Antrasis pasaulinis karas ir jį lydėję genocidai bei trėmimai paliko gilius randus pasaulio ir Europos istorijoje. Per trumpą laiką tris kartus okupuotoje Lietuvoje vyko masiniai trėmimai į Sibirą, taip pat ir Holokaustas. Tačiau ne visi liko pasyviais naikinimo ir persekiojimo stebėtojais. Būtent kovo 15-oji, Lietuvos žydų gelbėtojų diena, skirta prisiminti ir pagerbti tuos, kurie pasipriešino antžmogiškai nacionalsocialistų rasinei sistemai. Šiemet Vilniaus universitete (VU) ji bus minima kovo 17 d. 11.30 val. P. Smuglevičiaus salėje.

VU Istorijos fakulteto mokslininkė prof. Jurgita Verbickienė, tyrinėjanti Lietuvos žydų istoriją ir antisemitizmą, plačiau papasakojo, kam skirta Lietuvos žydų gelbėtojų diena ir kokią prasmę ji turi šiandien.

Pasaulio tautų teisuolio medalis, skirtas Kaziui ir Kristinai Griniams. Lietuvos muziejų kolekcijos eksponatas. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus. Nežinomas autorius. XXI a. 2 deš.

Pirmoji lietuvė Pasaulio tautų teisuolė ir gelbėtojų atminimas Lietuvoje

Lietuvos žydų gelbėtojų diena minima nuo 2023 m. Prof. J. Verbickienė, viena iš šio minėjimo organizatorių, dalijasi, kad idėja minėti Žydų gelbėtojų dieną kilo suvokus, kad Lietuvoje vykusio brutalaus Holokausto metu, kuriame dalyvavo ir lietuviai, buvo ir tų, kurie padėjo savo bendrapiliečiams žydams išgyventi. Šie žmonės pademonstravo dvasios stiprybę ir, rizikuodami savo gyvybėmis, neužmerkė akių prieš kitų mirtį. Kovo 15-oji skirta pagerbti šiuos žmones, jų drąsą, pasiryžimą ir nesavanaudiškumą.

Istorikė taip pat primena, kad šiam minėjimui pasirinkta data yra neatsitiktinė: „Būtent prieš 60 metų, 1966 m., VU bibliotekininkė Ona Šimaitė buvo pripažinta Pasaulio tautų teisuole. Ji yra pirmoji lietuvė, gavusi šį titulą. Kadangi tuo metu gyveno užsienyje, ne sovietinėje Lietuvoje, buvo galimybė jai suteikti šį titulą ir įteikti visas regalijas.“

Prof. J. Verbickienė patikslina, kad Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikia Jeruzalėje veikiantis Yad Vashem institutas. Jame savanoriškai dirbantys tyrėjai, tarp kurių – nemažai išgelbėtų žydų ir jų šeimų narių, renka duomenis apie potencialius gelbėtojus. Apie galimai išgelbėtus asmenis Yad Vashem pateikti informaciją gali tik žydai, įvykių liudininkai, turintys svarių įrodymų. Viena iš pagrindinių sąlygų, kurią turi atitikti Pasaulio tautų teisuolio vardo laureatai – žydų gelbėjimas nesiekiant materialinės naudos, veikiant nesitikint atlygio – iš žmogiškumo ir dvasios stiprybės.

„Kai kuriais atvejais buvo išgelbėtos ne pavienės gyvybės, o ištisos šeimos. Yra žmonių, kurie pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais už kelių šimtų žydų išgelbėjimą. Tai ilgas ir nuosekliai vykdomas procesas. Prezidento Kazio Griniaus šeimai šio titulo suteikimas užtruko apie 50 metų. Tad jei žmogus dar nėra pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu, nereiškia, kad tai niekada neįvyks“, – paaiškina istorikė.

Gelbėjimo tinklai Lietuvoje: nuo miestų iki regionų

Šiais metais Lietuvos žydų gelbėtojų diena bus minima ne tik Vilniuje, su specialiu renginiu VU, bet ir visoje Lietuvoje. Profesorė teigia, kad siekiama kurti naują tradiciją, stiprinti ryšį su vietos gelbėtojais bei pasididžiavimą jais skirtinguose Lietuvos regionuose. Dėl to gelbėtojų vardai, paskirstyti pagal jų buvusias gyvenamąsias apskritis, bus skaitomi atitinkamuose miestuose, institucijose – mokyklose, muziejuose, bibliotekose, savivaldybėse, prie paminklų gelbėtojams ir kitur. Taip siekiama, kad minėjimo metu visoje Lietuvoje būtų perskaityti visų žinomų gelbėtojų vardai, kurių sąrašas šiemet dar pasipildė.

Istorikė primena, kad Holokaustas Lietuvoje prasidėjo labai žaibiškai. 1941 m. birželio 22 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir įžengus į Lietuvą, po kelių dienų – birželio 24 d., pradėti vykdyti pirmieji brutalūs nusikaltimai. Lietuvoje Holokaustas prasidėjo Gargžduose. Kadangi viskas vyko itin sparčiai, žmonės ne iš karto suvokė, kokie procesai vyksta, todėl Vakarų Lietuvoje gelbėtojų buvo mažiau nei kitose šalies vietose.

„Gelbėjimo mastai buvo gerokai didesni didžiuosiuose miestuose, kur veikė getai. Žydai buvo izoliuojami ir išnaudojami nacistinio režimo naudai pakankamai ilgą laiką – dvejus ar trejus metus. Kalbame apie Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getus, kuriuose kalintų žydų skaičius buvo didžiausias. Todėl čia susiformavo ir gana platus gelbėtojų tinklas. Tačiau į gelbėjimą įsitraukė ir regionų gyventojai, nors tam prireikė laiko. Pirmosiomis karo dienomis žmonės ne visada suprato, kas vyksta ir ko galima tikėtis. Vėliau regionuose vis daugiau žmonių pradėjo padėti persekiojamiems žydams“, – pasakoja istorikė.

Pasak profesorės, viena didžiausių problemų miestuose slepiant žydus buvo maisto trūkumas ir aplinkos saugumas, todėl slėptuvės dažnai būdavo laikinos: „Iš jų žmonės vėliau būdavo perduodami į regionus ilgalaikiam slėpimui. Kaune tokiu principu veikė vadinamasis Binkių „viešbutis“, kurį organizavo Sofija Binkienė. Jis suteikdavo laikiną prieglobstį žydams, kol jiems būdavo randamas prieglobstis regionuose. Vaiką ar suaugusį žmogų dažnai buvo lengviau paslėpti ūkininkų vienkiemiuose. Todėl negalima teigti, kad gelbėjime dalyvavo tik miestų inteligentija – regionų žmonės taip pat labai aktyviai įsitraukė į šią veiklą.“

Sofija Binkienė, 1930-1935 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

Gelbėtojo portretas

Nors minimi tiek inteligentijos atstovai, tiek ūkininkai, istorikė sako, kad vieno konkretaus žydų gelbėtojų socialinio portreto nėra. Juos jungė bendras bruožas – drąsūs savo šalies žmonės, mylėję savo kraštą ir savo bendrapiliečius, gebėję greitai priimti teisingus sprendimus. Jie nepabūgo rizikuoti ir dalijosi net paskutiniu duonos kąsniu.

„Pasitaikydavo situacijų, ypač provincijoje, kai našlė, auginanti kelis savo vaikus, priglausdavo dar kelis žydus savo ūkyje, nors ir pati sunkiai vertėsi. Gelbėtojai neturėjo nei turto, nei išsilavinimo cenzo – juos vedė visai kitos vertybės ir moralinė stiprybė, kurią tuo metu demonstravo žmonės“, – paaiškina profesorė.

Kalbėdama apie žydų gelbėtojus ir jų socialinį portretą, prof. J. Verbickienė pabrėžia ir skirtingų etninių grupių vaidmenį: „Negalime kalbėti vien tik apie lietuvius. Skirtingos Lietuvos tautinės bendruomenės – lenkai, baltarusiai, totoriai – taip pat prisijungė prie žydų gelbėjimo. Dabartiniame kontekste, kai matome įtampą tarp musulmonų pasaulio ir Izraelio valstybės, ypač išsiskiria totorių, kurie pagal religiją yra musulmonai, dalyvavimas gelbstint žydus. Tačiau tokių atvejų Lietuvoje tikrai būta“.

Kodėl vieniems pavyko išsigelbėti, o kitiems – ne?

Istorikės teigimu, nėra vieno aiškaus atsakymo, kodėl vieniems žydams pavyko išsigelbėti, o kiti ne tik liko už gelbėjimo tinklo ribų, bet ir neišgyveno gelbėjami. Vis dėlto moksliniai tyrimai leidžia išskirti tam tikras aplinkybes, kurios galėjo padidinti išgyvenimo tikimybę. Vienas svarbiausių veiksnių buvo dar iki karo susiformavę santykiai, tarpusavio ryšiai tarp žydų ir lietuvių. Tai galėjo būti kaimynystė, bendras darbas ar kiti socialiniai ryšiai. Tokie kontaktai neretai tapdavo svarbiu pagrindu pagalbai. Pasak prof. J. Verbickienės, šio veiksnio negalima absoliutinti – buvo ir atvejų, kai tie patys kaimynai prisidėdavo prie žydų persekiojimo.

„Kitas, iš pirmo žvilgsnio paradoksalus veiksnys, buvo lietuvių kalbos mokėjimas. Tarpukario Lietuvoje vykę lituanizacijos procesai labiausiai paveikė jaunąją Lietuvos žydų kartą. Todėl vaikams ir jaunuoliams, kurie gerai kalbėjo lietuviškai ir neturėjo ryškaus jidiš akcento, kartais buvo lengviau pasislėpti ar prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau net ir tokiose situacijose išlikdavo rizika – jautriomis akimirkomis vaikai galėdavo netyčia ištarti žodį jidiš kalba ir taip išsiduoti“, – paaiškina VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Svarbų vaidmenį turėjo ir kaimynystės ryšiai bei bendruomenės solidarumas. „Buvo vietų, kur aplinkiniai žinojo apie slepiamus žydus, tačiau sąmoningai jų neišduodavo. Toks bendruomenės supratimas, kad negalima išduoti persekiojamų žmonių, kartais tapdavo lemtingu veiksniu, padėjusiu daliai žydų išlikti“, – pasakoja prof. J. Verbickienė.

Specialus Lietuvos žydų gelbėtojų dienos minėjimo renginys šiemet vyks kovo 17 d. 11.30 val. Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje.

Daugiau informacijos apie Lietuvos žydų gelbėtojų dienos renginius rasite čia.

Lietuvos žydų gelbėtojų dienai skirtą programą globoja Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas ir Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė.

Kovo 15-ąją minime Lietuvos žydų gelbėtojų dieną – pagerbiame visus Lietuvos žmones, kurie nacių okupacijos metais, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Šiemet prie Vilniaus universiteto (VU) ir Vyriausybės kanceliarijos organizuojamo minėjimo prisijungė Lietuvos savivaldybės, kuriose bus skaitomi šių teritorijų žydų gelbėtojų vardai, vyks kiti renginiai, o pagrindiniu atmintinos dienos akcentu taps kovo 17 d., 11.30 val., VU P. Smuglevičiaus salėje vyksiantis renginys.

Šių metų minėjimas ypatingas, nes bus prisimenami ne tik tie, kurie apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi arba jiems suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, bet ir nežinomi Lietuvos žydų gelbėtojai – atiduodama pagarba tiems, kurie tyliai stojo ginti persekiojamųjų, kurių žygdarbių nespėta užfiksuoti dokumentuose ar išgelbėtųjų liudijimuose.

Plačiau apie šiuos nežinomus žydų gelbėtojus pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytoja, viena iš minėjimo iniciatorių, prof. Jurgita Verbickienė.

Istorikė pažymi, kad nors dabartinė tradicija per minėjimą skaityti žydus gelbėjusių žmonių vardus padeda juos pagerbti ir toliau prisiminti, vis dažniau iškyla klausimas, kiek dar liko nežinomų gelbėtojų: „Diskusijose ir pokalbiuose žmonės dalijasi šeimų prisiminimais ir pasakoja, kad jų artimieji taip pat gelbėjo žydus, bet niekada nebuvo nominuoti, kartais net vardai jau primiršti. Tai leidžia suvokti, kad į žydų gelbėjimą įsitraukusių žmonių ratas buvo kur kas platesnis, nei šiandien galime tiksliai įvardyti. Kaip, deja, niekada nesužinosime visų nužudytų Lietuvos žydų vardų, taip, greičiausiai, niekada nesužinosime ir visų, kurie prisidėjo prie gelbėjimo.“

Prof. J. Verbickienė tęsia, kad istorija ne visuomet palieka pilnus sąrašus, ypač tada, kai kalbame apie veiksmus, atliktus slaptai, rizikuojant gyvybe. „Gelbėjimas dažnai vyko tyliai, be liudininkų, be dokumentų, be lūkesčio kada nors būti pagerbtiems. Todėl nežinomų gelbėtojų tema tampa ne tik istoriniu klausimu, bet ir moraliniu įsipareigojimu – pripažinti, kad mūsų atmintis neišvengiamai yra fragmentiška“, – sako ji.

Idėja šių metų minėjimą dedikuoti nežinomiems žydų gelbėtojams prof. J. Verbickienei užgimė stažuotės metu Niujorke, YIVO institute, išgirdus kolegos pasakojimą apie moterį, kuri yra išgelbėtas žydų vaikas iš Lietuvos. „Ji buvo vos dvejų ar trejų metų, todėl neprisimena nei miestelio, iš kurio kilusi, nei žmonių, kurie ją išgelbėjo. Visą gyvenimą ji gyvena su troškimu padėkoti, tačiau nežino kam. Ji net neturi galimybės pradėti oficialios pripažinimo procedūros, nes nežino jokių vardų“, – istorija dalijasi profesorė.

„Svarbu suprasti, kad gelbėjimas dažniausiai nebuvo vieno žmogaus ar vienos šeimos darbas. Dažnai tai buvo tinklas. Žydai buvo išvedami iš getų, slepiami miškuose, perduodami iš vienų namų į kitus, kol pavojus bent kiek sumažėdavo. Maži vaikai, atskirti nuo tėvų, perkelti iš vienos vietos į kitą, neretai negalėdavo nei suprasti, nei įsiminti, kas ir kaip juos gelbėjo. Todėl šiandien kalbėdami apie nežinomus gelbėtojus, mes kalbame apie tuos, kurių vardai liko nežinomi ir nebuvo užfiksuoti ne tik dokumentuose, bet dėl savitų aplinkybių ir išgelbėtųjų atmintyje, tačiau jų drąsa ir dvasinė stiprybė išgelbėjo gyvybės“, – apie šių metų Lietuvos žydų gelbėtojų dieną pasakoja istorikė.

Daugiau informacijos apie Lietuvos žydų gelbėtojų dienos renginius rasite čia.

Lietuvos žydų gelbėtojų dienai skirtą programą globoja Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas ir Ministrė Pirmininkė Inga Ruginienė.

Informuojame, kad skelbiami Vilniaus universiteto Senato rinkimai:

• kandidatų į Senato narius kėlimas vyksta nuo šių metų vasario 18 iki balandžio 10 d. 15.00 val.

• Senato rinkimai padaliniuose vyks gegužės 13–14 d.

Visą aktualią informacija apie rinkimus rasite čia.

Pristatome tęstinio, kasmetinio, recenzuojamo deimantinės atvirosios prieigos mokslinio leidinio Archaeologia Lituana 26 tomą (2025). Leidinyje publikuojami įvairios tematikos moksliniai archeologiniai straipsniai, kuriuos rengia ne tik Vilniaus universiteto (VU) Archeologijos katedros tyrėjai, bet ir Lietuvos bei užsienio mokslininkai. Skaitytojų laukia 10 mokslinių publikacijų, nagrinėjančių plačios chronologijos nuo akmens amžiaus iki naujųjų laikų mokslines problematikas, pristatančių naujausių tyrimų rezultatus, didelį dėmesį skiriant įvairioms tarpdisciplininių tyrimų metodikoms ir jų pasiekimams.

Leidinio turinys:

• Doc. dr. E. Šatavičius, L. Vasiliauskas, Z. Baubonis skelbia Valiūniškių ežervietės (Slabados ir Būdos gyvenviečių) pakrančių akmens amžiaus tyrimų rezultatus.

• Akad. prof. dr. E. Jovaiša nagrinėja Klaudijo Ptolemajo II a. „Geografijoje“ baltams priskiriamus sūdinus bei kelia klausimus, ar sūdinų lokalizacija atitinka Ptolemajo nurodytą vietą ir kokie kultūriniai ryšiai sieja juos su Padunojo Antika bei kitomis aisčių gentimis.

• · Vilniaus Kalnų parko pilių teritorijos tyrimus tęsia ir pristato D. Kontrimo straipsnis, kuriame analizuojama Vilniaus miesto įkūrimo legendos topografija ir 1390 m. sunaikintos Kreivosios pilies teritorija.

• Dr. A. Žvirblis pristato Vilniuje, T. Kosciuškos g. 1, atliktus archeologinius tyrimus, kurių metu atkasti XIV a. pradžios mediniai pastatai, gautos jų dendrochronologinės datos, surasti ir į muziejų perduoti 2292 radiniai.

• Lauros Banionynės ir Rūtos Karaliūtės straipsnyje pristatoma ištirta gausi zooarcheologinė ir archeobotaninė medžiaga iš T. Kosciuškos g. 1, Vilniuje.

• Dr. M. Valančius straipsnyje pateikia naujų įžvalgų apie geležies amžiaus keramikos gamybos technologijas, remdamasis makroskopiniais, petrografiniais ir cheminiais duomenimis.

• Archeologijos magistrantas M. Bodrijė analizuoja geležies amžiaus kalvystės vietų identifikavimo problemas Lietuvos archeologijoje.

• R. Karaliūtė, dr. Ž. Buržinskas, dr. E. Ananyevskaya, prof. dr. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė nagrinėja agroekonomikos sistemą XIII–XIV a. ankstyvuosiuose pietryčių Lietuvos miestuose, remdamiesi Merkinės pavyzdžiu.

• I. Olevska-Kairisa aptaria archeologinius nusikaltimus ir jų poveikį paveldo specialistams.

• Gausus būrys užsienio kolegų pristato Egipto krokodilų mumijų, rastų Kijevo Pečiorų lauroje, tyrimų rezultatus – unikalią ir iki šiol mažai žinomą medžiagą.

2025–2027 m. žurnalo Archaeologia Lituana leidyba finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, vykdant Lituanistikos prioriteto įgyvendinimo 2025–2030 metais programą.

Linkime malonaus skaitymo!

Į skaitytojų rankas patenka jau penktasis, jubiliejinis Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentų mokslo darbų leidinys, kuriame publikuojami studentų atlikti tyrimai, atliepiantys Istorijos fakultete vykdomas studijų programas ir mokslo kryptis.  Per penkerius metus šis leidinys tapo ne tik studentų akademinės veiklos erdve, bet ir tam tikra jaunųjų istorikų bendruomenės savirefleksijos ir bendradarbiavimo plat forma, kur vyresnieji kolegos – doktorantai, kiekvienais metais suburiantys skirtingos sudėties redakcinę kolegiją – imasi užduoties atrinkti aktualiausius Istorijos fakulteto bakalaurų tyrimus. Nors straipsniai publikuojami tik virtualiojoje erdvėje, tokia forma leidžia pasiekti platesnę auditoriją ir užtikrina, kad jaunųjų istorikų ir archeologų darbai neapsiribotų fakulteto sienomis, bet taptų prieinami visiems besidomintiems praeitimi, jos interpretacijomis ir metodais.

Šių metų leidinyje ypač išryškėja chronologinė ir teminė įvairovė: nuo archeologinių tyrinėjimų Vilniaus universiteto ansamblyje, iki vyno kultūros tarpukario Lietuvoje. Žurnalą galite rasti čia.

Recenzuojamo leidinio sudarytojų kolegija (Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas): Dokt. Kamilė Steponavičiūtė (pirmininkė) Dokt. Ineta Šuopytė-Butkienė Dokt. Simona Aleksynaitė Dokt. Alisa Miller Dokt. Jovita Kadikinaitė Dokt. Ignas Račickas Dokt. Rūta Karaliūtė Dokt. Dovydas Skarolskis

Jau 108 metai, kai 1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė. Šiemet ši diena sutampa ir su dar viena reikšminga sukaktimi – lygiai prieš 75 metus iš Vakarų pasaulio radijo bangomis Sovietų Sąjungoje įkalinta Lietuva pirmą kartą išgirdo „Amerikos balso“ transliaciją lietuvių kalba. Apie šių transliacijų istoriją ir jų reikšmę okupuotoje Lietuvoje pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja ir Lietuvos vyriausioji archyvarė doc. Inga Zakšauskienė.

Rita Baltušytė. „Amerikos balsas“ Vašingtone. 1988. Autorius Romualdas Požerskis. Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

„Amerikos balsas“: nuo Antrojo pasaulinio karo transliacijų iki lietuviškų laidų pradžios

Pasak istorikės, iš pradžių „Amerikos balsas“ (angl. Voice of America) buvo įsteigtas kaip trumpalaikis projektas. Pirmosios laidos, kuriomis buvo informuojama apie karo eigą, į eterį išėjo 1942 m. vasario 25 d. ir nebuvo nutrauktos per visą Antrąjį pasaulinį karą. Jo metu transliacijos vyko bulgarų, čekų, vengrų, lenkų, rumunų, slovakų bei serbų–kroatų kalbomis. Pasibaigus karui, visos transliacijos buvo sustabdytos, o „Amerikos balsas“ perduotas JAV Valstybės departamentui.

„Amerikos balso“ lietuvių kalbos redakcija buvo įsteigta 1951 m. Vašingtone. Redakcijos vadovu paskirtas Konstantinas Jurgėla, jo pavaduotoju – Juozas Laučka, o politikos komentatoriumi – Kazys Grinius, trečiojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnus.

„Tikslingai ir simboliškai parinktą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną – Vasario 16-ąją – JAV radijo stotis „Amerikos balsas“ pradėjo pirmąją transliaciją lietuvių kalba. Pirmoji laida buvo tarsi radijo bangomis vykdoma ekskursija į taiką, laisvę ir teisingumą visiems“, – pasakoja doc. I. Zakšauskienė.

„Amerikos balsas“ daugiau nei pusę amžiaus buvo ne tik vienas iš alternatyvių žinių šaltinių sovietų Lietuvos visuomenei, gyvenusiai informacinio vakuumo sąlygomis, bet ir kanalas, kuriuo sistemiškai per geležinę uždangą skverbėsi vakarietiškos idėjos. JAV vyriausybė, suprasdama, kad Baltijos šalyse buvo prasidėjęs stiprus rusifikacijos procesas ir aktyvi sovietų valdžios vykdoma antiamerikietiška propaganda, 1952 m. atidarė lietuvių kalbos redakcijos skyrių Miunchene, kuris buvo uždarytas šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių buvo transliuojamos 15 min. trukmės „Amerikos balso“ laidos lietuvių kalba, kurios Lietuvoje buvo girdimos kasdien nuo 19.45 iki 20.00 val.

„Amerikos balsas“ Vašingtone. 1988. Autorius Romualdas Požerskis. Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Pirmųjų „Amerikos balso“ transliacijų politinė žinia okupuotai Lietuvai

Dėstytoja pažymi, kad pirmojoje lietuviškoje „Amerikos balso“ laidoje, skirtoje okupuotai Lietuvai, į jos besiklausiusius lietuvius kreipėsi JAV oficialus valstybės pareigūnas – užsienio reikalų viceministras visuomeniniams reikalams Edvardas Baretas. Jis, sveikindamas „Amerikos balso“ transliacijų lietuvių kalba pradžią, patvirtino, kad susirūpinimas dėl lietuvių padėties jaučiamas JAV vyriausybėje, ir priminė 1940 m. liepos 23 d. JAV vyriausybės pareiškimą, smerkiantį SSRS bandymą pavergti Baltijos šalis.

Pasak vyriausiosios archyvarės, svarbiausia laidoje perduota žinutė buvo užtikrinti sovietų Lietuvos gyventojus, kad JAV nepripažįsta šalies okupacijos. Ši žinia tarsi „raudonas siūlas“ siejo kiekvieną „Amerikos balso“ laidą. Vėlesnėse transliacijose taip pat buvo primenama, kiek dienų buvo praėję nuo Lietuvos okupacijos, minimos ir švenčiamos svarbiausios dar nepriklausomos Lietuvos šventės.

„Pirmojoje „Amerikos balso“ laidoje taip pat kalbėjo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone Povilas Žadeikis. Jis, lietuviškai sveikindamas tautiečius, džiaugėsi, kad tuo, kiek laisvasis pasaulis Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dienai teikė svarbos: „Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Teisė ir teisybė visados laimi – jos yra mūsų pusėje. Tragiškoji Lietuvos padėtis yra gerai žinoma Vakarų pasauliui, kuris žiūri su didžiausia užuojauta“. Pirmojoje radijo laidoje, kalbėdamas Lietuvos gyventojams, P. Žadeikis taip pat užtikrino, kad Amerikos tauta stipriai palaikė Lietuvos laisvę, o JAV vyriausybė nepripažino okupacijos“, –pasakoja doc. I. Zakšauskienė.

Kai radijo klausymas virsta rezistencijos forma

Istorijos fakulteto dėstytoja teigia, kad nors lietuviškų „Amerikos balso“ transliacijų politinė ir simbolinė reikšmė buvo nenuginčijama, ankstyvuoju laikotarpiu auditorija Lietuvoje buvo gana ribota. Radijo imtuvų skaičius po karo Lietuvoje buvo nedidelis, nes sovietų valdžia dalį jų buvo konfiskavusi, tačiau žinia apie lietuvišką „Amerikos balsą“ sklido iš lūpų į lūpas. Išskirtiniu įvykiu tapo 1951 m. ruduo, kai Vilniaus geležinkelio stoties perone baltais dažais ant asfalto buvo užrašytas „Amerikos balso“ dažnis. Dalis klausytojų apie laidas lietuvių kalba iš už Atlanto sužinojo tiesiog reguliuodami imtuvo dažnių skalę. Nemažai prie „Amerikos balso“ ir kitų Vakarų radijo stočių populiarinimo prisidėjo ir pati sovietinė valdžia, itin aštriai kritikuodama vadinamuosius priešiškus balsus sovietinėje spaudoje.

„Manoma, kad „Amerikos balso“ klausydavosi apie trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų. Yra bendrų paskaičiavimų, kad Sovietų Sąjungoje iš Vakarų sklindančių radijo balsų įprastą dieną klausydavosi apie 25 mln. gyventojų, o lietuviai buvo vieni didžiausių šių transliacijų „vartotojų“ visos SSRS mastu. Didžiausias „Amerikos balso“ privalumas buvo tas, kad iki septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėtų Laisvosios Europos radijo laidų tai buvo vienintelė iki nuolatinių Vatikano radijo transliacijų, radijo stotis, transliavusi lietuvių kalba“, – patikslina doc. I. Zakšauskienė.

Prie mikrofono su užrašu "Amerikos balsas" aktorius Henrikas Kačinskas.

Istorikė apibendrina, kad Vakarų radijo transliacijos įvardijamos kaip vienas iš veiksnių, vedusių Sovietų Sąjungą griūties link ir prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo: „Maskvos Helsinkio grupės įkūrėja Liudmila Aleksejeva pabrėžė, kad užsienio radijo transliacijos atvėrė alternatyvų informacijos ir idėjų kanalą, nutraukusį oficialiosios propagandos monopolį. Pasak jos, „tironija bijo naujų idėjų ir tiesos“, o Vakarų radijo balsai ženklino sovietinės ideologijos pabaigos pradžią.“

„Lietuvos atveju „Amerikos balso“ transliacijos buvo daugiau nei informacijos šaltinis. Neatsitiktinai pirmoji laida lietuvių kalba nuskambėjo būtent Vasario 16-ąją, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną. Jos tapo ilgalaikiu ryšio su laisvuoju pasauliu palaikymo mechanizmu, padėjusiu išsaugoti politinės nepriklausomybės idėją. Klausymasis virto nebylia, bet atkaklia kasdienės rezistencijos forma, kuri, nors ir nematoma, kaupė patirtį, lūkesčius ir kalbą ateities laisvei“, – „Amerikos balso“ reikšmę apibendrino vyriausioji archyvarė.

Doc. dr. Inga Zakšauskienė

Nacionalinė kultūros ir meno premija kasmet skiriama tik šešiems kūrėjams, todėl kiekvienas apdovanojimas tampa reikšmingu įvertinimu. 2025 m. viena iš laureačių tapo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto architektūros istorikė prof. Marija Drėmaitė. Už architektūros horizontų atvėrimą ir idėjų sklaidą įvertinta mokslininkė kalba apie savo darbą tarp mokslo ir meno bei apie tai, kodėl architektūrą svarbu ne tik tyrinėti, bet ir mokėti perskaityti.

Prof. Marija Drėmaitė. V. Raupelio / LRT nuotr.

Premija už architektūros horizontų atvėrimą ir architektūros idėjų sklaidą

Pasak prof. M. Drėmaitės, faktas, kad laureatų skaičius, nėra didinamas, padeda išlaikyti premijos prestižą: „Vis dėlto tradiciškai taip susiklosto, kad premijos dažniausiai skiriamos vadinamųjų grynųjų menų atstovams – rašytojams, aktoriams, dailininkams, kompozitoriams ar atlikėjams. Juos dažniausiai nominuoja kūrybinės sąjungos, tačiau teikėjų įvairovė ir skaičius nuolat didėja.“

Žinant, kad prof. M. Drėmaitė dirba architektūros istorijos ir paveldo tyrimų srityje, kyla klausimas, už ką istorikė buvo įvertinta būtent kultūros ir meno premija. Kaip pati profesorė svarsto, jos veikla apima ne tik architektūros ir kultūros paveldo tyrimus, bet ir parodų kuravimą bei Lietuvos architektūros sklaidą tarptautiniame kontekste, pavyzdžiui, Kauno modernizmo įrašymą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ji nekuria architektūros kaip savarankiško meno objekto, bet kuria pasakojimus apie ją – per idėjas, naratyvus, koncepcijas, parodų ir knygų dizainą, viešas paskaitas, parodas, keliaujančias po Lietuvos regionus, taip komunikuodama architektūros istoriją visuomenei.

Architektūros istorikė, kurios kandidatūrą iškėlė leidykla „Lapas“, o VU ir Nacionalinis architektūros institutas palaikė, teigia, kad Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija labai tiksliai suformulavo jos nuopelnus, už kuriuos buvo skirta premija: „Už moderniosios Lietuvos architektūros horizontų atvėrimą ir architektūros idėjų sklaidą“. Būtent taip ir ji pati supranta savo veiklą, kaip architektūros ir kultūros puoselėjimą įvairiomis formomis.

Prof. Marija Drėmaitė su premiją įteikusiu architektu Gintaru Balčyčiu. V. Raupelio / LRT nuotr.

Menas moksle

Paklausta, kodėl nebuvo pasirinkta mokslo premijai, prof. M. Drėmaitė svarsto: „Mokslas man padeda formuluoti idėjas, o menas padeda komunikuoti mokslo idėjas. Aš negaliu pasakyti, ar tai grynai mokslo, ar meno premija. Aš dirbu abiejuose laukuose ir man jie vienas kitą papildo.“

Mokslinį savo veiklos pagrindą profesorė apibrėžia labai aiškiai. Ji dirba kvalifikuotame mokslo lauke, yra apsigynusi disertaciją, vykdo mokslo projektus, rašo straipsnius ir aktyviai dalyvauja akademiniame gyvenime. Nors kai kurios idėjos pristatomos meniškai, vis dėlto visi faktai yra tikrinami ir verifikuojami moksliniu pagrindu. Jos tyrimai nėra meniniai – visa veikla grindžiama pačios atliekamais moksliniais tyrimais, o ne kitų autorių interpretacijomis.

Vis dėlto veikla meniniame lauke leidžia prof. M. Drėmaitei pažvelgti į archyvinius duomenis kitu kampu: „Archyvinės bylos nėra tik faktų rinkiniai ar šaltiniai – jos gali būti matomos ir estetiniu požiūriu. Aš galvoju, kaip turimą medžiagą būtų galima išeksponuoti, kaip per ją galima perskaityti to laikotarpio estetines kategorijas. Viena iš mano paskaitų VU taip ir vadinosi – „Kaip skaitome miestus ir architektūrą“. Aš keliu klausimą, ar visuomenė nėra praradusi gebėjimo skaityti architektūros siunčiamas žinutes.“

Tyrimų temos tapimas viešuoju diskursu – geriausias įvertinimas

Teikiant paraišką Nacionalinei kultūros ir meno premijai, privaloma įvardyti reikšmingiausius darbus per pastaruosius septynerius metus. Prof. M. Drėmaitės atveju vienas iš svarbiausių darbų buvo Kauno modernizmo tyrimai, jų viešinimas ir pripažinimas. „Optimizmo architektūros“ naratyvas, sukurtas kartu su komanda, tapo savotišku kultūros paveldo ženklu ir sulaukė didelio visuomenės atgarsio. Šį procesą lydėjo knyga, keliaujanti tarptautinė paroda, o galiausiai – Kauno modernizmo įrašymas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

„Kiti reikšmingi darbai, prisidėję prie premijos skyrimo, buvo architekto Arno Funko kūrybai skirta paroda ir knyga, sovietmečio architektūros tyrimai bei leidinys „Jūs gaunate butą: gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“. Taip pat knyga „ Baltic Modernism: Architecture and Housing in Soviet Lithuania“, kurioje bandyta suprasti sovietinio laikotarpio architektūros prieštaringą kilmę ir vertę. Prie premijos prisidėjo ir projektas „Neįgyvendintas Vilnius“, gimęs iš ilgamečio darbo archyvuose ir noro parodyti visuomenei, kokios XX a. pirmoje pusėje planuotos miesto vizijos taip ir neišvydo dienos šviesos, – dalijasi architektūros istorikė.

Galiausiai tikruoju savo darbų rezultatu profesorė laiko „savarankišką“ tyrimų gyvenimą, kai juos toliau plėtoja bendruomenės: „Atsiranda ekskursijos ir maršrutai, žmonės pradeda domėtis, tvarkyti ir rūpintis paveldu. Kai tema tampa įtvirtinta kultūros lauke, tyrėjas gali judėti toliau. „Optimizmo architektūra“ šiandien jau priklauso viešajam diskursui, ir tai man yra geriausias įvertinimas.“

Žvelgdama į ateitį, profesorė mini ir naujus projektus. Vienas jų bus apie migruojančius XX a. Lietuvos architektus – nacionalinės mokyklos susiformavimą tarpukariu ir jos išsisklaidymą geopolitinių krizių laikotarpiu bei atskirą studiją apie architektą Vladą Švipą – Bauhauzo absolventą, kurio veikla aprėpė Lietuvą, Vokietiją ir JAV. Architektūros istorija bus pasakojama per didelius teritorinio planavimo projektus, atskleidžiančius XX a. idėjų sudėtingumą.

Prasidėjus naujiems kalendoriniams metams, Lietuvoje prasidėjo ir nauji mokestiniai metai. Vienas iš mokesčių, dėl kurio vis nerimsta diskusijos – nekilnojamojo turto (NT). Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas kviečia pažvelgti į tai, kaip klausimai dėl žemės ir NT buvo sprendžiami prieš šimtą metų. VU istorikė doc. Dalia Bukelevičiūtė pasakoja, kokie NT mokesčiai galiojo tarpukario Lietuvoje, kaip jie buvo nustatomi, kokio jie buvo dydžio ir su kokiais sunkumais piliečiai bei valstybė susidurdavo siekdami juos surinkti.

Frenkelio fabrikas Šiauliuose buvo didžiausias NT mokesčio mokėtojas XX a. III deš. 1935 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.

NT mokesčio ištakos tarpukario Lietuvoje

Istorikė pasakoja, kad nuo pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. biudžeto formavimas buvo vienas svarbiausių valstybės uždavinių, nes lėšų reikėjo visoms sritims. 1918 m. lapkričio 11 d. pradėjusi dirbti pirmoji Vyriausybė jau po keturių mėnesių, kovo 5 d., išleido pirmąjį mokesčių įsakymą. Jame buvo nurodyta, kad nuo kovo mėnesio reikia rinkti keturis pagrindinius mokesčius, galiojusius dar Rusijos imperijos laikais: žemės, NT, verslo ir žyminį. Tarpukariu žemės ir NT mokesčiai buvo aiškiai atskirti. Buvo laikomasi nuostatos, kad kaimo gyventojai turi mokėti žemės mokestį, o miestų gyventojai – NT mokestį.

„1919 m. spalio 20 d. ministrų kabinetas pradėjo svarstyti NT mokesčio įstatymą. Didesnių diskusijų dėl šio mokesčio nekilo, tačiau buvo pasiūlyta taikyti proporcingumo principą, t. y. neturtingus asmenis nuo mokesčio atleisti. Vis dėlto ministras Ernestas Galvanauskas su tokiu siūlymu nesutiko, argumentuodamas, kad kitose šalyse jokių išimčių nebuvo, todėl jų neturėtų būti ir Lietuvoje. To meto valdžiai nerūpėjo, ar žmogus turėjo darbą ar nuolatinių pajamų – NT mokestį mieste turėjo mokėti visi“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Galiausiai 1919 m. lapkričio 14 d., kai dar nebuvo išrinktas Seimas, Valstybės Taryba priėmė pirmąjį miestų ir miestelių NT įstatymą. Jis galiojo beveik visą tarpukario laikotarpį – iki pat 1939 m., kai buvo priimtas naujas įstatymas. Pagal šį teisės aktą nuo NT mokesčio buvo atleidžiami tik valstybės objektai, švietimo įstaigos, labdaros ir kitos ne pelno siekiančios organizacijos.

Atgalinės datos įstatymas ir kas sprendė, kiek reikia mokėti

Kalbėdama apie mokesčio dydį, istorikė pažymi, kad tarpukario Lietuvoje žemės ir NT mokestis sudarė 10 proc. nuo viso turto bruto pelno: „Bruto pelnu buvo laikoma vidutinė turto nuomos vertė. NT bruto pelną turėjo nustatyti mokesčių inspektoriai, lygindami jį su kitais panašiais objektais. Mokestis buvo nustatomas penkeriems metams, tačiau, siekiant palengvinti jo sumokėjimą, jis buvo renkamas du kartus per metus. Mokėti turėjo turto savininkas ar asmenys, kurie tuo turtu naudojosi, kitaip tariant – nuomininkai.“

Istorikė atkreipia dėmesį į šiandien neįprastą, tačiau tarpukariu gana dažną praktiką – įstatymų įsigaliojimą atgaline data. Nors NT mokesčio įstatymas buvo priimtas 1919 m. lapkritį, nuspręsta, kad jis galios nuo tų pačių metų sausio 1 d. Pasak istorikės, tokių dalykų būta tarpukario teisėkūroje, o šiandien įstatymų leidyboje tai būtų neįsivaizduojama. Praktikoje tai reiškė, kad jau metų pabaigoje naujai susikūrusios Lietuvos gyventojai turėjo sumokėti NT mokestį už visus 1919 m.

Mokesčio dydį nustatydavo mokesčių inspektoriai. Jie turėjo teisę spręsti, koks nustatomas bruto pelnas ir pagal jį apskaičiuojamas NT mokestis. Kadangi 1919 m. priėmus įstatymą išimtys dar nebuvo taikomos niekam, mokesčių inspektoriai įgijo itin didelę sprendimų laisvę. Nuo jų supratimo ir išsilavinimo priklausė, kaip buvo vertinami žmonių butai, namai ar sklypuose esantys statiniai. Ne visi inspektoriai turėjo finansinį ar ekonominį išsilavinimą – kai kurie jų buvo mokytojai ar vaistininkai. Tokia sistema sudarė sąlygas tiek manipuliacijoms, tiek skaičiavimo klaidoms.

Taisyklės mokesčių inspektoriams, 1939 m. Doc. D. Bukelevičiūtės nuotr.

Istorikė pabrėžia, kad Finansų ministerija teikė instrukcijas, kaip apskaičiuoti turto bruto pelną, tačiau praktikoje daug kas priklausė nuo paties mokesčių inspektoriaus: „Jei NT savininkas palaikydavo gerus santykius su inspektoriumi, šis galėjo „nepastebėti“ naujai pastatyto pastato arba kaimyno turtą įvertinti brangiau. Tokio paties NT, tačiau esančio skirtinguose miestuose, vertė galėjo būti nustatoma nevienodai, nes turto vertinimas priklausė skirtingiems mokesčių inspektoriams, kurie dažnai tarpusavyje nepalaikė ryšių, o veikė tik pagal Mokesčių inspekcijos, buvusios Kaune, nurodymus. Kaip mokesčių inspektorius instrukcijas suprasdavo, taip ir vertindavo. Sistema, kai mokesčių inspektoriai turėjo itin didelę sprendimų galią, buvo kritikuojama tiek spaudoje, tiek Seime, tačiau esminių pokyčių taip ir neįvyko. Todėl tokia tvarka išliko būdinga visam tarpukario laikotarpiui. Skųsti mokesčių inspektoriaus sprendimą buvo galima, tačiau praktikoje rasti teisybę buvo gana sudėtinga“, – pasakoja istorikė.

Mokestis praktikoje

Kalbėdama apie NT mokesčio taikymą, istorikė atkreipia dėmesį, kad iki 1924 m. Lietuvoje vyravo nemažas chaosas. Pasak doc. D. Bukelevičiūtės, tai lėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirmiausia, po Pirmojo pasaulinio karo, iki maždaug 1920–1921 m., į Lietuvą masiškai grįžo žmonės iš carinės Rusijos. Jie dažnai apsigyvendavo bet kuriame tuščiame name ar bute. Antra, po karo buvo daug apleistų pastatų, kurių savininkai buvo pabėgę, žuvę arba taip ir nebegrįžo. Todėl mokesčių inspektoriams dažnai būdavo neaišku, kam konkreti nuosavybė priklauso. Situacija ėmė normalizuotis po 1924 m., kai savivaldybės pradėjo aktyviai registruoti gyventojus ir jų turtą.

Tais pačiais 1924 m. buvo priimtas ir Savivaldybių mokesčių įstatymas, kuriuo NT mokestis įtvirtintas ir savivaldybių lygmeniu. Tarpukariu NT savininkai mokestį turėjo mokėti tiek valstybei, tiek savivaldybei: valstybė buvo nustačiusi 10 proc. bruto pelno tarifą, o savivaldybės galėjo taikyti iki 20 proc. mokestį, nors dažniausiai jis siekė apie 4–8 proc. Mokestis buvo privalomas visiems, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų, tačiau 1926 m. priimtas įstatymas numatė išimtį – jei per penkerius metus apskaičiuotas mokestis miestuose nesiekė 45 litų, o miesteliuose – 20 litų, jo mokėti nereikėjo. Ši riba buvo nustatyta po diskusijų Seime, gyventojus siekiant atleisti nuo simbolinio dydžio mokesčių.

Kalbėdama apie visuomenės reakciją į NT mokestį, istorikė pabrėžia, kad atviro pasipriešinimo tarpukariu beveik nebuvo: „Nei mitingų, nei masinių protestų nefiksuota – visuomenė mokesčius priėmė kaip neišvengiamą realybę. Žmonės juk negalėjo paprasčiausiai išsikraustyti iš savo namų ar atsisakyti nuosavybės. Didžiąją tarpukario dalį, ypač trečiajame dešimtmetyje, mokesčio mokėjimas nebuvo didelė problema: trūko būstų, todėl nuomos kainos kilo, o NT savininkai mokestį dažnai perkeldavo nuomininkams arba jį padengdavo iš nuomos pajamų.“

Padėtis ėmė keistis apie 1930 m., prasidėjus ekonominei krizei. Sumažėjus galimybėms išnuomoti butus ar kambarius, NT savininkams pasidarė sunkiau gauti papildomų pajamų, todėl mokesčių našta tapo labiau juntama. Ypač sudėtinga situacija susiklostė ketvirtajame dešimtmetyje tiems, kurie buvo pasistatę namus ar butus iš paskolų – krizės sąlygomis jiems tapo sunku vykdyti tiek kredito, tiek mokesčių įsipareigojimus. Tai paskatino viešas diskusijas apie mokesčių lengvatas ir išimtis, o valdžia palaipsniui pripažino, kad mokestinė našta ne visiems gyventojams yra vienodai pakeliama.

Reformos ir Vilniaus krašto prijungimas

Pasak doc. D. Bukelevičiūtės, diskusijos dėl NT mokesčio dydžio ir teisingumo tarpukariu nesiliovė visą laikotarpį. Nuo pat pradžių buvo kritikuojama vienoda 10 proc. bruto pelno norma, neatsižvelgianti į tai, ar žmogus gyvena kukliame būste, ar prabangiame name. Trečiajame dešimtmetyje vis dažniau buvo siūloma įvesti progresinį mokestį. Tam tikri palengvinimai vargingiausiai gyvenantiems buvo įvesti 1930 m., o 1933 m. nustatyta, kad mokestis naujiems pastatams turi būti pradėtas skaičiuoti tik po pusmečio, kai juose apsigyvens žmonės arba bus pradėta vykdyti komercinė veikla. Po dvejų metų buvo įvesta mokesčio progresija – pagal nustatytą bruto vertę reikėjo mokėti nuo 10 iki 13 proc. dydžio mokestį. Vis dėlto pati sistema iš esmės nepasikeitė: bruto pelną ir toliau nustatydavo mokesčių inspektoriai, remdamiesi nuomos verte ir savo vertinimu.

Mokesčių knygelė, 1932 m. Doc. D. Bukelevičiūtės nuotr.

Nepaisant mokesčių lengvatų ir korekcijų, NT mokestis tapo vis svarbesne valstybės pajamų dalimi. Augant miestams, statyboms ir apmokestinamų objektų skaičiui, surenkamos sumos nuosekliai didėjo, ypač ketvirtajame dešimtmetyje: trečiajame dešimtmetyje buvo surenkama 3–5 mln. litų, o ketvirtajame – 6–8 mln. litų. Tačiau kartu augo ir įsiskolinimai: dalis gyventojų mokesčių nesugebėdavo sumokėti, ypač ekonominės krizės metais. Nors NT mokestis pagal svarbą nusileido žemės bei verslo mokesčiams, jo dalis bendroje tiesioginių mokesčių struktūroje nuolat augo ir tapo svarbiu urbanizacijos bei ekonominės raidos rodikliu.

„Vėlyvuoju tarpukariu problemos ypač išryškėjo prijungus Vilniaus kraštą ir artėjant Antrajam pasauliniam karui. Staiga išaugęs apmokestinamų objektų skaičius, gyventojų migracija, tušti butai ir smukusios nuomos pajamos lėmė, kad mokesčius surinkti darėsi vis sunkiau. 1939–1940 m. valdžia buvo priversta taikyti nuolaidas ir mažinti mokesčio dydį, tačiau net ir tai nepadėjo išspręsti problemos. Nepasitenkinimas dėl mokesčių augo, tačiau atviro protesto taip ir nebuvo. Autoritarinio režimo sąlygomis visuomenė savo nepasitenkinimą dažniausiai reiškė raštais ir skundais, o ne viešomis akcijomis“, – užbaigia pasakojimą VU Istorijos fakulteto dėstytoja.

Pasirodė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto iniciatyva parengtas ir išleistas mokslinių straipsnių rinkinys „Tarpukario Lietuvos miesteliai ir miestelėnai. Istorijos, kultūros ir paveldo tyrimai“ (sudarytojas Salvijus Kulevičius, Vilniaus universiteto leidykla).

Rinkinys skirtas tarpukario Lietuvos miestelių istorijos, kultūros, paveldo ir to, kas apibendrintai gali būti vadinama miestelietiškumu, tyrimams. Rinkinio straipsniuose akcentuojamas dėmuo miestel- (miestelis, miestelėnas, miestelietiškumas), tuo liudijant siekį ar bent jau lūkestį miestelius atskleisti kaip savitą ir ypatingą reiškinį, o ne viso labo traktuoti juos kaip tiesiog didelį kaimą ar mažesnį miestą. Miesteliai čia laikomi gyvuoju Lietuvos paveldu, kurio istorija galimai prasidėjo daugiau nei prieš 600 metų ir, nepaisant sunkmečių, tebegyvuoja iki šių dienų. O gyvuoju paveldu juos daro ne tik miestelių įteisinimas dabartinėje Lietuvos teritorinėje administracinėje sistemoje, bet būtent jų gyvasis turinys – miestelėnai, puoselėjantys ir kuriantys naujas miestelietiškas atmintis. Tarpukario miestelių žmonės ir jų vaidmenys, erdvė ir jos dėmenys, įvykiai ir kasdienybė, paveldas, taip pat nūdienos miestelėnų savivokos ir tapatybės klausimai – tai pagrindiniai aspektai ir temos, per kurias tikimasi atskleisti kiek išsamesnį ir bendresnį tarpukario Lietuvos miestelių vaizdą. Dėkojame mecenatui, parėmusiam knygos leidybą, dr. Vidmantui Fokui.

Skaitmeninė knygos versija. 

JAV lietuvis Juozas Sidas Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui paramą skiria nuo 2017 m. Taip puoselėjamas J. Sido dėdės, žymaus tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, diplomato Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) atminimas. Parama skiriama istorijos mokslo ir studijų stiprinimui. 2025 m. dovanota 14500 eurų.

2025 m. parama panaudota penkių monografijų leidybos darbams: Edvardo Gudavičiaus Narodziny królestwa – Litwa za Mendoga (par. Inga Leonavičiūtė); Norberto Černiausko 1940. Ostatnie lato na Litwie; Nerijaus Šepečio Postsäkularität des Holocaust: Zwischen Kritik und Verständnisus; Dovilės Troskovaitės The Birth of Nationalism in East European Karaite Communities; Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos Mažasis O: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje (verčiama į lenkų kalbą).

Monografijos leidžiamos žymiose arba didelę sklaidą turinčiose užsienio šalių leidyklose. Gudavičiaus ir Černiausko monografijos išleistos ir Lenkijos auditorijai pristatytos 2025 m. Kitas monografijas planuojama išleisti 2026–2027 m. Parama taip pat naudota bendrai su Ukrainos katalikiškuoju universitetu rengiamo straipsnių rinkinio The Making and Remembering of Saint Josaphat Kuntsevych (17th–20th Century) leidybos darbams bei kelių mokslo straipsnių vertimui ir redagavimui.

Iš J. Sido paramos skiriama Vaclovo Sidzikausko premija už istorijos tyrimus. 2025 m. ji įteikta dr. Tetianai Boriak už Holodomoro tyrimus ir monografiją Усна історія у джерельній базі студій Голодомору: історія формування та інформаційний потенціал корпусу свідчень (The Oral History Segment in Source Base of Holodomor Research in Ukraine (1932–1933): History of Formation, Theoretical and Methodological Aspects).

Nuoširdžiai dėkojame Mecenatui už paramą ir suteiktas galimybes.

Vasario 19-20 d. Kaunas | Balandžio 9-10 d. Vilnius

Jau tradicinis Istorijos mokytojų seminaras 2026 m. vyks dviem sesijomis – Kaune ir Vilniuje. Kaip ir kasmet, seminaro turinio ašį sudarys ne tik dalykiniai istoriniai pjūviai, bet ir sritys bei temos, esančios greta istorijos disciplinos. Seminaro metu ne tik klausysimės, bendrausime ir keisimės patirtimis, bet ir vaikščiosime bei tyrinėsime.

• Seminaro apimtis: 20 val.
• Abiejų sesijų kaina: 98 eurai (įskaičiuota nakvynė ir maitinimas).
• Registracija (su trumpa motyvacija):
• Programa akredituota, dalyviams bus iišduodami pažymėjimai.

Kaip ir kiekvienais metais, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai renka Metų dėstytoją. 2025 m. šis titulas atiteko Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros vedėjui, doc. Liudui Jovaišai. Naujuoju Metų dėstytoju tapęs istorikas pasakoja apie savo studijų laikus, kelią iki dėstytojo ir jį įkvėpusius akademinius autoritetus, taip pat dalijasi mintimis apie tai, kas lemia sėkmingą paskaitą. Pasak jo, svarbiausias veiksnys – gyvas paties dėstytojo santykis su tuo, apie ką kalbama: studentai greitai pajunta, ar dėstytojui tema iš tiesų rūpi, ar paskaita tėra formali pareiga.

Doc. L. Jovaiša kartu su rektorium iškilmingame Vilniaus universiteto senato renginyje „2025-uosius metus palydint“.

Chaotiškos, bet laisvos 90-inių studijos

VU Istorijos fakulteto 2025 Metų dėstytojo akademinis kelias prasidėjo 1991 m. ir susiklostė gana nuosekliai: „Visą laiką studijavau fakultete – čia baigiau bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijas. Dėstyti dar pradėjau doktorantūros metais, iš pradžių kaip pagalbinis dėstytojas, o vėliau, jau baigęs doktorantūros studijas, perėjau prie darbo visu etatu. Toks nuoseklus kelias turi ir privalumų, ir trūkumų. Vis dėlto studijų metai man buvo labai svarbūs ir malonūs, todėl tęstinumas atrodė natūralus.“

Dėstytojas puikiai prisimena pirmuosius studijų metus. Atvykęs iš Šiaulių į Vilnių, pirmame kurse jis labai apsidžiaugė tuo, kas jo laukė – daug didesne laisve nei mokykloje ir, svarbiausia, galimybe rinktis tai, kas iš tikrųjų įdomu. Studentai galėjo gana laisvai lankyti kursus ir kitose aukštosiose mokyklose. Pats doc. L. Jovaiša lankė paskaitas Vilniaus dailės akademijoje, Kultūros, filosofijos ir meno institute. Laisvieji kreditai leido eiti ten, kur įdomu: vieni rinkosi medicinos, kiti – muzikos ar teatro studijų dalykus. Pasak jo, tai buvo savotiškas akademinis „džiazas“ – daug laisvės, šiek tiek chaoso, bet gausu atradimų.

Istorikas ypač ryškiai prisimena bakalauro studijų trečią ir ketvirtą kursus. Tuomet prof. Alfredo Bumblausko iniciatyva buvo įkurta nauja specializacija – kultūros ir meno istorija. Tuo pat metu, 1993 m., įkurta Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra. Studentai mokėsi dailės ir architektūros istorijos, dirbo su Petru Repšiu. Pasak pašnekovo, tuo metu vyravo didelė akademinė laisvė ir kūrybiškumas, vėliau studijos tapo labiau reglamentuotos ir struktūruotos. Žvelgiant atgal, tas laikotarpis Liudui išliko chaotiškas, bet kartu ir „auksinės laisvės“ metas, stipriai suformavęs jo santykį su universitetu ir dėstymu.

Bakalaurantai po Istorijos fakulteto liepa, 1995 m. gegužės 26 d.  Doc. L. Jovaiša antras iš dešinės. Nuotrauka iš Dianos Streikuvienės asmeninio archyvo.

Akademinė bendruomenė permainų laikotarpiu

Kai Liudas pradėjo studijuoti, Lietuva jau buvo pripažinta tarptautinėje erdvėje, atsivėrė sienos, vyko didelės visuomeninės permainos. Visa tai stipriai jautėsi universitete ir fakulteto bendruomenėje: „Studijų laiką lydėjo politinis ir visuomeninis aktyvumas – 1992 m. rinkimai ir po jų sekusios spontaniškos protesto eitynės prieš buvusių komunistų sugrįžimą į valdžią. Šios aktualijos pasiekdavo ir auditorijas – dėstytojai į jas reaguodavo, komentuodavo, kartais paskaitos natūraliai pakrypdavo nuo „programinių“ temų prie tuo metu vykstančių įvykių. Kartą dr. Antanas Kulakauskas ištisą paskaitą prakalbėjo apie visuomeninio gyvenimo aktualijas.“

Kalbėdamas apie dėstytojus, dėstytojas prisimena, kad jo studijų laikų dėstytojai buvo labai įvairūs, skirtingi ir kiekvienas turėjo savų privalumų: „Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir dėstytojas turi savo charizmą, stipriąsias ir silpnąsias puses. Iš įsimintiniausių, galbūt ne tik man, bet ir daugeliui kursiokų, turbūt būtų du Zenonai – Butkus ir Norkus. Per jų paskaitas nuvilnydavo juoko bangos. Prof. Zenono Butkaus taip niekada ir nesuprasdavome iki galo: ar jis kalba rimtai, ar jam taip išeina netyčia, ar jis specialiai juokauja. Konceptualios ir turiningos buvo dr. Antano Kulakausko, dėsčiusio XIX a. Lietuvos istoriją, Evaldo Bakonio, dėsčiusio Senovės pasaulio istoriją, paskaitos.“

„Seno sukirpimo“ dėstytojas

Kalbėdamas apie santykį su studentais, Liudas mano, kad dėstytojų ir studentų bendravimas yra pasikeitęs: viena vertus, dėl komunikacijos jis žymiai intensyvesnis (ir greitesnis), kita vertus, dėl tų pačių priežasčių pastebimas „gyvo“ bendravimo nykimas. „Studijų metais norėjome ir stengėmės daugiau bendrauti su dėstytojais – pasikviesdavome juos neformaliems pasisėdėjimams prie arbatos, dėstytojai ateidavo, ir tai būdavo smagu.“

Vis dėlto, Metų dėstytojo nuomone, nepaisant kartų kaitos, ryšys tarp dėstytojų ir studentų Istorijos fakultete, lyginant su kitomis studijų vietomis, buvo ir išliko santykinai artimas ir ne itin formalizuotas: „Tai yra galbūt dėl to, kad fakultetas nedidelis, jo aplinka kamerinė, o galbūt dėl čia kažin kaip įsigalėjusių ir nusistovėjusių tradicijų, kurias suklostė čia dirbę ir studijavę žmonės.“

„Labiausiai man patinka ir, manyčiau, geriausiai sekasi paskaitos ir praktinio pobūdžio užsiėmimai. Šia prasme save laikau gana „seno sukirpimo“ dėstytoju – tokiu, kuris pirmiausia pasakoja istoriją/istorijas ir perteikia specifinius amato įgūdžius. Paskaitą vertinu kaip formą, kurioje galiu perteikti, mano galva, esminius istorijos įvykius, siedamas juos į vieningą pasakojimą ir pateikdamas studentams tam tikrą istorinių žinių karkasą, kurį jie vėliau patys galėtų interpretuoti ar perkurti. Kur kas didesnis iššūkis – seminarų vedimas, darbas su referatais, studentų vertinimas, vadovavimas studentų baigiamiesiems darbams“, – pasakoja istorikas.

Pasiruošimas paskaitoms ir gyvas ryšys su auditorija

Kai kursą tenka skaityti pirmą kartą, anot Liudas, patirtis būna ypatinga – tenka viskam ruoštis, tad būna sudėtinga, bet ir pačiam labai įdomu: „Formos požiūriu toks „pirmametis“ kursas būna netobulas, tačiau savo „dvasia“ – labai gyvas. Vėliau kurso forma patobulėja, tačiau atsiranda nuobodulio ir atsainumo pavojus.“

Metų dėstytojas sako, kad priešnuodis tokiam nuoboduliu yra savalaikis senos kurso medžiagos peržiūrėjimas ir atnaujinimas: „Būna labai gerai, jei atrandi kokį nors naują, dar nepastebėtą ir neakcentuotą aspektą, prie to prisideda ir studentų klausimai, kurie leidžia įterpti ką nors nauja ir atgaivinti seną medžiagą, sugrąžinti emocinį santykį su ja. Tuomet pačiam pasidaro įdomu tuo pasidalyti, o ne vien pakartoti tai, ką esi kalbėjęs ankstesniais metais. Vis dėlto tai – idealus variantas, kuris pasitaiko toli gražu ne visada.“

„Stebėdamas auditoriją matai, ar tavęs klauso, ar neklauso, įdomu ar ne, „užkabina“ ar tiesiog kalbi pats sau. Keblu iš anksto numatyti, kaip pasiseks. Kartais atrodo, kad esi gerai pasiruošęs, viską žinai, jautiesi užtikrintas – ir vis tiek nepavyksta. O kartais, atvirkščiai, jaudiniesi, baiminiesi, kad bus blogai, kad nežinosi, kaip išsisuksi, bet kažkaip „susiklosto“. Gal kartais tai lemia auditorijos nuotaikos, kurių negali numanyti ar paveikti, bet manyčiau, kad svarbiausias veiksnys – gyvas paties santykis su tuo, apie ką kalbi. Man atrodo, kad studentai tai jaučia – ar dėstytojui pačiam įdomu, ar jam rūpi, ar jis tiesiog atlieka formalią pareigą. Galbūt būtent tai ir yra tas sunkiai apčiuopiamas sėkmės laidas“, – apie paskaitos sėkmę paklaustas atsako geriausias 2025 m. Istorijos fakulteto dėstytojas.

Šiemet buvo jau penktas kartas, kai Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentų korporacija „Korp!Tilia“ lenkų rašytojo Czesławo Miłoszo gimtinėje ir filosofo Leonido Donskio vasaroti pamėgtoje vietoje – Šeteniuose, Kėdainių rajone – organizavo akademinį savaitgalį. Jame studentai ir korporacijos nariai ne tik diskutavo rimtomis temomis, bet ir užsiėmė kūrybinėmis veiklomis bei gamino firminį korporantišką kugelį. Apie tai, kaip išsirutuliojo „Šetenių savaitgalio“ idėja, koks šio studentų seminaro tikslas ir kokiomis veiklomis užsiimama, pasidalijo korporacijos „Korp!Tilia“ nariai.

Akimirkos iš 2023 m. „Šetenių savaitgalio“. Alinos Borzenkaites nuotrauka.

Šeteniai – „donskiška“ bendravimo erdvė

Pasak „Korp!Tilia“ narių, idėją kasmet rengti studentų susibūrimus įkvėpė karantino metu prisimintos L. Donskio laidos „Be pykčio“. Žiūrint jas buvo iš naujo atrasti L. Donskio idėjų sąskambiai to meto sociopolitinių įvykių Lietuvoje kontekste. Paskutinį postūmį davė Biržuose per tarptautinis literatūros forumas „Šiaurės vasarą“ aplankytas vienas iš „Korp!Tilia“ įkūrėjų, filisteris (studijas jau baigęs korporacijos narys)Rimas Mikalauskas-, evangelikų reformatų kunigas, pažįstamas su Donskiais dar iš „Žilvičio“ stovyklos laikų. TarpininkaujantR. Mikalauskui, sutarta pirmą kartą surinkti grupelę studentų ir atvykti į Nevėžio–Isos slėnį.

Mintis surengti studentišką akademinį savaitgalį būtent Šetenių kaime 2021 m. kilo „Korp!Tilia“ filisterei Ievai Šimanauskaitei. „Šetenių savaitgalis“ – tai laisvas ir jaukus akademinis seminaras. Jo idėjinis pagrindas yra būtent Šetenių kaimas, Nevėžio slėnio apylinkės ir dviejų šiai vietai svarbių asmenybių – L. Donskio ir Cz. Miłoszo – kūryba, idėjos, biografijos, palikimas.

Su Šeteniais ir jų apylinkėmis susijusi ankstyvoji Cz. Miłoszo vaikystė, į kurią jis vėliau nuolat grįždavo mintimis ir darbais, o L. Donskis, gyvendamas Kaune, pamėgo čia vasaroti. Dabar šių mąstytojų atmintį Šeteniuose puoselėja Miłoszo vardo kultūros centras, įsikūręs buvusiame poeto tėvų Kunatų dvaro Baltajame svirne, o svečius būtinai aplanko kaime ir toliau gyvenanti energingoji Jolanta Donskienė.

Akimirkos iš 2024 m. „Šetenių savaitgalio“. Alinos Borzenkaites nuotrauka.

Pasak organizatorių, „Šetenių savaitgalio“ tikslas – kurti atvirą, draugišką, „donskišką“ (be pykčio) bendravimo erdvę, kur susitinka įvairaus amžiaus ir disciplinų atstovai-studentai. „Manau, būtent neformali, jauki, betarpiška bendravimo atmosfera, kurią bandome sukurti Šeteniuose, yra kertinė mūsų vertybė, tuo pačiu tampanti išskirtinumu kitų akademinių savaitgalių kontekste. Šeteniuose labai svarbi bendrystė: kadangi kartu gaminame, kūrename pečiuką, einame pasivaikščioti, vakarais šokame ir dainuojame, galime geriau vieni kitus pažinti, tad ir sukurti aplinką, kur nesikuklindami autoritetų galime diskutuoti mums svarbiomis temomis, pasibandyti save akademiniame amplua, pavyzdžiui, išdrįsti pristatyti pirmuosius pranešimus, kursinius ar bakalaurinius“ – sako vienas iš organizatorių Nojus Kiznis.

Šiemet įvyko jau penktasis „Šetenių savaitgalis“, tačiau pats pirmasis (2021 m.) buvo neviešas. Į jį buvo kviečiami ne tik „Korp!Tilia“, bet ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų studentų korporacijos „RePublica“ nariai. Pirmajame savaitgalyje dalyvavo labai nedidelis būrelis – devyni korporantai. Pastaraisiais metais dalyvių skaičius išaugo iki 30–35 žmonių.

Akimirkos 2025 m. „Šetenių savaitgalio“ kino vakaro. Alinos Borzenkaites nuotrauka. 

Įvairiausios veiklos, ryškios asmenybės ir kugelis

„Šetenių savaitgalio“ organizatoriai dalijasi, kad renginio programa formuojama atsižvelgiant į pasirinktą metų temą: „Pirmojo renginio raktiniu žodžiu tapo draugystė. Kitais metais, 2022 m., padrąsinti pernykštės sėkmės, pradėjome kviesti dalyvauti visus norinčius, ne tik korporantus. Pirmą kartą bevaikštant iki Šventybrasčio bažnytėlės bei ąžuolyno ir atgal, iš pokalbių apie bendrystės paieškas ir jų sąlygojamas problemas natūraliai išsivystė nauja tema – svetimas, po kurios sekė optimizmas, vaizduotė , juokas.“

„Visa tai — iš didelio entuziazmo, noro vertingiems tekstams skirti atidaus laiko, kuriuos dažnai užgožia kasdienės atsakomybės ir skaitiniai. Suplanuojame mums patiems įdomią programą, kurią (didžiąja dalimi) patys ir įgyvendiname: tai kino vakarai, pranešimai, diskusijos, ekskursijos, šventinio korporantiško kugelio kepimas, poezija, pasivaikščiojimai unikalioje slėnio gamtoje. Diskusijose, dirbtuvėse jau yra dalyvavusi gausybė ryškių asmenybių: mokytoja Elžbieta Banytė, poetai Alina Borzenkaitė, Martynas Pumputis, Tomas Petrulis, istorikas Antanas Petrilionis, žurnalistė Birutė Garbaravičienė, režisierė Lina Lužytė. Skaitymus yra vedę Vytautas Starikovičius, Povilas A. Stepavičius, Tomas Vaiseta, Rugilė Rožėnė, Sonata Bandoriūtė-Leikienė. Į renginį atvyksta įvairaus amžiaus studentai – nuo bakalauro iki doktorantūros studijų – iš įvairių aukštųjų mokyklų: VU, VDA, VDU, ISM ir kitų“, – pasakoja organizatorė Lina Häll.

Šeteniuose stengiamasi sukurti galimybę pabendrauti įvairaus amžiaus ir disciplinų studentams. Nors daugiausia susirenka istorikai, politologai ir filologai, kasmet būna ir retesnių specialybių atstovų. Kaip ir šiemet, kai „Šetenių savaitgalyje“ sudalyvavo fizikė.

„Taip pat šis renginys yra proga giliau pažvelgti į platesnę, mums šiandien svarbią, aktualią temą, apmąstyti įvairius jos sluoksnius per skirtingas veiklas ir prisiminti L. Donskį, Cz. Miłoszą. Nors programoje ne visada yra tiesioginis ryšys su jais, tačiau ore tarsi visada sklando jų idėjos“, – dalijasi L. Häll.

„Gal kiek ir keista, bet Šetenių savaitgalio mums vis negana – kiekvienais metais pradedame jį organizuoti vis anksčiau, kyla naujų idėjų, kurias norėtume įgyvendinti, rakursų, kuriuos galėtume nagrinėti. Šiuo metu turime idėjų tiek 2026 m., tiek 2027 m. Šetenių savaitgaliams! Labai norėtume praplėsti rėmėjų ratą, galbūt gauti finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos (LKT), kad galėtume sumažinti ar visai atsisakyti dalyvio mokesčio, sumokėti honorarus seminarų ir kitų veiklų vedėjams, lengviau spręsti logistinius iššūkius. Be to, galbūt su LKT finansavimu galėtume praplėsti ir pačio seminaro koncepciją, įtraukdami Kėdainių krašto moksleivius“, – dalinasi organizatorė Rūta Leiputė.

2025 m. „Šetenių savaitgalio“ organizatoriai. Alinos Borzenkaites nuotrauka.

naujienos.vu.lt

Naujausi Kalvarijos seniūnijoje esančio Turlojiškės durpyno archeologiniai tyrimai rodo, kad ši vieta gali būti interpretuojama kaip vėlyvojo bronzos amžiaus karinio konflikto masinė kapavietė. Archyvinių ir naujausių duomenų sintezė atskleidė čia buvusio vandens telkinio raidą, durpėjimo pradžią ir patvirtino vienalaikį, maždaug prieš 3 tūkst. metų vykusį smurtinį konfliktą. Nuo tarpukario žinomame archeologiniame paminkle tyrimus 2025 m. atnaujino su Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetu bendradarbiaujantis archeologas Mantas Daubaras kartu su partneriais iš Lenkijos.

Skaityti daugiau

Vilniaus universiteto (VU) bendruomenės nariams šiemet įteiktos pirmosios Mantvydo Juozapavičiaus vardinės stipendijos. 7,5 tūkst. eurų prizinį fondą pasidalijo du VU mokslininkai ir studentė. Tarp jų – ir VU Istorijos fakulteto istorikas dr. Antanas Terleckas.

Dr. Antanui Terleckui, VU Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros jaunesniajam mokslo darbuotojui, atiteko 1 tūkst. eurų stipendija. 2023 metais jis apgynė daktaro disertaciją tema „Kolchozų visuomenės sukūrimas: Lietuvos kaimo sovietizacija 1940–1965 m.“. Šiuo metu mokslininkas baigia rengti disertacijos pagrindu parengtą monografiją, kurią 2026 metų pradžioje planuoja išleisti leidykla „Tyto alba“. Ankstesnė dr. A. Terlecko akademinė veikla buvo įvertinta Lietuvos katalikų mokslo akademijos stipendija (2020 m.) bei vardine Prezidento Antano Smetonos stipendija (2018 m.).

Kiti stipendijos laureatai – dr. Mindaugas Šarpas, VU Fizikos fakulteto Fotonikos ir nanotechnologijų instituto mokslo darbuotojas, ir Ūla Marija Lauciūtė, VU Fizikos fakulteto lazerinės fizikos ir optinių technologijų magistrantūros studijų studentė.

Į Mantvydo Juozapavičiaus vardinę stipendiją gali pretenduoti VU studentai ir mokslininkai, kurie yra ir Vilniaus licėjaus alumnai. Stipendijų laureatai atrinkti bendradarbiaujant su Vilniaus licėjaus Alumni paramos fondu. Paraiškas vertino iš VU Fondo ir Licėjaus Alumni fondo atstovų sudaryta komisija: prof. dr. Tadas Malinauskas, dr. Linas Tarasonis, Agnė Reklaitė, Naglis Ramanauskas, Rasa Tirylytė-Zelenina.

Mantvydas Juozapavičius (1976–2023) buvo aktyvus Lietuvos visuomenininkas, pasižymėjęs plačiu išsilavinimu ir profesionalia patirtimi informacijos valdymo bei genealogijos srityse. Jis mokėsi Vilniaus licėjuje, studijavo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute bei Komunikacijos fakultete, gilino žinias JAV Rice, Ilinojaus ir Mičigano universitetuose. M. Juozapavičius dirbo padėjėju Lietuvos Respublikos Seime, buvo rinkimų stebėtojas Bosnijoje ir Hercegovinoje, taip pat dirbo kaip laisvai samdomas informacijos valdymo ir duomenų analizės specialistas.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto magistrantė Emilija Ruškytė savo akademinį kelią sėkmingai jungia su aktyvia kultūrine veikla. Būdama VU Dainų ir šokių ansamblio nare, Emilija kartu su VU Alumni dainų ir šokių ansambliu „Jievaras“ inicijavo ir prisidėjo prie dviejų reikšmingų kultūros projektų parengimo, kurie buvo atrinkti ir finansuoti Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros rėmimo programų konkurse.

Universitetas kaip mąstymo ir veikimo erdvė

Emilija 2023 m. baigė Istorijos bakalauro studijas magna cum laude ir šiuo metu toliau tęsia Istorijos magistro studijas Istorijos fakultete. Ji pabrėžia Fakultetą kaip erdvę, kurioje svarbus ne tik akademinis žinių gilinimas, bet ir gebėjimas mąstyti apie laiką, istorinę prasmę bei istorijos aktualumą šiandienos visuomenėje.

Greta studijų Emilija dirba Lietuvos centriniame valstybės archyve, Kino dokumentų skyriuje. Darbas su audiovizualiniu paveldu – nuo lietuviško kino klasikos iki šiuolaikinių filmų – leidžia jai istoriją patirti kaip gyvą ir daugiasluoksnį pasakojimą, papildantį teorines studijas Istorijos fakultete.

Nuo 2019 m. Emilija yra seniausio Lietuvoje studentų kolektyvo – VU Dainų ir šokių ansamblio – narė. Istorijos magistrantė ir ilgametė ansamblio narė pasakoja, kad jame atrado ko ieškojo ir dar daugiau: „bendruomenę, vidines tradicijas, pilietiškumą, lietuvių tautinio kostiumo trapumą ir amžiną grožį, koncertų ir pasirodymų magiją scenoje, išskirtinius meno vadovus ir galimybes augti. Tad kol stropiai mokausi Istorijos fakultete, antradienio ir ketvirtadienio vakarus leidžiu VU Didžiojoje Auloje – VU Ansamblio repeticijose.“

Emilija Ruškytė 2023 m. VU Istorijos fakulteto diplomų įteikime 

Nuo idėjos iki įgyvendintų projektų

2024 m. pabaigoje Emilija aktyviai prisidėjo prie dviejų paraiškų parengimo Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros rėmimo programų konkursui (Etninės kultūros kategorijoje). Abu projektai buvo įvertinti itin palankiai: viena paraiška surinko daugiausia balų kategorijoje ir gavo maksimalų 7000 Eur finansavimą, kita – 5500 Eur. Iš 30 pateiktų paraiškų finansavimas skirtas tik 13.

Pirmasis projektas – „Susirišimai“ – įvyko pavasarį. Jo metu buvo surinktos VU Ansamblio narių šeimų istorijos, iš kurių režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė sukūrė scenarijų koncertui: „Tai buvo ne tik meninis, bet ir tyriminis projektas – jungiantis kartas, atmintį ir tautinį meną. Koncertas vyko netradicinėje erdvėje – VILNIUS TECH „LinkMenų fabrike“, kur lietuvių tautinis menas suskambėjo šiuolaikiškai“, – pasakoja Emilija.

Antrasis projektas – jubiliejinis koncertas „Vilniaus miesto balti bromai“ – įvyko lapkričio gale Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Jo tikslas buvo sukurti naują meninę programą, atspindinčią Vilniaus istorinę ir kultūrinę raidą. Prie projekto prisijungė režisierė Leokadija Dabužinskaitė, žinoma kaip viena ryškiausių tautinio sceninio meno žinovių.

Emilija pabrėžia, kad ryžtis projektų rengimui padėjo Istorijos fakultete įgytos žinios „Kultūros ir mokslo projektų rašymo“ modulyje bei prof. dr. Jurgitos Verbickienės konsultacijos ir palaikymas.

Kviečiame dalyvauti Nordic Archaeobotany Group (NAG) 2026 susitikime 2026 m. Šį kartą džiaugiamės galėdami renginį surengti Vilniuje, Lietuvoje, 2026 m. birželio 28–30 d. Tradiciškai susitikimas apims dviejų dienų pranešimus, konferencinę vakarienę bei ekskursiją.

Renginį organizuoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedra bendradarbiaudama su Nacionaliniu muziejumi – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmais.

Kviečiame teikti santrauką (200–300 žodžių) konferencijai šiuo el. pašto adresu: . Santraukų pateikimo terminas – 2026 m. balandžio 15 d. Organizatoriai susisieks su jumis pranešdami apie jūsų pranešimo priėmimą. Prašome užtikrinti, kad jūsų pranešimas neviršytų 20 minučių (įskaitant diskusiją).

We welcome you to the Nordic Archaeobotany Group (NAG) meeting 2026. This time we are pleased to hold the meeting in Vilnius, Lithuania, on 28-30th of June. Traditionally, the meeting will include two days of oral presentations, a conference dinner, and an excursion.

The meeting will be organized by the Department of Archaeology of the Faculty of History at Vilnius University in collaboration with National Museum – Palace of the Grand Dukes of Lithuania. 

We invite you to submit an abstract (between 200 and 300 words) to the conference following email address: . The deadline for proposing contributions to the conference is set to 15^th of April (2026). The organisers will contact you to announce the acceptance of your contribution. Please ensure your oral presentation does not exceed 20 minutes (including discussion).

Ne visada profesinis kelias sutampa su tuo, kas studijuojama universitete. Kartais studijos tampa ne konkrečios specialybės pagrindu, o pasaulio suvokimo ir savęs formavimo pamatu. Tai puikiai iliustruoja du Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto absolventai – Tomaš Tomaševski ir Lukas Bunkus. Šiandien jie kuria humoristinį turinį internete, užsiima komedija, tačiau su džiaugsmu prisimena istorijos studijas, kurios iki šiol jiems padeda suprasti pasaulį, pasakoti jo istorijas ir net juoktis iš jo absurdo. Apie istorijos mokslo pasirinkimą ir jo realizavimą kitomis formomis pasakoja VU Istorijos fakulteto alumnai.

Tomaš Tomaševski (kairėje) ir Lukas Bunkus (dešinėje). Asmeninio archyvo ir VU nuotr.

Autoritetų stoką užpildė dėstytojai ir kursiokai

Istorijos bakalauro studijas baigęs Tomaš kilęs iš mažo kaimelio Vilniaus rajone. Šiuo metu dienomis jis dirba administracinį darbą internetinėje įmonėje, o laisvalaikiu skaito grožinę literatūrą, rašo knygas ir kuria humoristinį turinį socialiniams tinklams. Tomaš save apibūdina kaip mažai kam žinomą interneto veikėją, svajojantį rašytoją ir poetą.

Pasakodamas apie kelią iki istorijos studijų, Tomaš sako, kad meilę šiam mokslui jam įdiegė istorijos mokytoja. VU Tomašą suviliojo tada, kai jis išgirdo, jog VU pateko tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Toks pasiekimas padarė jam didžiulį įspūdį: Tomaš pradėjo svajoti apie studijas geriausiame Lietuvos universitete. Istorijos fakultetą jis pasirinko todėl, kad norėjo mokytis ten, kur žmonės daug skaito ir rašo.

Studijų pradžioje Tomaš save prisimena kaip autoritetų stokojusį jaunuolį, tačiau laikui bėgant šią tuštumą užpildė dėstytojai ir kursiokai: „Įstojęs į istoriją susipažinau su daug įdomių ir įkvepiančių asmenybių. Atsimenu, kaip su kursiokais žavėjomės dėstytojais – jų milžinišku patirties ir žinių bagažu. Aišku, metams bėgant, atėjo suvokimas, kad ir profesoriai ne viską žino, bet susižavėjimas ir pagarba niekur nedingo. Ypatingą pagarbą ir žavesį kėlė dėstytojai, kurie per paskaitas mėgdavo pasitelkti sarkazmą ir ironiją. Dėstydami jie nevengdavo pajuokauti – tada net didžiausių rimtuolių lūpų kampučiai pakildavo į viršų.“

Pasaulio absurdo suvokimas padeda ugdyti gerą humoro jausmą

Pomėgis kurti humoristinį turinį Tomašui atsirado dar mokykloje, kai jis rašydavo šmaikščius tekstus mokyklos renginiams. Vėliau, jau studijuodamas, Istorijos fakulteto alumnas pamažu persikėlė į interneto erdvę. Turinio kūrimas tapo reguliarus tada, kai „TikTok“ platformoje išpopuliarėjo jo Hario Poterio parodija, į kurią Tomaš įpynė tuo metu aktualių politinių temų. Studijų metais ypač įkvėpdavo paskaitos, per kurias dėstytojai nevengdavo juokauti. Jų šmaikščius pastebėjimus apie istorinius įvykius ar asmenybes Tomaš netgi konspektuodavo.

„Studijos Istorijos fakultete suteikia daug universalių įgūdžių. Daug skaitai, mokaisi kritiškai vertinti informaciją, sisteminti didžiulius medžiagos kiekius. Atsimenu, kaip rašiau savo bakalauro darbą – jo pavadinimas skamba labai sudėtingai – ir skaičiau visą lietuvišką spaudą nuo 1896 iki 1914 m. Jei šiandien manęs paklaustų, kaip tada jaučiausi, atsakyčiau: kaip „ChatGPT“. Tad rašymas, kritinis mąstymas ir gebėjimas sisteminti informaciją – universalūs įgūdžiai, kurie praverčia ne tik kuriant turinį, bet ir kasdienybėje“, – apie studijų vertę pasakoja Tomaš.

VU alumno manymu, istorijos studijas baigę žmonės neretai pasižymi puikiu humoro jausmu. Anot jo, taip yra todėl, kad istorikai aiškiai mato, kiek pasaulyje yra absurdo, o toks suvokimas natūraliai ugdo gebėjimą į gyvenimą žvelgti su humoru. „Linksmiausios“ paskaitos jam visada buvo apie Sovietų Sąjungą – pati sistema neretai atrodė kaip vienas didelis absurdas.

Istorijos studijas juokaudamas Tomaš rekomenduotų visiems žinių „vampyrams“ ir „knygų žiurkėms“: „Kaip sakė dr. Valdemaras Klumbys, istorikas turi turėti „geležinį užpakalį“, nes skaitant ir rašant reikia daug sėdėti. Tad jei turite tokią savybę – per aspera ad astra (liet. „Per kančias į žvaigždes). O jei rimtai, tai puikios studijos tiems, kurie trokšta žinių, mėgsta skaityti ir nori išmokti rašymo amato.“

Truputį „ryžas“ močiutės istorikas

Prisistatyti Lukui – nelengva užduotis, nes jis dažnai viską pergalvoja. Paprastai jis prisistato kaip komikas, buvęs patarnautojas, ateistas, nerealizuotas vilkikų vairuotojas („furistas“), reperis, krepšininkas, poetas ir pan. Tačiau, kaip pats sako, vienas dalykas jį lydi visada – jis buvo ir liko truputį raudonplaukis („ryžas“).

Nors Lukas gimė Klaipėdoje, vaikystėje kartu su tėvais persikėlė į Vilnių, kur ir užaugo. Vis dėlto komikas iki šiol jaučia sentimentus uostamiesčiui. Šiuo metu jis dirba projektų koordinatoriumi – dienomis Luką galima rasti prie biuro stalo, o vakarais – prie mikrofono.

Lukas Bunkus. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Maždaug aštuntoje klasėje istorija jam natūraliai tapo mėgstamiausiu dalyku. „Tuo metu istorijos mokytoja per kiekvieną pamoką pakviesdavo ką nors prie lentos papasakoti, ką mokėmės praeitą kartą. Aš dažniausiai siūlydavausi savanoriu, ir greitai visi priprato nebesikartoti – juk vis tiek „Lukas papasakos“. Vienuoliktoje klasėje pasisekė laimėti pirmąją vietą respublikinėje istorijos olimpiadoje, o nuo tada visi – ypač močiutė – ėmė vadinti mane „istoriku“.

Baigęs mokyklą pirmiausia įstojau į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Nors tai skamba kitaip nei mano veiklos mokykloje – istorijos olimpiados ir mėgstamiausia pamoka – tuomet maniau, kad taip perspektyviau. Be to, istorija ir politika glaudžiai susijusios, todėl tikėjausi nušauti du zuikius vienu šūviu. Tačiau po pirmo semestro ėmiau abejoti savo pasirinkimu. Man buvo 20 metų, visas gyvenimas prieš akis, o pensija – labai toli. Galiausiai nusprendžiau po metų perstoti į Istorijos fakultetą ir pradėti viską iš naujo“, – apie studijų pasirinkimą pasakoja komikas.

Istorijos fakultete Lukas studijavo istorijos studijų programą, kuri jam ne tik sekėsi gerai, bet ir teikė daug džiaugsmo. Lukui įspūdį darė nemaža dalis dėstytojų – ne tik kaip savo srities profesionalai, bet ir kaip puikūs oratoriai, gebantys patraukliai ir gyvai perteikti sudėtingas temas. Lukas įsitikinęs, kad tokie gebėjimai istorikams šiandien ypač svarbūs, kai skaitmeniniame pasaulyje žmonės vis dažniau renkasi žiūrėti ir klausyti, o ne skaityti.

Iš dėstytojų jam labiausiai įsiminė prof. Aurimas Švedas, prof. Rimvydas Petrauskas, dr. Norbertas Černiauskas ir doc. Algirdas Jakubčionis. Iš studentų – dabar jau dr. Antanas Terleckas, buvęs jo kursiokas. Lukas pripažįsta švelniai pavydėjęs Antano „herodotiško“ atsidavimo konspektams ir neslūgstančio noro nuolat sužinoti daugiau.

Ilgas ir degantis kelias į sceną

Luko komiko karjerą, kaip pats juokauja, puikiai apibūdina vienos „Rebelheart“ dainos žodžiai „Ilgas kelias…“: „Nors niekada nebuvau didžiausias ekstravertas kambaryje, visada jaučiau keistą trauką būti scenoje. Galbūt todėl, kad norėjau kompensuoti vyraujantį įsitikinimą, jog šiaip jau gyvenime esu kažkur paraštėje – nepakankamai matomas ir girdimas. Mokykloje ta scena buvo skaitovų konkursai ir savanoriški atsakinėjimai per istorijos pamokas, vėliau – poezijos skaitymai ir slemo renginiai, kol galiausiai atėjau iki atvirų mikrofonų komedijoje.“

Pasak Luko, kai kuriems komikams pasiseka jau per pirmą pasirodymą – jie patiria vadinamąją „naujoko sėkmę“, bet jam taip nebuvo. Kaip jis pats sako, per savo pirmą kartą „degė kaip Kalifornija“. Iškart po to Lietuvoje paskelbtas karantinas suteikė apie pusę metų „atsigauti“. Deja, ir antras bandymas baigėsi tuo pačiu – degė. Po dar kelių mėnesių Lukas pabandė dar kartą – šįkart per „Humoro klubo“ atvirą mikrofoną, trijų šimtų žmonių akivaizdoje – ir vėl patyrė fiasko po atviru dangumi.

„Kažkodėl tai manęs nesustabdė. Po trečio bandymo ėmiau gana reguliariai lipti ant scenos ir po truputį pagauti, kaip veikia „bajeriai“. Progresas buvo lėtas, su daug klaidų, gėdos momentų ir abejonių. Turėjo praeiti beveik treji metai, kol pradėjau tvirtai jaustis savo kelyje. Dabar labai džiaugiuosi, kad pirmos nesėkmės neprivertė manęs pasidaryti galutinių išvadų ir visko mesti. Nors nemėgstu holivudinių motyvacinių klišių, šiuo atveju „consistency is key“ (liet. nuoseklumas yra raktas į sėkmę) visai tinka“, – apie savo komiko karjerą pasakoja Lukas.

Istorija – neišnaudotas humoro lobynas

Šiuo metu Luko santykis su istorija nebėra toks artimas kaip mokyklos ar studijų laikais, tačiau scena jį dažnai sugrąžina prie senų žinių – jos ypač praverčia rašant juokelius ar ieškant paralelių tarp šiandienės Lietuvos ir LDK: „Istorijos žinios suteikia tam tikrą pranašumą Lietuvos komedijos kontekste, nes stand-up‘e dažniausiai vyrauja kasdienės temos – santykiai, šeima, darbas, aktualijos. „Šventinio Bankucheno“ „Lietuvos istorijos repo“ ir Manto Bartuševičiaus „Tūkstantmečio žinių“ populiarumas rodo, kad istorija žmonėms vis dar labai artima ir įdomi. Lietuvos istorijoje slypi ne tik kovos ir kančia, bet ir nemažai humoro, kurio potencialas, mano nuomone, dar neišnaudotas.“

Priešingai nei Tomaš, Lukas nemano, kad istorikai automatiškai turi gerą humoro jausmą, bet pripažįsta, kad yra ryškių ir išskirtinių atvejų.

„Lietuvoje turim Beną Lastauską. Istoriją studijavę užsienio komikai yra Steve‘as Carellas ir Sacha Baronas Cohenas. Spėlioju, bet galbūt istorijos studijos dėl savo specifikos padeda išmokti paprasto dalyko – gebėjimo pasakoti. Juokingi žmonės – nesvarbu, ar kalbame apie Facebook’o įrašus, stand-up komediją ar kiną – mums atrodo juokingi todėl, kad sugeba nustebinti, o nuostabą dažnai lydi juokas. O nustebinti labai sunku, jei nemoki įdomiai reikšti savo minčių“, – sako Lukas.

Kultūros ministerijoje šiandien paskelbti 2025-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Tarp šešių šiemet apdovanotųjų – ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja, architektūros istorikė prof. Marija Drėmaitė. Ji premija apdovanota už moderniosios Lietuvos architektūros horizontų atvėrimą, architektūros idėjų sklaidą.

„Dėkoju komisijai už įvertinimą ir puikią apdovanojimo formuluotę. Kadangi nesu grynojo meno kūrėja, laikau tai viso architektūros ir meno istorikų, paveldo tyrėjų pripažinimu ir mūsų veiklos įvertinimu kaip neatsiejamo Lietuvos kultūros ir meno lauko dalyvių. Taip pat noriu padėkoti mano kandidatūrą iškėlusiai leidyklai „Lapas“ ir ją parėmusiam Vilniaus universitetui“, – sako prof. M. Drėmaitė.

Profesorės tyrimų sritys apima XX a. architektūros istoriją ir paveldą, industrializacijos kultūrą ir paveldą, modernizmo kultūros studijas. 2024 m. prof. M. Drėmaitė pelnė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.

Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis kasmet įvertinami reikšmingiausi pastarųjų septynerių metų Lietuvos bei pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų darbai, taip pat kūrėjų ilgalaikis indėlis į šalies kultūrą ir meną.

Premijų laureatais taip pat tapo operos ir kamerinės muzikos atlikėja Giedrė Marija Žebriūnienė (sceninis vardas – Giedrė Kaukaitė), poetas, dramaturgas, eseistas, prozininkas ir vertėjas Gintaras Grajauskas, teatro ir kino aktorius Albinas Kėlerius, kino režisierius Ignas Miškinis, dailininkė Laisvydė Šalčiūtė.

Iš viso šiemet visuomenė premijai pasiūlė 46 kandidatus. Kasmet skiriamos premijos dydis siekia 800 bazinių socialinių išmokų – šiemet tai sudaro 56 tūkst. eurų. Laureatai bus apdovanoti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga.

VU Istorijos fakultete mokosi ne tik politiškai, bet ir kūrybiškai aktyvūs jauni žmonės. Viena iš jų – Alina Borzenkaitė, ilgametė Istorijos fakulteto studentė, išleidusi savo debiutinę poezijos knygą „Undinės žvejoja“. Plačiau apie savo santykį su istorija ir poezija pasakoja jaunoji poetė.

Alina save linkusi pristatyti kaip istorikę ir paveldosaugininkę. Nors gimė ir kurį laiką augo sostinėje, vėliau šeima persikraustė į Pabradės kraštą – į nedidelį kaimą prie miškų masyvo. Istorijos studijas Alina pasirinko gana spontaniškai, dar dvyliktoje klasėje. Ji jau yra baigusi bakalauro Istorijos (medievistikos specializaciją) ir Paveldosaugos (dabar – Kultūros paveldo) magistro studijas, kurių metu vesdavo ekskursijas ir dalyvaudavo sakytinės istorijos rinkimo ekspedicijose.

Nuo rudens mergina pradėjo trečiosios pakopos – doktorantūros – studijas VU Istorijos fakultete, kuriose tęsia LDK malūnų istorijos tyrimus. Profesinėje srityje Alina jau kurį laiką dirba paveldosaugos srityje, ties nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimais.

Apie savo pirmosios poezijos knygos pradžią Alina pasakoja, kad viskas prasidėjo kaip daugumai rašančiųjų: „Rašiau nuo mokyklos laikų, paskui bandžiau neberašyti, bet galiausiai grįžau prie rašymo pandemijos laikais. Sukurtus tekstus išsiunčiau į „Literatūrinių slinkčių“ konkursą ir netikėtai atsidūriau tarp laimėtojų. Tuomet mane pastebėjo kiti rašytojai, pradėjo kviesti dalyvauti jaunųjų poetų skaitymuose, literatūros festivaliuose. Kai skelbtinų tekstų prisikaupė jau pakankamai, „Slinkčių“ leidyklos vadovas Juozas Žitkauskas pasiūlė pabandyti išleisti knygą. Galiausiai buvo gautas finansavimas, ir štai šiemet ją išleidome.“

„Eilėse persipina miesto, gamtos, istorijos, mitologijos, pasakų ir kasdienybės fragmentai. Yra keli tekstai, glaudžiai susiję su istorijos mokslu, kituose istorija dažniausiai egzistuoja kaip fonas arba užuominų pavidalu. Kažkaip nesąmoningai gavosi, kad savotišku knygos leitmotyvu tapo pasakos, o bent trijuose tekstuose minimos undinės. Vieno iš jų pavadinimas buvo suteiktas ir knygai – kaip labiausiai atspindintis bendrą nuotaiką“, – apie savo kūrybą pasakoja doktorantė.

Debiutinę Alinos poezijos knygą iliustravo Agnė Čirbulėnaitė, taip pat VU Istorijos fakulteto alumnė: „Su Agne kartu studijavome, rašėme baigiamuosius darbus materialinės istorijos tematika – ji apie LDK bitininkystę, aš apie LDK malūnininkystę. Paskaitų metu ji kartais piešdavo, o aš kartais rašydavau eilėraščius. Regis, kažkada pajuokavome, kad jei kada nors leisčiau knygą, Agnė ją iliustruotų. Galiausiai taip ir įvyko.“