VU Istorijos fakulteto studentams kasmet skiriamos dvi fakulteto alumnų – Vytenio Povilo Andriukaičio ir prof. Mečislovo Jučo – vardinės stipendijos. Šiemet už mokslinius pasiekimus jos atiteko dviem Istorijos bakalauro IV kurso studentams – Kristupui Linui Bernotui ir Michail Adomui Kofman. Apie tai, kaip prasidėjo jų kelias į istoriją, kokie pasiekimai atnešė stipendijas ir kokie planai laukia toliau – pasakoja patys laureatai.

Visapusiška LDK moterų padėties analizė

Iš pajūrio, Klaipėdos, kilusiam Kristupui Linui Bernotui buvo skirta medievisto prof. Mečislovo Jučo vardinė stipendija. Paklaustas apie savo kelią į istorijos studijas, studentas pasakoja, kad nors jį kartais apimdavo dvejonės, istorija domino visada. Kad nori studijuoti istoriją, Kristupas žinojo jau progimnazijoje, tačiau galutinai apsisprendė paskutinėse mokyklos klasėse. Vaikinas save apibūdina kaip tikslų ir konkretų, todėl pirmuoju pasirinkimu tapo istorijos bakalauro studijų programa. Studijos sekasi gerai, o fakultete Kristupui ypač patinka šiltas, bendravimą skatinantis santykis su dėstytojais.

„Pagrindinis mano mokslinis interesas – šeimos teisė ir šeimyniniai santykiai, jų dinamika XV–XVI a. LDK. Taip pat moterų, ypač našlių, padėtis. Ši tema atrodo gana siaura, tačiau ją galima išnaudoti kaip raktą siekiant suprasti sociopolitinius, socioekonominius ir sociokultūrinius pokyčius, vykusius tuometinėje LDK visuomenėje. Visi tie pokyčiai imanentiškai užsifiksavo teisės paminkluose. Pasitaręs su savo moksline vadove dr. Jolanta Karpavičiene, nusprendžiau bakalauriniame darbe susitelkti į beveik visai Lietuvos istoriografijoje nenagrinėtą Antrojo Lietuvos Statuto analizę. Per ją bandysiu apčiuopti moterų padėties transformacijas, vykusias fenomenaliai intensyvios LDK teisėkūros epochoje (XVI a.)“, – savo tyrimu ir bakalauro darbo planais dalijasi studentas.

Kristupą domina archeografija ir šaltinių publikavimas. Jis taip pat užsiima Lietuvos Metrikos transkribavimu. Stipendiją Kristupas labai norėjo gauti, tačiau nesitikėjo, kad pavyks. Jaunasis istorikas kukliai sako nemanantis, jog daro ką nors ypatingo, ir mano, kad yra labiau LDK istorijos tyrimams nusipelniusių studentų, tačiau žinia apie skirtą stipendiją jį labai nudžiugino.

Kristupas Linas Bernotas. Fot. Ugnius Bagdonavičius

Nuo totalitarinių režimų poveikio visuomenei iki istorijos sampratos

Michail Adomas Kofman – ketvirto kurso Istorijos bakalauro studentas ir skautas iš Panevėžio – tapo Istorijos fakulteto alumno Vytenio Povilo Andriukaičio vardinės stipendijos laureatu. Istorija Adomą sudomino dar šeštoje klasėje, kai pamokas vedė charizmatiškas ir įdomiai dėstantis mokytojas: „Įkvėptas mokytojo, kurdamas savo ateities planus svarsčiau apie pedagogo profesiją, nes mačiau jos reikšmę, įtaką, sudėtingumą, bet kartu ir nuolatinį dinamiškumą. Pati istorija jau tada atrodė tarsi vienas iš pamatinių žinių šaltinių.“ , – prisimena studentas.

Dvyliktoje klasėje Adomą buvo ištikusi savotiška „profesinė krizė“, kai jis suabejojo savo pasirinkimu tapti istorijos mokytoju ir pradėjo svarstyti architektūros studijų galimybę. Vis dėlto, atradęs savus argumentus, į stojimų sistemą įrašė keturis istorijos krypties dalykus, o pirmuoju pasirinkimu tapo VU Istorijos fakulteto bakalauro studijos. Šis sprendimas Adomo nenuvylė. Jau pirmaisiais metais studijos smarkiai praplėtė jo požiūrį į istoriją, kurią anksčiau, remdamasis mokykline patirtimi, suprasdavo gana primityviai – kaip faktų ir pavardžių rinkinį ar chronologinę juostą. Dabar istorija jam atsivėrė kaip gilesnis būdas pažinti pasaulį, žmogų ir įvairių reiškinių prigimtį.

„Studijose bene vertingiausia, mano kukliu manymu, dalis yra ugdomas gebėjimas suprasti tekstus, įvairius šaltinius, įvykius, reiškinius ir žmogų kaip viso to dalyvį bei objektą. Kitaip tariant, istorijos studijos moko (kritiškai) mąstyti, kelti klausimus, o ne „kalti“ datas iš „vikipedinių“ portalų“, – dalijasi Adomas.

Jo akademiniai interesai apima platų temų spektrą – nuo totalitarinių režimų poveikio visuomenei iki istorijos filosofijos. 2024 m. rugpjūčio 5–15 d. jis dalyvavo vasaros akademijoje, kurią organizavo German Akademic Scholarship Foundation „Studienstiftung“. Pasirinktas modulis „Post-Holokausto kraštovaizdis: erdvės ir atminties transformacija sovietinėje Lietuvoje“ papildė jo interesų lauką atminties ir užmaršties aspektais. Šalia totalitarinių režimų istorijos Adomą domina idėjų istorija, istorijos filosofija ir tai, kaip besivystantis istorijos kaip mokslo bei praeities suvokimas daro įtaką žmogaus santykiui su morale ir gyvenimu.

Kursiniame darbe Adomas analizavo F. Nietzsche’s ir J. Patočkos istorijos sampratas, moderniojo pasaulio bei istorijos santykį ir tai, kaip pati istorija tampa ne tik mokslu, bet ir instrumentu. Nors, pasak jo, šiame darbe dar yra ką tobulinti, bakalauro tyrimui studentas pasirinko kitą kryptį – orientuotis į archyvinius šaltinius. Bakalauro darbe jis planuoja tirti sionistinį judėjimą tarpukario Lietuvoje veikusiose organizacijose, priskirtose žydų skautams.

Žinia apie stipendiją Adomą ne tik pradžiugino, bet ir nustebino. Jis nesidomėjo, kiek kandidatų pretendavo, tačiau žino apie daugelio kitų studentų nuopelnus ir aktyvumą. Gavus stipendiją, studentas svarsto ją panaudoti jidiš kalbos kursams, kurie padėtų geriau suprasti tarpukario šaltinius, bei su studijomis susijusioms išvykoms.

Michail Adomas Kofman. Fot. Ugnius Bagdonavičius

Įsteigus bendrą Vilniaus universiteto Istorijos ir Filologijos fakultetų Skaitmeninės humanitarikos laboratoriją, tyrėjai istorinių dokumentų tyrimų srityje vis drąsiau naudoja šiuolaikines technologijas.

Vienas naujausių šios srities rezultatų – „Vilne-Yiddish“ modelis, skirtas ranka rašytiems jidiš kalbos tekstams atpažinti. Jį sukūrė dr. Sergii Gurbychas, VU Istorijos fakulteto Rytų Europos žydų istorijos tyrimų centro podoktorantūros stažuotojas.

Šis projektas – svarbus žingsnis siekiant padidinti žydų istorinių tekstų prieinamumą taikant dirbtinio intelekto įrankius. Naujausia „Vilne-Yiddish“ modelio versija jau viešai prieinama dr. S. Gurbycho „GitHub“ paskyroje, o kartu su pilnu duomenų rinkiniu bus įkelta į internetinę „Zenodo“ saugyklą iki projekto pabaigos 2026 m. vasarį.

Perskaityti tai, ko negalėjome anksčiau

Dr. S. Gurbycho teigimu, nors spausdintus jidiš tekstus esami įrankiai atpažįsta jau gana tiksliai, rankraščiai vis dar kelia nemažai iššūkių.

„Yra daugybė skirtingų rašysenų ir rašymo būdų, – pažymi jis. – Jie skiriasi priklausomai nuo laikotarpio, regiono ar net socialinio sluoksnio. Šiuo metu mokslininkai, dirbantys su jidiš kalbos šaltiniais, rankiniu būdu perrašo dešimtis autobiografijų, dienoraščių ir laiškų puslapių – tai labai daug laiko ir pastangų reikalaujantis procesas. Su automatinio atpažinimo modeliu šis darbas gerokai spartesnis, nes kiekvienas puslapis apdorojamas nepalyginamai greičiau. Nors modelio sugeneruotą tekstą būtina peržiūrėti ir pataisyti, vienam puslapiui atkurti prireikia daug mažiau pastangų.“

Atgaivinti tarpukario žydų balsai

„Vilne-Yiddish“ modelio mokymui buvo naudotos XX a. 4-ojo dešimtmečio autobiografijos, į Jidiš mokslo institutą (Yidisher Visnshaftlekher Institut, YIVO) susiųstos iš įvairių Rytų ir Vidurio Europos regionų.

Dauguma šių 1933–1939 m. rankraščių neseniai buvo iš naujo atrasti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvuose ir iki šiol dar nebuvo suskaitmeninti. Kita tekstų dalis atkeliavo iš YIVO internetinių kolekcijų, suskaitmenintų vykdant Edwardo Blanko YIVO Vilniaus virtualiosios kolekcijos projektą (Edward Blank YIVO Vilna Online Collections Project).

Naudodamasis šiais rankraščių šaltiniais, dr. S. Gurbychas sukūrė duomenų rinkinį – atvaizdų ir tekstų poras, kurios leido dirbtinio intelekto modeliui perprasti jidiš rašybos struktūrą.

„Sukurtas modelis veikia maždaug 95 proc. tikslumu, t. y. dvidešimčiai kalbos ženklų tenka apie vieną klaidą. Rankraščių skaitmeninimo srityje tai geras rodiklis, ypač turint omenyje rašysenų įvairovę“, – teigia jis.

Dr. Sergii Gurbychas. VU nuotr.

Kaip mašinos mokosi skaityti

Kaip ir bet kuris kitas modelis, „Vilne-Yiddish“ geriausiai atpažįsta mokymosi metu jau „matytus“ rašysenos stilius. „Kuo rašysena labiau skiriasi nuo mokymui naudotų pavyzdžių, tuo didesnis ir klaidų skaičius, – aiškina dr. S Gurbychas. – Norint sukurti universalesnį modelį, reikėtų šimtų skirtingų rašysenos pavyzdžių – pageidautina, kelių dešimčių puslapių kiekvienam iš jų, o tam prireiktų milžiniškų kompiuterijos ir laiko išteklių.“

Tokiems atvejams jis siūlo alternatyvų metodą – individualų modelio pritaikymą (angl. fine-tuning): „Jei tyrėjas naudoja bazinį modelį ir turi prieigą prie pradinio duomenų rinkinio, modelį galima patikslinti ir pritaikyti panaudojant vos keletą tiriamos rašysenos puslapių, – sako jis. – Taip modelis išmoksta atpažinti konkrečią rašyseną itin tiksliai – ir tam prireikia gerokai mažiau pastangų bei kompiuterijos išteklių, nei mokant modelį nuo nulio.“

Pagrindinis principas – atviroji prieiga

Tokios veiklos pagrindas – atvirosios prieigos principas. „Tiek pats modelis, tiek jo mokymui skirtų duomenų rinkinys turi būti laisvai prieinami, – pabrėžia dr. S. Gurbychas. – Būtent tai šis projektas ir užtikrina. Daugumai rankraštinių hebrajų kalbos tekstų automatinio atpažinimo modeliuose taikoma ribota prieiga, o „Vilne-Yiddish“ ir jo duomenų rinkinys – laisvai prieinami. Tai reiškia, kad kiekvienas gali jais naudotis, juos modifikuoti ir plėtoti.“

Tyrėjas pažymi, kad iki šiol vienintelis panašus atvirasis projektas buvo „BiblIA“ – viduramžių hebrajų rankraščiams skaitmeninti skirtas duomenų rinkinys, sukurtas Lozanos universitete vadovaujant prof. Danieliui Stökliui Ben Ezrai. Šis internete viešai prieinamas modelis apima daugiau kaip 200 sefardų, aškenazių ir italų rankraščių puslapių.

„Dabar, – teigia dr. S. Gurbychas, – turime šį tą panašaus ir jidiš kalbai – konkrečiai tarpukario laikotarpio jidiš rankraščiams atpažinti skirtą įrankį. Jis padės istorikams ir kalbininkams analizuoti rankraštinius šaltinius, kurie anksčiau automatiniams įrankiams buvo per sudėtingi.“

Žingsnis prieinamesnės istorijos link

Anot dr. S. Gurbycho, nors iki šiol jau buvo sukurti keli jidiš rankraščių atpažinimo modeliai, jie nėra viešai prieinami ir buvo mokomi naudojant kito tipo bei laikotarpio tekstus.

Vienas iš pavyzdžių – „DYBBUK“ modelis, sukurtas vadovaujant Izraelio mokslininkei dr. Sinai Rusinek. Šis įrankis buvo mokomas pasitelkiant XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios jidiš teatro pjesių rankraščius. Ribota prieiga prie tokių modelių neleidžia kitiems tyrėjams kurti naujų, tikslesnių jų versijų. „Tikiuosi, kad mūsų projektas prisidės prie archyvinių Rytų ir Vidurio Europos žydų istorijos tyrimų plėtros, – apibendrina jis. – Galiausiai skaitmeninės humanitarikos esmė nėra vien skaitmeninimas ar duomenų analizė – tai visų pirma kultūros prieinamumo didinimas ir pastangos praeities balsus vėl padaryti girdimus.“

Archyvarai ir bibliotekininkai galės paversti nuskaitytų rankraščių paveikslėlius į tekstinius formatus. Transkribuotus dokumentus bus galima indeksuoti, papildyti žymomis ir skelbti internete tokiu formatu, kuris leis atlikti paiešką pagal raktažodžius ir taikyti kitus automatinio apdorojimo metodus. Taip dokumentų rinkiniai, kurie iki šiol buvo pasiekiami tik kaip skenuotų puslapių vaizdai, taps prieinamais sustruktūrintais informacijos šaltiniais.

Durys, atvertos tyrimams ir mokymuisi

Tyrėjams naujai atpažintų tekstų rinkiniai atvers galimybes taikyti modernius analitinius metodus. Įrankiai, skirti, pavyzdžiui, vardams ir pavadinimams atpažinti (angl. Named Entity Recognition, NER), leis iš rankraščių sistemingai išrinkti vietovardžius, adresus ir asmenvardžius.

Užuot skaitę puslapį po puslapio, mokslininkai galės nagrinėti dėsningumus visame dokumentų tekstyne ir taip atrasti naujų istorinių įžvalgų.

Šis modelis panaikina kliūtis ir plačiajai visuomenei – norintiems susipažinti su rankraštinių šaltinių turiniu nebėra būtina mokėti jidiš kalbą. Nuo šiol bet kas galės nukopijuoti atpažintą tekstą ir pasinaudoti internetinėmis vertyklėmis. Dešimtmečius užmarštyje dūlėję laiškai, autobiografijos ir dienoraščiai taps prieinami naujoms kartoms ir ryšį su savo praeitimi siekiančioms atkurti bendruomenėms.

Dėstytojai ir studentai taip pat galės naudoti šiuos rankraščius mokymo bei mokymosi tikslais ir įgyvendinti įvairius universitetinius projektus. Darbas su autentiška archyvine medžiaga skatins aktyvų mokymąsi ir stiprins susidomėjimą žydų kultūros paveldu.

Projektą finansuoja Europos Sąjunga. Parama teikiama pagal „NextGenerationEU“ projekto programą „Naujos kartos Lietuva“.

Kaip ir kasmet, kviečiame 9 – 12 klasių moksleivius priimti iššūkį bei tapti savo krašto detektyvais – kūrybiškai atskleisti ir papasakoti Laisvės kovų istoriją, pažinti įamžinimo vietas ir būti istorinių asmenybių balsu. Komandas suburti bei registracijos formą užpildyti galima iki lapkričio 28 dienos. Užsiregistravusios komandos bus pakviestos į virtualų, įžanginį susitikimą su konkurso organizatoriais. Moksleiviai, padedami mokytojų bei organizatorių, turės įgyvendinti savo idėjas bei iki vasario 27 d. atsiųs 5 min. trukmės vaizdo įrašus vertintojams.

Konkurso nuostatai.

Dešimt geriausių komandų pavasarį bus pakviestos į „Pilietinio sąmoningumo ir istorijos dienos“ renginius Vilniaus universitete. Finalinius nugalėtojus rinks 15min.lt informacinio portalo skaitytojai bei antroji, iš įvairių sričių specialistų suburta komisija. Trijų pirmųjų vietų laimėtojus bei skaitytojų ir komisijos favoritų komanda bus paskelbti gegužės 8 d.

2025 m. spalį  vyko prof. Mečislovo Jučo (komisijos sudėtis: doc. dr. Martynas Jakulis, dr. Antanas Petrilionis, dokt. Rūta Miškinytė) ir  Vytenio Povilo Andriukaičio (komisijos sudėtis lekt. Andrius Grodis, dr. Raminta Jakucevičienė, stud. Vakarė Gotautaitė) vardinių stipendijų skyrimo komisijų posėdžiai.

Mečislovo Jučo stipendija skirta Istorijos bakalauro studijų IV kurso studentui  Kristupui Linui Bernotui-Karazijai.

Istorijos fakulteto alumno Vytenio Povilo Andriukaičio stipendiją pelnė Istorijos bakalauro studijų IV kurso studentas Michail Adomas Kofman.

Sveikiname!

Visus besidominčius istorija, archeologija, kultūros istorija ir antropologija Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas vėl kviečia į Lietuvos mokinių istorijos akademiją. Akademija skirta bendrojo ugdymo mokyklų 9–12 (I–IV gimn.) klasių mokiniams

Akademija organizuojama bendradarbiaujant Lietuvos neformaliojo švietimo agentūrai ir VU Istorijos fakultetui. Paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu bus nuosekliai susipažįstama su svarbiausiomis istorinėmis epochomis, istorinės raidos mechanizmu, tautos ir žmogaus vaidmeniu istorijoje, perprantama istorijos sąvokų esmė, išmokstama savarankiškai apmąstyti ir vertinti istorinę praeitį. Mokiniai bus mokomi išsiugdyti kritinį mąstymą, gebėjimą skirti faktus ir nuomones apie juos, analizuoti istorinius faktus, argumentuotai dėstyti savo nuomonę.

Mokiniai bus supažindinti su archeologijos, istorijos ir kultūros istorijos aktualijomis, įdomybėmis ir atradimais. Užsiėmimų metu mokiniai įgaus žinių, įgalinančių ne tik lengviau susigaudyti didžiuliame informacijos sraute, kuris nuolat supa mus, bet ir supras, kaip ir ką tyrinėja profesionalūs istorikai ir archeologai. Įgytos žinios bus naudingos ir ketinantiems pasirinkti istorijos egzaminą.

Mokiniai susipažins ir tiesiogiai bendraus su VU Istorijos fakulteto dėstytojais.

Akademija yra vienmetė, akademijos programa kiekvienais metais yra atnaujinama. Mokslas susideda iš 3 sesijų.

Akademijos baigimo pažymėjimą gauna dalyvavę bent dviejose sesijose. Stojantieji į VU Istorijos fakulteto studijų programų valstybės nefinansuojamą vietą, pateikę šį pažymėjimą, gauna 1 papildomą balą.

Vienos sesijos kaina – 15 Eur (už mokslą reikia sumokėti iki sesijos pradžios, mokėti už kiekvieną sesiją atskirai).

Daugiau informacijos 

Akademijos programa  

Registracija 

Registracija vyks iki 2025 m. spalio 31 d.

Studentas vienai dienai – tai tradicinis renginių ciklas, skirtas visiems svarstantiems apie studijas Vilniaus universitete!

Renginių savaitės metu susipažinsite su studijų aplinka, paskaitų forma, susitiksite su būsimais dėstytojais. Turėsite progą susitikti su studentais ir išgirsti jų patirtį iš pirmų lūpų. Galėsite įsitikinti, ar pasirinkta studijų programa tikrai jums tinka, o gal priešingai – atrasite tai, apie ką net nesvarstėte. 

Daugiau informacijos – čia.

Registracijos į VU Istorijos fakulteto paskaitas jau beveik užsipildžiusios, bet yra vietos į dvi nuotolinės paskaitas ir į specialią IF Studentų atsovybės kakavos gerimo ceremoniją. Taip pat atsirado papildomos vietos dr. Norberto Černiausko „Čikagos Lietuva: emigracijos istorija“ paskaitoje.   

Paskaitos nuotoliu:

• „Romų migracijos patirtys Lietuvoje: kryptys ir jas nulėmę procesai“;
• „Totalitarian culture: Goebbels and his methods“ (anglų kalba).

Metas susitelkti.

KVIEČIAME Į SPALIO 5D. STUDENTŲ IR JAUNIMO EITYNES – ĮSPĖJAMĄJĮ STREIKĄ (Vilnius): https://facebook.com/events/s/studentu-ir-jaunimo-eitynes-is/1730770987597234/

Prisiminkime pagrindinį kultūros bendruomenės reikalavimą: „Nemuno aušra“ negali valdyti LR Kultūros ministerijos.

Eitynės yra taikios, saugios ir kultūringos. Jų metu nebus toleruojami jokie viešosios tvarkos ar LR įstatymų pažeidimai.

Kviečiame spalio 5d. organizuoti ir kitas įspėjamojo streiko akcijas Vilniuje ir už jo ribų. Žymėkite kiekvieną (net ir mažiausią) akciją 5 dienos žemėlapyje, parodykime kiek mūsų daug! https://kulturosasambleja.lt

Suorganizuokite akciją su savo universitetu, fakultetu, katedra ar kursiokais. Mums reikia burtis, nes Spalio 5 d. gali būti tik pradžia.

Primename, kad studentų eitynėse ar kitų akcijų metu kiekvienas turi teisę atsisakyti kalbėti su žiniasklaida bei siūlome prisiminti pagrindinį kultūros bendruomenės reikalavimą: NA negali valdyti LR Kultūros ministerijos.

Prašome informacija pasidalinti su kuo plačiau!

Išleistas naujausias 42-asis Vilniaus universiteto mokslo populiarinimo žurnalo „Spectrum“ numeris, kuriame ir Istorijos fakulteto mokslininkės straipsnis.

Šiame numeryje skaitytojai sužinos, kaip Lietuvos vartotojai vertina naujos kartos maisto šaltinį – vabzdžius, kokių diskusijų kelia nauja pavardžių suteikimo praktika  ir kaip ekonominės krizės gali tapti inovacijų katalizatoriumi. Žurnale pristatomi piliečių mokslo atradimai – nuo egzoplanetų paieškų iki galimų vaistų nuo Alzheimerio, nagrinėjama nematoma informacinio karo pusė, aptariami naujausi Paukščių Tako tyrimo rezultatai, suteikiantys naujų žinių apie mūsų Galaktiką.

Taip pat šiame numerie rasite istorikės dr. Tetiana Boriak straipsnį apie tai, kaip Rusija paverčia kultūrą ir švietimą įtakos ginklais

Nemokamą skaitmeninę žurnalo versiją rasite čia.

Rugsėjo 23 d. vykusiame Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narių visuotiniame susirinkime LMA prezidentas įteikė pažymėjimus Jaunųjų mokslininkų stipendijų laureatams. Laureatų gretose – ir Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja dr. Dovilė Čypaitė-Gilė, įvertinta už vykdomą tyrimą tema „1939–1940 m. Lietuvos žydai – karo pabėgėliai ar vis dar emigrantai?“

„Gauta stipendija yra svarbus mano vykdomų XX a. pirmosios pusės žydų migracijos tyrimų įvertinimas. Ji suteiks galimybę vykdyti tyrimus užsienio archyvuose – šiame etape numatytas vizitas į JAV archyvus – ir kartu prisidėti prie platesnės diskusijos, kaip savanoriškos ir prievartinės migracijos patirtys formuoja kolektyvinę atmintį, tapatybę bei šiandienines migracijos politikos sampratas “, – apie stipendijos reikšmę dalinasi dr. Dovilė Čypaitė-Gilė.

Sveikiname dr. Dovilę Čypaitę-Gilę ir linkime sėkmės tęsiant tyrimus.

LMA Jaunųjų mokslininkų stipendijos skiriamos mokslininkams iki 35 metų, įgijusiems daktaro laipsnį ne anksčiau kaip prieš penkerius metus iki paraiškų pateikimo termino pabaigos. Šios stipendijos remia aktualius mokslinius tyrimus įvairiose srityse.Šiemet konkursui buvo pateiktos 77 paraiškos: 13 humanitarinių ir socialinių mokslų bei 64 fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslų srityse.

Paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“ yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, kuriuo siekiama sutelkti dėmesį į daug kam negirdėtas, istorijos paraštėse nugulusias temas ir muziejines vertybes.

„2025-2026 m. paskaitų cikle kalbėsime apie naujai perskaitytas įvairių žmonių biografijas. Būtent kalbėdami apie konkrečius žmones galime užčiuopti tikrąjį laiko bėgimą, jo dramatiškumą ir unikalumą. Šimtu procentų suvokti žmogaus gyvenimo pasirinkimus bei mąstymo vingius – užduotis begalinė ir tikriausiai neįgyvendinama. Be to, argi lengva būtų gyventi pasaulyje, kuriame egzistuotų suprasti ir atskleisti žmogaus veikimo, galvojimo, gerumo ar piktadarybių darymo principai? Žmogaus unikalumas yra daug įdomesnis nei schematiški procesai ir dėsniai, kuriuose žmonės atlieka tik jiems priskirtus laiko sraigtelių vaidmenis. Istorija ir istorijos yra apie žmones, nes tik jie patiria laiko tėkmę, rašo ir pasakoja apie praeitį… užmiršta“, – temos aktualumą pristato vienas iš projekto organizatorių, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Akademinių reikalų ir tarptautinių ryšių prodekanas dr. Norbertas Černiauskas.

Paskaitos vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus renginių salėje (įėjimas per Senąjį arsenalą, Arsenalo g. 3, Vilnius). Dalyvaudami gyvai klausytojai turės progą iš arti apžiūrėti pristatomas muziejines vertybes ir užduoti dominančius klausimus. Vėliau paskaitų įrašus bus galima stebėti portale 15min.lt arba Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube kanale.

• 2025 m. rugsėjo 25 d. 18 val. prof. dr. Rimvydo Petrausko paskaita „Vytautas Aleksandras: valdovas istorinių transformacijų akivaizdoje“

• 2025 m. spalio 9 d. 18 val. dr. Monikos Šipelytės paskaita „Princesės Gabrielės Radvilaitės veikla Ženevoje ir Lietuvoje“

• 2025 m. spalio 23 d. 18 val. dr. Lauryno Kurilos paskaita „Taurapilio kunigaikštis ir jo palyda – Tautų kraustymosi laikotarpio klajūnai?“

• 2025 m. lapkričio 6 d. 18 val. asist. dr. Mariaus Ėmužio paskaita „„Mums reikia pasiekti, kad Maironis irgi tarnautų mums“. Ar Antanas Sniečkus buvo nacionalkomunistas?“

• 2025 m. lapkričio 20 d. 18 val. dokt. Enrikos Kripienės paskaita „Partizanas Juozas Šibaila“

• 2025 m. gruodžio 4 d. 18 val. prof. dr. (HP) Albino Kuncevičiaus paskaita „Trys Lietuvos archeologijos grandai ir jų indėlis tiriant Vilnių“

• 2026 m. sausio 29 d. 18 val. Augustės Burinskaitės paskaita „Tarpukario paukštytė – Halina Kairiūkštytė“

• 2026 m. vasario 12 d. 18 val. prof. dr. Arūno Streikaus paskaita „Mykolas Sopočka“

• 2026 m. vasario 26 d. 18 val. Emilijos Jasiulevičiūtės paskaita „Išraiškos šokio ritmu: Danutės Nasvytytės istorija“

• 2026 m. kovo 12 d. 18 val. m. d. dr. Ingos Leonavičiūtės paskaita „Tauro g. 10: gyventojų kolektyvinė biografija“

• 2026 m. kovo 26 d. 18 val. doc. dr. Aurelijaus Giedos paskaita „Augustinas Voldemaras. Nerami biografija.“

• 2026 m. balandžio 9 d. 18 val. Emilijos Blockutės paskaita „Dialoge su Vakarais: Alfonso Nykos-Niliūno atvejis“

• 2026 m. balandžio 23 d. 18 val. asist. dr. Antano Terlecko paskaita „Rezistento Antano Terlecko (auto)biografinis pasakojimas: Cezario, Napoleono ir Churchillio mokykla?“

Archeologija Lietuvoje – tai ne tik piliakalniai, turtingi pilkapiai ar miestų praeitį slepiantys kultūriniai sluoksniai. Už jų slypi žmonės, kurie šį paveldą tyrinėjo, pavertė mokslu ir atvėrė plačiajai visuomenei. Vienas tokių – Jonas Puzinas, kurio kelias į archeologiją prasidėjo visai netikėtai – jį paskatino pats prezidentas Antanas Smetona.

Šiemet minimi net trijų archeologijos korifėjų – habil. dr. Jono Puzino (1905–1978), habil. dr. Adolfo Tautavičiaus (1925–2006) ir habil. dr. Vytauto Urbanavičiaus (1935–2024) – jubiliejai. Norėdami prisiminti jų palikimą, pakalbinome Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėją prof. Albiną Kuncevičių. Jis plačiau papasakojo apie J. Puziną – tarpukario asmenybę, karo metų veiklą VU ir indėlį ugdant profesionalią Lietuvos archeologų kartą.

Stop kadras iš V. Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Jonas Puzinas ir jo mokiniai“

Į archeologiją atvedė A. Smetona

J. Puzinas gimė pasiturinčioje šeimoje Svaronių kaime, Ukmergės rajone. Iš pradžių Kaune studijavo kalbotyrą. Įdomu tai, kad jis buvo kraštietis su prezidentu A. Smetona. Šis biografinis sutapimas lėmė tai, kad abu užmezgė, kaip pats J. Puzinas yra rašęs, nuoširdžius ryšius.

Atsiminimuose J. Puzinas mini, kad būtent dėl bendro krašto ir tos pačios šnektos prezidentas paprašė jo redaguoti raštus, kuriuose pasitaikydavo daug tarminių žodžių. Su prezidentu jie dažnai nuoširdžiai išsikalbėdavo, aptardavo ir archeologijos klausimus, kuriais A. Smetona domėjosi. Galiausiai prezidentas pasiūlė J. Puzinui studijuoti archeologiją – ir šis pasiūlymas buvo priimtas.

Gavęs A. Smetonos paramą ir stipendiją, 1930 m. J. Puzinas išvyko studijuoti archeologijos į Heidelbergo universitetą Vokietijoje. Šis universitetas tuomet buvo ir dabar tebėra vienas svarbiausių archeologijos centrų.

Nuo terminijos iki modernaus muziejaus sukūrimo

Pasak prof. A. Kuncevičiaus, J. Puzinas mokėjo kruopščiai kaupti archeologinę medžiagą, ją tvarkingai valdyti: „Šiuos įgūdžius jis stengėsi perduoti ir savo mokiniams. Be to, kalbininko žinias jis pritaikė archeologijoje – būtent J. Puzinas kūrė lietuvišką archeologinę terminiją, kurią vartojame iki šiol: proistorė, žalvario amžius ir kt. Šie darbai buvo tęsiami ir vėliau, jo emigracinėje veikloje, rengiant enciklopedijas.“

Grįžęs po studijų, J. Puzinas pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) ir dirbti laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje. Jis apkeliavo aplinkinių šalių archeologines ekspozicijas ir 1936 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje įkūrė Priešistorės skyrių, ten įrengė archeologinę ekspoziciją, kurioje archeologiniai radiniai buvo išdėstyti moderniai ir inovatyviai.

„Naujojo muziejaus atidaryme dalyvavo prezidentas A. Smetona, o už nuveiktą darbą 1938 m. J. Puzinas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto 4-ojo laipsnio ordinu“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytojas. Tad, anot profesoriaus, J. Puziną galima laikyti profesionaliosios mokslinės archeologijos pradininku – jos „tėvu“.

Vilniaus laikotarpis ir darbas su studentais

1940 m., kai Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo grąžinti Lietuvai, VDU profesūra persikėlė į Vilnių. J. Puzinas čia ėjo įvairias pareigas: buvo tuometinės VU bibliotekos direktorius, dirbo Lituanistikos institute, prisidėjo prie organizacinių darbų. Jis vadovavo Archeologijos katedrai, tapo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, o kelis kartus net pavadavo rektoriaus pareigas ėjusį Mykolą Biržišką.

„Vienos jo studenčių, Rimutės Rimantienės, atsiminimuose rašoma, kad būdamas dekanas ir katedros vedėjas J. Puzinas pats dėliojo tvarkaraštį. Dėl to archeologijos studentai dažnai jausdavosi privilegijuoti“, – sako prof. A. Kuncevičius.

VU Archeologijos katedros vedėjo teigimu, susižavėjimą kelia tai, kad J. Puzinas kartu su studentais Antrojo pasaulinio karo metais sugebėjo apvažiuoti Vilniaus krašto archeologinius objektus: „Kadangi jis pats sudarydavo tvarkaraštį, savaitėje palikdavo vieną laisvą dieną, per kurią su studentais keliaudavo po kraštą. Aplankė Verkius, Trakus, Senuosius Trakus. Tokios išvykos ir seminarai studentams palikdavo neišdildomą įspūdį.“

Pasak studentų – tarp jų buvo ir pasaulinio garso archeologė Marija Gimbutienė – prisiminimų, J. Puzinas puikiai mokėjo dirbti su jaunimu. Jis studentus mokė, kad svarbu žinoti archeologijos knygas, pažinti archeologinius radinius. Profesoriaus manymu, nebūtina įdėmiai jų skaityti, tačiau svarbu žinoti, kas jose parašyta.

Stop kadras iš V. Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Jonas Puzinas ir jo mokiniai“.

Išeivijos metai ir ryšiai su kolegomis

Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, 1942 m. J. Puzinas už veiklą slaptoje Rytų Lietuvos draugijoje buvo gestapo suimtas ir kalintas. Po dvejų metų, artėjant sovietams, jis su šeima pasitraukė į Vokietiją, kur dirbo akademinį darbą. 1946–1949 m. dėstė Hamburge ir netoliese esančiame Pineberge įkurtame Pabaltijo universitete, kuriame ėjo įvairias pareigas, tarp jų – Filosofijos fakulteto dekano. 1949 m. persikėlė į JAV, kur didžiausias jo darbas buvo „Lietuvių enciklopedijos“ rengimas ir redagavimas.

Prof. A. Kuncevičius primena, kad J. Puzinas labai vertino ir sovietinėje Lietuvoje dirbusius archeologus, ypač Adolfą Tautavičių, Mykolą Michelbertą ir Vytautą Urbanavičių: „A. Tautavičius yra minėjęs, kad archeologiją pasirinko perskaitęs J. Puzino „Lietuvos proistorės bruožus“. Žinoma ir dabar mums jau tokia gana keista istorija: A. Tautavičius, sužinojęs J. Puzino adresą JAV, siųsdavo jam sovietinėje Lietuvoje leistą archeologinę literatūrą, bet niekada nepasirašydavo savo pavardės. Atsiminimuose jis užsimena, kad vylėsi, jog J. Puzinas supras, kas jam tuos leidinius atsiunčia.“

Anot VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjo, didžiausias J. Puzino indėlis į archeologijos mokslą – ne tik parašytos knygos, atlikti tyrimai ar Lietuvoje pritaikytos modernios muziejininkystės praktikos, bet ir pedagoginė veikla universitete bei užauginti studentai: „Nepaisant sovietinės okupacijos, J. Puzino darbus Lietuvoje tęsė jo mokiniai. Rimutė Rimantienė tyrinėjo akmens amžiaus paminklus ir užaugino ištisą akmens amžiaus specialistų kartą. Regina Kulikauskienė ir Pranas Kulikauskas tyrinėjo daugelį garsių Lietuvos piliakalnių, tarp jų ir Kernavę, kur ir dabar studentai atlieka archeologines praktikas. O kalbant apie Mariją Gimbutienę – tai jau visuotinai pripažinta pasaulinio lygio mokslininkė.“

Habil. dr. J. Puzino 120, habil. dr. A. Tautavičiaus 100 ir habil. dr. V. Urbanavičiaus 90 metų jubiliejinėms sukaktims paminėti VU Istorijos fakultetas, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmai ir Lietuvos istorijos institutas organizuoja tarptautinę mokslinę konferenciją „Archeologinės kelionės laiku“. Konferencija vyks 2025 m. rugsėjo 25–26 d. Daugiau informacijos rasite čia.

Vilniaus universitetas (VU) atveria duris visiems studijavusiems VU – alumnams, kviesdamas sugrįžti į savo Alma Mater VU Alumnų festivalyje, kuris vyks rugsėjo 27 d. šeštadinį.. Šis renginys – tai unikali galimybė atnaujinti ryšius ir dalyvauti įtraukiančiose diskusijose su iškiliausiais VU profesoriais, ekspertais ir įvairių sričių lyderiais. Nesvarbu, ar VU baigėte prieš 30 metų, ar tik šiemet – laukiame jūsų!

Festivalio programa.

Šiais metais VU Istorijos fakulteto almunus kveičaime į ypatinga diskusiją: „Su Liepa po liepa: žemaičių epocha Istorijos fakultete“

Du profesoriai, du žemaičiai, du buvę Istorijos fakulteto dekanai ir dvi Liepos. Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Istorijos fakulteto dekanas ir nuolatinių istorinių TV ekspedicijų kapitonas prof. Alfredas Bumblauskas kartu su ilgamečiu Senato nariu ir legendinių, iš lūpų į lūpas sklindančių ketureilių maestro prof. Zenonu Butkumi M. Daukšos (Istorijos fakulteto) kiemelyje pateiks kitokią istorijos paskaitą. Žemaitiškų akcentų kupinoje diskusijoje sužinosite, su kokiais sunkumais teko susidurti dekanams ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais, kaip išgyveno „laukinius“ 90-uosius, kaip fakultetas įžengė į naują tūkstantmetį, kuriuos studentus profesoriai įsiminė geriausiai ir ar sunkus žemaičio istoriko kelias.

Pokalbį moderuos Istorijos fakulteto alumnė, žurnalistė Liepa Želnienė.

Diskusija vyks ne tik valstybine, bet ir žemaičių kalba.

15:30–16:30 | M. DAUKŠOS KIEMAS | Istorijos fakultetas

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas pradeda įgyvendinti naują projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo analizė ir tobulinimo koncepcija“. Projekto tikslas – sukurti nekilnojamojo kultūros paveldo specialistų kvalifikacijos tobulinimo modelį (koncepciją).

Esamas šios srities specialistų atestavimas ir kvalifikacijos tobulinimas grįstas trumpalaikiais sprendimais, menkai teužtikrina specialistų kompetencijų augimą, susiduria su organizaciniais ir kitais iššūkiais. Įgyvendinant projektą siekiama bendradarbiaujant su paveldosaugos lauko institucijomis ir bendruomene sukurti specialistų atestavimo koncepciją, grįstą tvarumo principais ir orientuotą į specialistų kompetencijų stiprinimą.

Projektą įgyvendina dr. Viltė Janušauskaitė, doc. dr. Salvijus Kulevičius ir lekt. Agnė Žilinskaitė. Projekto trukmė – 2025 m. rugpjūčio–lapkričio mėn. Susidomėjus projektu ar turint siūlymų, maloniai prašome kreiptis į projekto vykdytojus.

Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos valstybė Kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos priemonės „Tvarių prielaidų ir paskatų aktualizuoti kultūros paveldo vertybes sukūrimas“ lėšomis.

Vilniaus universitetas ir Lietuvos istorijos institutas kviečia teikti paraiškas į istorijos ir archeologijos mokslo krypties doktorantūros studijas.

Dokumentai priimami: 2025 m. rugsėjo 8–12 d. iki 13.00 val.

Priėmimas vyks: rugsėjo 17 d. 10.00 val., VU Istorijos fakultete (Universiteto g. 7, 329 aud.).

Pagrindiniai reikalavimai stojantiesiems:

• Pateikti mokslinį projektą (iki 30 000 spaudos ženklų, ~10 psl.);
• 2 mokslininkų rekomendacijas;
• (jei turima) publikuotų ar priimtų spaudai mokslinių straipsnių kopijas.

Doktorantūros konkursinis balas sudaromas iš mokslinio projekto, pokalbio su komisija, magistro studijų rezultatų bei mokslinių darbų vertinimo.

Dokumentų pateikimas:

• Projekto elektroninę versiją su parašu ir kitus dokumentus siųsti el. paštu:

• Privaloma registracija VU sistemoje: VU ISAS

Daugiau informacijos: VU doktorantūros studijosir Istorijos fakulteto svetainėje
Konsultacijos: (8 5) 268 7095, (8 5) 268 7093, el. p.

2025 m. rugsėjo 1 d.

• 09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

• 10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

• 11:00 val. – Spektaklis „Netimeras ir Perkūno kirvis“ (Istorijos fakulteto Langų teatras, M. Daukšos kiemelyje po liepa).

• 14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

• 15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Jau 47 metus kiekvieną gegužę Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete vyksta Istorikų dienos (IFDi). Ši savaitę trunkanti šventė gausi renginių, tokių kaip protmūšis ar futbolo turnyras, kuriame kartu su dėstytojų komanda dalyvauja ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. IFDi metu fakulteto kiemelyje galima išvysti spektaklį, kurio ištakos siekia profesoriaus Alfredo Bumblausko studentavimo laikus, kai jis atliko pagrindinį vaidmenį spektaklyje pagal Alfredo Jarry pjesę „Karalius Ūbas“. Prieš kelerius metus studento Julijono Šileikos iniciatyva fakulteto studentai vėl atgaivino „senąjį“ teatrą. Šių metų spektaklį organizavusi fakulteto studentų grupė nusprendė neapsiriboti vienkartiniu pasirodymu ir paskelbė kurianti „Langų teatro“ organizaciją.

Kasparo Kulboko nuotrauka, 2025 m. IFDI

Kodėl gimė „Langų teatras“?

Kaip sako patys studentai, organizacijos tikslas – ne tik tęsti pradėtą meninę iniciatyvą, bet ir aktyviai prisidėti prie fakulteto bendruomenės kultūrinio gyvenimo, skatinti kūrybišką studentų saviraišką.

Viena iš „Langų teatro“ steigėjų, kultūros istorijos ir antropologijos antro kurso studentė Miglė Lipinskaitė sako, kad idėja formalizuoti teatrą kilo po pirmojo grupės vaidinimo per 2025 m. IFDi. Iš pradžių tokia mintis šovė patiems studentams, tačiau vėliau jie sulaukė ir dėstytojų paskatinimų, tarp jų – profesoriaus Nerijaus Šepečio. Studentai nusprendė, kad galėtų ne tik vaidinti, bet ir organizuoti diskusijas, filmų peržiūras.

Miglė džiaugiasi kolektyvo bendruomeniškumu ir gebėjimu bendradarbiauti. Pasak jos, ne taip dažnai pasitaiko situacijų, kai pavyksta suburti tiek daug teatro entuziastų, kurie negaili nei savo laiko, nei jėgų net ir per mokslo metus.

„Man tokia idėja kilo po IFDi pasirodymo. Prieš jį buvo baimių, kad kas nors nepavyks, kad tiek dirbome veltui. Tačiau po paskutinės scenos žiūrovai atrodė laimingi, mes – taip pat; pasirodė, kad visas tas darbas ir stresas buvo verti rezultato. Nusprendėme, kad ką nors daryti būtina. Po kelių dienų susitikome ir, rimtai apsvarstę teatro formą, nutarėme ne tik rengti spektaklius, bet ir įsteigti organizaciją – meninį mūsų fakulteto centrą, kuriame galima aptarti idėjas, filmus, spektaklius“, – apie idėją steigti organizaciją pasakoja Kultūros istorijos ir antropologijos programos antrakursis Martynas Čaplinskas.

Kultūros istorijos ir antropologijos programos antrakursę Gytę Labanauskaitę įsitraukti į iniciatyvą paskatino meilė kūrybai, teatrui ir istorijai: „Įkvėpė noras kurti kartu su motyvuotais bendraminčiais, su kuriais jau „iškepėme“ pirmą ir labai skanų blyną, taip pat užsidegimas tęsti pradėtą veiklą ir palikti pėdsaką Istorijos fakulteto gyvenime.“

Kasparo Kulboko nuotrauka, 2025 m. IFDI 

Teatro pavadinimo kilmė ir spektaklių temos

Kalbėdama apie pavadinimą, Miglė pasakoja, kad jis primena „senojo“ teatro laikus, kai Julijonas buvo sukūręs specialų šiam renginiui skirtą „Facebook“ puslapį. Studentai nusprendė šį pavadinimą išlaikyti ir toliau plėtoti puslapio veiklą. Jie pavadinimą sieja su teatro paprastumu, absurdiškumu ir erdvių – t. y. fakulteto langų – išnaudojimu.

„Istorijos puslapiuose buvo daug įvairių iš liaudies, bendruomenių kilusių ar klajojančių teatrų, kurie išnaudodavo miesto erdves – aikštes, pastatų langus, laiptus, balkonus savo vaidinimams. Mes siekiame palaikyti tą paprastumą, ypač dekoracijas ir kostiumus, tikrai nesiekiame profesionalumo. Norime įterpti improvizacinių elementų, išnaudoti turimas erdves. Tie langai mums, Istorijos fakulteto studentams, ir yra pagrindinė erdvė kartu su fakulteto kiemeliu“, – pasakoja Miglė.

Paklausus apie būsimas „Langų teatro“ repertuaro temas, Martynas pabrėžia, kad jiems – tiek dabartiniams, tiek buvusiems Istorijos fakulteto nariams – svarbu išlaikyti istorinį elementą spektakliuose: „Be abejo, tai nereiškia, kad viskas turi būti taip, kaip parašyta šaltiniuose, bet naudoti elementus ir veikėjus ir padaryti ką nors nematyto, naujo – svarbus mūsų tikslas. Be to, norime supažindinti fakulteto svečius su istorinėmis asmenybėmis, tokiomis kaip Netimeras ir Zebedenas, kurios dažnai lieka už mokyklinio išsilavinimo ribų. Ar įmanoma statyti kitokį, ne istorinį spektaklį? Jei komanda sutiktų ir turėtume gerą idėją – kodėl gi ne.“

Kasparo Kulboko nuotrauka, 2025 m. IFDI

Ateities planai: spektakliai, renginiai ir bendruomeniškumas

Studentai planuoja per vienerius mokslo metus pastatyti du spektaklius. Vienas jų vyks rugsėjo pradžioje kaip įžanga į naujus mokslo metus. Tikimasi, kad jis suburs bendruomenę ir įtrauks naujus studentus. Kitas spektaklis bus skirtas pavasarį vykstančiam IFDi renginių maratonui. Atsiradus papildomų galimybių, „Langų teatras“ planuoja rengti pasirodymus ir dažniau.

Naujoji studentų organizacija stengsis inicijuoti bendruomeniškumą skatinančius renginius, tokius kaip poezijos vakarai, filmų peržiūros, diskusijos ar kūrybinės dirbtuvės. Tokiais renginiais siekiama stiprinti tarpusavio ryšius, plėsti kultūrinį fakulteto lauką, skatinti bendravimą tarp skirtingų kursų ir ugdyti savitarpio pagalbą.

„Teatras ir su juo susijusios veiklos padeda ugdyti įvairius gebėjimus – viešą kalbėjimą, kūrybinį rašymą, scenografiją, režisūrą, organizacinius ir komunikacinius įgūdžius. Dėl šių priežasčių visa tai labai naudinga tiek akademiniame, tiek profesiniame gyvenime“, – sako vienas iš „Langų teatro“ organizatorių, Kultūros istorijos ir antropologijos programos trečiakursis Robertas Koroliovas.

Pirmasis VU Istorijos fakulteto „Langų teatro“ spektaklis „Netimeras ir Perkūno kirvis“ (režisierius R. Koroliovas) vyks rugsėjo 1-ąją 11 val. Tai – absurdo spektaklis apie tai, kaip jotvingių genties valdovas Netimeras vienijo Lietuvą.

Dear Graduates!

Today, you receive your diplomas – an official confirmation of your professionalism, passion for history, curiosity, and aspiration for learning new things about people and events you have mostly never met and will not see with your own eyes.

Still, you have selected the History Faculty of the VU that enables amazing trips to the past where you can reveal the actions and intentions not only of famous leaders of medieval Lithuania (like King Mindaugas, princes) or modern Lithuanian state (like presidents), but also of ordinary people of various ethnic origin with their everyday life, their beliefs and identities. Or you can explore life stories during calamities – for instance, the fears and hopes of Lithuanians who were torn off their land, homes, and families and were deported to the Russian concentration camps by the Soviet regime, daring thus to face the stories about incredible courage or fatigue of struggle for life in exile.

History research is about the ability to go against the stream, persistence, dignity, and responsibility. A historian must pose questions that are often not in the mainstream of the public discourse. Then, he has to look for answers from historical sources and literature, construct and represent new knowledge, and argue his position. Historians must persist in finding the appropriate sources that support or equally refute their hypothesis.

Dignity and responsibility are extremely important nowadays. Unlike generations of predecessors who had restrictions on learning history, you are free to choose the topic and the interpretations, guided by the history research principles and not by ideology. You live in a democratic society that is being threatened by the autocracies and mental wars they launch, trying to disorient the societies, using history in particular as a tool to manipulate the consciousness of the people. On the contrary, a historian bears the responsibility to reconstruct the past and represent this knowledge to society and the professional community. So, your mission, among other things, is to protect democracy from the threats mentioned.

Historians help to create moral guidelines for the communities in their research about the past, representing the motivations and actions of people who lived 10 or 1000 years ago. It is a historian who introduces new names to the pantheon of history actors and enriches the existing ones with the new details of their biographies, horizontal ties, and actions, enabling more space and senses to comprehend the past.

Historians must be active in the discussion inside a society, initiating and leading the talks on various aspects of Lithuanian history, ongoing life, and problems, because history is foremost about human beings, communities, societies, and relations among them. And historians are trained to see the relations among various actors of societal life, not only in the past but also nowadays.

Historians thus play a pivotal role in how society will identify itself, comprehend itself, and what vision it will have in the circle of other communities and ethnicities.

The debate on whether history is a teacher is ongoing. Despite the answer, historians set markers and guidelines for the future on the grounds of the past. Historical memory is a vivid manifestation of this past. Who, what, and how are commemorated construct the senses, ideas, and national identity.

Memory politics defines the vector of the future state development: a retrospective move with no modernisation, non-inclusiveness, stuck in past traumas and negative experiences, or perspective advance, directed at the future, aimed at a flourishing society.

School history textbooks help to form the values and outlook and introduce the concepts that contribute to the picture of the world of a future citizen, be it a Lithuanian or another one, helping to answer the question "Who am I?".

Historians must be objective and empathic because we are people writing about people and for people. Today, during ongoing calamities, this feature is essential. Your striving for objectivity and your ability to work with information will help you remain a top professional in history, humanities, education, or other fields.

Not in vain, the Lithuanian anthem suggests: "Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia". Keep Alma Mater in your hearts and in your minds, ir sėkmės!

Tetiana Boriak

2025

Lietuvos mokslo taryba (LMT), skatindama jaunųjų tyrėjų pasirengimą moksliniams ir (ar) meno tyrimams, sudarydama sąlygas gilinti jų gebėjimus, plėtoti kritinį mąstymą bei mokytis per praktinę veiklą, skiria finansavimą studentų projektams, vykdomiems rudens ir pavasario semestrais laisvu nuo auditorinių užsiėmimų metu. Projektai įgyvendinami padedant tyrimo vadovui.

Šiais mokslo metais finansavimą iš LMT konkurso „Studentų tyrimai semestrų metu“ gavo penki Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų tyrimai. Kiekvienam projektui skirta po 4800 eurų vykdymo lėšų.

Finansuojami projektai:

• Kukuliškių piliakalnio (900–400 m. pr. Kr.) gyventojų prekybiniai kontaktai ir galima kilmė otų δ13C ir δ15N stabiliųjų izotopų duomenimis;

• Širvintų štetlo žūtis tarp gyvavimo ir (ne)atminimo;

• Ūkis ir aplinka: žemdirbystės įtaka kraštovaizdžio raidai Kernavėje bronzos ir geležies amžiais;

• 1920–1940 m. industrinis (pieninių) palikimas šiandieninėje Lietuvoje;

• Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietybės samprata XVI–XVIII a..

Liepos 14–16 d. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto bakalauro studijų (Istorijos bei Kultūros istorijos ir antropologijos programų) studentai dalyvavo ekspedicijoje po Šešuolių (Ukmergės r.) miestelį ir jo apylinkes. Ši išvyka yra sudėtinė projekto „Šešuoliai: aktualizuotas kultūros paveldas. Vietos ir akademinės bendruomenės bendradarbiavimo projektas“ dalis, o jį finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Ekspedicijos metu susipažinta su Šešuolių seniūnijoje esančiais kultūros paveldo objektais, atminties institucijomis, bendrauta su vietos bendruomenės lyderiais, imti interviu. Ekspedicijos metu tikrinta iš vietos kunigo gauta informacija apie barokinėje Šv. Juozapo bažnyčios palėpėje esančius nežinomus dokumentus. Paaiškėjo, kad ten nugulę pradingusiais laikyti parapijos ir valsčiaus archyvai, kurių chronologinės ribos siekia XVIII a. pab. – 1944 metus.

Dokumentai buvo nukelti, apvalyti, surūšiuoti ir suskaičiuoti, juos toliau vertins restauratoriai ir archyvarai. Iš viso identifikuota beveik 4 tūkst. didesnių ar mažesnių bylų bei pavienių dokumentų. Šia ekspedicija projektas dar nesibaigė, vasaros pabaigoje ir rudenį planuojamos kitos veiklos, o gruodį ketinama paskelbti šio projekto rezultatus.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai, dalyvaudami mokslinėje ekspedicijoje Šešuolių miestelyje (Ukmergės r.), aptiko gausybę vertingų XVIII–XX a. dokumentų. Atradimas buvo padarytas tikrinant informaciją, kad medinėje Šv. Juozapo bažnyčios palėpėje gali būti vertingi dokumentai. Pirminės apžiūros duomenimis, rasti dokumentai yra Ukmergės apskrities Šešuolių valsčiaus tarpukario veiklos bylos, bažnytinės metrikų knygos ir gyventojų asmens dokumentai.

„Manau, tai vienas didžiausių dokumentų komplektų, kuris buvo laikytas dingusių, bet netikėtai atrastų. Šimtai nuoseklių bylų, tūkstančiai dokumentų. Visas šis radinys svarbus ne tik Šešuolių apylinkių gyventojams, bet ir Aukštaitijos regionui bei visai Lietuvai. Be to, dokumentai mena Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo įvykius. Tikėtina, kad atidus jų nagrinėjimas prisidės prie ne vieno rimto mokslinio atradimo ir istorinio vertinimo“, – apie rastų dokumentų svarbą pasakoja ekspedicijos vadovas, istorikas, VU Istorijos fakulteto prodekanas dr. Norbertas Černiauskas.

Atliekant apžiūrą kartu su Šešuolių parapijos klebonu kun. Vidu Bernardu Sajeta, bažnyčios palėpėje buvo aptikta šūsnis dokumentų. Vadovaujantis senųjų dokumentų gabenimo ir saugojimo metodiniais nurodymais, visi rasti dokumentai buvo apvalyti ir kruopščiai surinkti. Rasti dokumentai bus perduoti Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui. Specialistai juos restauruos ir priskirs tinkamiems fondams. Bažnytinės metrikų knygos bus nuskenuotos ir grąžintos Šešuolių parapijai.

„Kiekvienas dokumento sugrįžimas į archyvus – nesvarbu, ar tai būtų šimtmečio senumo bažnytinės metrikos, ar pogrindinėje spaustuvėje spausdinti partizanų laiškai – yra reikšmingas žingsnis. Tai ne tik praeities išsaugojimas, bet ir mūsų pačių ryšio su istorija atkūrimas. Tik rinkdami šias dėliones dalis, galime matyti pilnesnį savo praeities vaizdą“, – sako vyriausioji Lietuvos archyvarė, VU Istorijos fakulteto docentė Inga Zakšauskienė

Studentų ekspedicijos tikslas – kompleksiškai tyrinėti vietos kultūros paveldo objektus, rinkti istorinę medžiagą apie Šešuolius ir visą Ukmergės kraštą ir ją perduoti atminties institucijoms. VU Istorijos fakulteto studentai dokumentavo archyvinę medžiagą, rinko vietos gyventojų prisiminimus, sistemino surinktus duomenis ir vertingus radinius.

„Tai neįkainuojama patirtis – tokia galimybė prisiliesti prie kelių šimtų metų senumo dokumentų. Įprastai vartome juos elektroninėje erdvėje, o čia – viskas taip autentiška, pamiršta, tačiau beprotiškai įdomu“, – dalijasi ekspedicijos dalyvė, studentė Greta Stankevičiūtė

„Prisilietimas prie niekada anksčiau nenagrinėtų istorinių dokumentų – išskirtinė ir įspūdinga praktika pirmą kursą baigusiam studentui. Be to, ypač vertinga patirtis – bendradarbiavimas ir pažintis su kitais Istorijos fakulteto studentais ir pokalbiai su vietos bendruomenės nariais kuria stiprius ryšius, kurie naudingi ne tik šiam projektui, bet ir ateities darbams“, – mano Kultūros istorijos ir antropologijos studentas Vincentas Lekas.