaužčiau į rektoriaus kabinetą, kad pajusčiau, ką reiškia būti istoriku ir valdyti seniausią universitetą.

Kodėl, Tavo nuomone, verta ateiti į VU alumnų festivalį?

Todėl, kad istorikai buvo, yra ir visada bus jėga. Ir greičiausiai bus alaus (nealkoholinio).

Į užduotus klausimus atsako alumnė, komunikacijos specialistė, visuomenininkė Luka Lesauskaitė-Remeikė.

Kokia VU vieta Tau kelia daugiausia prisiminimų ir kodėl?

Istorijos fakulteto kiemelis. Ten praleista labai daug gražaus laiko – nuo smagių pokalbių ir netikėtų susitikimų iki švenčių ir tiesiog tų studentiškų akimirkų, kurios tuo metu atrodė visai kasdieniškos, o dabar kelia didžiausią nostalgiją. Tikrai neslėpsiu – šiai vietai jaučiu labai daug sentimentų.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtum valandą tik sau Universitete, kaip ją praleistum?

Man atrodo, tiesiog eičiau pašniukštinėti po VU pagrindinius rūmus. Studijų metais turėjome savo maršrutus, auditorijas, kiemelius, bet tikrai nepažinojau viso Universiteto. Tad dabar norėčiau atidaryti duris, pro kurias anksčiau tik praeidavau, užlipti laiptais, kuriais niekada nelipau, ir pažiūrėti, kur jie nuves. Tiesiog valandą pabūti smalsia turiste savo pačios Universitete. 

Kodėl, Tavo nuomone, verta ateiti į VU alumnų festivalį?

Nes VU alumnai – labai skirtingi ir įdomūs žmonės. Kartais net nustembi sužinojęs, kiek daug žmonių aplink mus yra VU alumnai. Jie dirba pačiose įvairiausiose srityse, kuria verslus, mokslą, kultūrą, visuomeninius pokyčius. Alumnų festivalis yra proga visus tuos labai skirtingus žmones sutikti vienoje vietoje, pasikalbėti, susipažinti ir gal net atrasti netikėtų bendrų taškų.

2002 m. laidos VU Istorijos fakulteto alumnas, verslininkas Mindaugo Lapinsko atsakymai.  

Kokia VU vieta Tau kelia daugiausia prisiminimų ir kodėl?

Daugiausia prisiminimų kelia IF kiemely auganti liepa. Prie jos praleista daugybė smagaus laiko tarp paskaitų, išpasakota ir išklausyta begalė linksmų ir įdomių istorijų. Išlieta džiaugsmo ar nusivylimo išėjus iš auditorijų po egzaminų ar atsiskaitymų. Išdiskutuota gausybė temų. Džiaugtasi, liūdėta, švęsta.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtum valandą tik sau Universitete, kaip ją praleistum?

Pereičiau visas auditorijas, kiekvienoje jų trumpam prisėsdamas ir bandydamas pažadinti bent vieną su ta erdve susijusį prisiminimą.

Kodėl, Tavo nuomone, verta ateiti į VU alumnų festivalį?

Verta ateiti, nes jis sutraukia įdomius, iniciatyvius, kūrybiškus, linksmus ir draugiškus alumnus, turinčius daug bendrų prisiminimų.

Savo prisiminimais dalijasi VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. 

Kokia VU vieta Jums kelia daugiausia prisiminimų iš studijų laikų ir kodėl?

Turbūt ta, kurią pirmąkart išvydau atėjęs į Universitetą 1990 m. rugsėjo 1-ąją – Istorijos fakulteto kiemelis. Ten po liepa sukosi pagrindinis studijų laikų gyvenimas, ir taip jau išėjo, kad per daugiau kaip 35 metus nuo tos vietos pernelyg ir nenutolau.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtumėte valandą tik sau universitete, kaip ją praleistumėte?

Atsakydamas į klausimą mėginu įsivaizduoti save nedirbančio čia kasdien. ? Tuomet apeičiau vietas, kurios labiausiai primena studijų laikus – fakultetas, biblioteka ir jos centrinė (dabar Filologijos fakulteto) skaitykla, pastovėčiau Didžiojo kiemo viduryje, užsukčiau į Observatorijos kiemelį. Žinoma, būtų puiku sutikti pakeliui senų pažįstamų. Valanda praeitų greitai, prisiminimai grįžtų akimirksniu.

Savo atsakymais į klausimus dalijasi VU alumnas, tinklaraštininkas Benas Lastauskas. 

Kokia VU vieta Jums kelia daugiausia prisiminimų iš studijų laikų ir kodėl?

Istorijos fakulteto kiemelis. Ten išgyventa daugiausia emocijų tiek prieš paskaitas, atsiskaitymus, seminarus, tiek po jų. Visada gera sugrįžti ir nugirsti, kad apie tą patį dabar kalbasi jaunieji studentai.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtumėte valandą tik sau universitete, kaip ją praleistumėte?

Ieškočiau kursiokų ir klausčiau, kur kas vyksta, kur turiu būti, nes pats visada buvau ir esu pasimetęs. 

Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto, ar verta sugrįžti į VU alumnų festivalį?

Kol neišradom laiko mašinos, vienintelis būdas grįžti laiku yra žmonės, todėl siūlau išnaudoti galimybę sugrįžti į universitetą ir iš naujo išgyventi senus gerus studijų laikus.

Taip pat VU alumnų festivalio metu Istorijos fakultete bus atkuriama fakulteto Alumni draugija. 11:30 val. 331 auditorijoje vyks steigiamasis susitikimas, kuriame bus pristatyti draugijos tikslai ir veiklos kryptys, priimti nauji įstatai bei renkamas draugijos pirmininkas arba pirmininkė.

12:15 val. renginį pratęs pokalbis su doc. dr. Algirdu Jakubčioniu „Sovietmetis kaip anekdotas“. Pokalbio metu bus kviečiama į sovietmetį pažvelgti per humorą ir anekdotus – kaip kasdienybės, visuomenės nuotaikų ir santykio su tuometine sistema atspindį.

Kviečiame Istorijos fakulteto alumnus ir visą fakulteto bendruomenę susitikti, pabendrauti ir kartu pradėti naują Alumnų draugijos veiklos etapą.

Jau antrus metus vyko istorijos studentų vasaros mokykla „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV–XVI a.: šaltinių kritikos aspektai“. Joje susitiko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Ukrainos Perejaslavo Hryhorijaus Skovorodos universiteto studentai, o šiemet prie jų pirmą kartą prisijungė ir Vienos universiteto studentai iš Austrijos.

Vasaros mokykloje dalyviai gilinosi į XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir jos pažinimui naudojamų istorinių šaltinių kritiką. Mokyklą organizavo Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir Perejaslavo Hryhorijaus Skovorodos universitetas.

Mokyklos programa.