Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentams kasmet skiriamos fakulteto alumnų – Vytenio Povilo Andriukaičio ir prof. Mečislovo Jučo – vardinės stipendijos. Šiemet jas pelnė Istorijos bakalauro III kurso studentas Vytis Valantiejus  ir Istorijos magistrantūros I kurso studentė Teodora Žydelytė. Laureatai pasakoja apie kelią į istorijos studijas, mokslinius interesus ir planus, kuriuos įgyvendinti padės gauta stipendija.

Nuo chemijos olimpiadų iki LDK teisės ir ekonomikos istorijos

Vilniuje gimęs ir užaugęs Vytis Valantiejus, prof. M. Jučo vardinės stipendijos laureatas, save pristato kaip gimtojo miesto mylėtoją, korporacijos „Tilia“ narį ir kelionių entuziastą. Vis dėlto istorijos studijos ne visada buvo jo ateities planuose. Įstojęs į gimnaziją, Vytis svarstė rinktis chemiją, kryptingai tam ruošėsi ir dalyvavo olimpiadose. Posūkis įvyko maždaug dešimtoje klasėje, kai tėčio lentynoje jis atrado istorines knygas. Skaitydamas vieną po kitos, vis labiau domėjosi praeitimi, o chemija pamažu atsidūrė antrame plane.

„Taip visai netikėtai atradau šiltą santykį su istorija. Dvyliktoje klasėje atrodė visai natūralu tęsti savo pažintį su istorija ir profesiniame kelyje, todėl pasirinkau studijas Istorijos fakultete. Istorijos studijų programą pasirinkau susidomėjęs jos turiniu. Nors studijos yra ganėtinai intensyvios ir darbo jose netrūksta, jos yra labai įdomios ir įtraukiančios. Labiausiai įtraukusi studijų dalis – seminarai, diskusijos su kolegomis bei dėstytojais. Išskirtinai Istorijos fakultetas sužavėjo savo bendruomene. Įsitraukimas į „korp! Tilia“ bei kitų organizacijų veiklą studijoms suteikė džiaugsmo, juoko bei prasmingų diskusijų. O visos bendruomenės kuriama jauki atmosfera bei atvirumas padeda užmegzti nenutrūkstantį ryšį su pačiu fakultetu“, – dalijasi studentas. 

Šiuo metu Vytį labiausiai domina XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Jo interesai apima teisės, socialinės ir ekonomikos istorijos klausimus. Iki šiol studentas tyrinėjo LDK funkcionavusią indigenato teisę. Indigenatas tai pagal Abiejų Tautų Respublikos teisę svetimšalio bajoro įsiteisinimas valstybėje, kartais dar vadinamas pilietybės teise. Šis tyrimas leido geriau pažinti to meto teisėkūrą ir migracijos tendencijas. Vis dėlto tolesniems darbams Vytis planuoja rinktis kitą kryptį – ekonomikos istoriją. Kursiniame darbe jis ketina nagrinėti XVIII a. manufaktūrų veikimą, o vėliau šią temą tęsti bakalauro darbe, galbūt įtraukdamas ir socialinių bei darbo santykių tyrimus.

„Teikdamas paraišką stipendijai jos gauti nesitikėjau – manau, kad buvo ir daugiau gabių studentų, kurie svariai prisideda prie LDK tyrimų. Vis dėlto meluočiau sakydamas, kad gavęs stipendiją nesidžiaugiau. Man tai buvo didelis mano darbo įvertinimas. Gautas lėšos leis daugiau laiko skirti tolimesniems tyrimams. Taip pat stipendiją planuoju panaudoti Lenkijos archyvų lankymui“, – sako Vytis, prof. M. Jučo vardinės stipendijos laureatas.

Vytis Valantiejus. Fot. Tomas Laurinavičius.

Nuo teatro režisūros planų iki nacionalizmo ir žydų istorijos studijų

V. P. Andriukaičio vardinę stipendiją pelniusi vilnietė Teodora Žydelytė šiemet baigė Kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas, o dabar mokosi Istorijos magistrantūros I kurse. Jos kelias į fakultetą prasidėjo nuo kitokio sumanymo. Ilgą laiką Teodora planavo studijuoti teatro režisūrą.

„Mane visada domino istorijų pasakojimas ir naratyvų kūrimas. Tačiau atėjus galutiniam pasirinkimui dvyliktoje klasėje supratau, jog nelabai turiu drąsos dalintis savo pasauliu su žiūrovu. Jutau, kad nors noras kurti viduje yra, bet iki tol dar turėjau daug ko išmokti“, – prisimena studentė.

Kultūros istorijos ir antropologijos studijas ji pasirinko norėdama praplėsti savo pasaulio suvokimą ir mokytis istorijų pasakojimo meno. Šiuo sprendimu Teodora nesigaili – jaučiasi patekusi ten, kur ir turėjo būti. Bakalauro studijos jai sekėsi puikiai. Magistrantūra atrodo kitokia, kartais painesnė, tačiau dėl to tik įdomesnė. Teodorai ypač svarbi fakulteto bendruomenė: pokalbiai po kiemelio liepa suteikia progų ne tik pabendrauti su kolegomis, bet ir pasisemti naujų idėjų bei įkvėpimo.

Bakalauro studijų metais Teodorą sudomino nacionalizmo studijos, o gilinimasis į nacionalizmo teorijas paskatino svarstyti, kaip žmogaus mąstymą formuoja laikotarpis, kuriame jis gyvena: „Į jas gilinantis pirmą kartą labai aiškiai supratau, jog žmogaus mąstymas yra tam tikras laiko produktas, o norint bent šiek tiek priartėti prie realybės suvokimo ir, sakykime, išlaisvėti iš tam tikrų mąstymo klišių, būtina pažinti praeities pasaulį ir jo idėjas“, – sako Teodora.

Studijų eigoje jos interesų lauką papildė žydų istorija. Domėdamasi gimtojo Vilniaus praeitimi, studentė nuolat susidurdavo su žydų bendruomenės istorijos siužetais, tačiau giliau juos tyrinėti paskatino pažintys su fakultete dirbančiais šios srities specialistais.

Bakalauro darbe Teodora sujungė domėjimąsi nacionalizmu ir žydų istorija – tyrė žydų dalyvavimą Vilniaus vadavimo sąjungoje, siekusioje konsoliduoti tautinę bendruomenę. Šis atvejis leido nagrinėti tautinių mažumų įsitraukimą į nacionalinės valstybės projektą. Magistro darbo temos studentė dar nėra pasirinkusi, tačiau viena svarstomų krypčių yra Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavusių žydų karių likimai pirmosios sovietinės okupacijos metais.

Žinia apie skirtą V. P. Andriukaičio vardinę stipendiją Teodorai buvo netikėta: „Tikrai nesitikėjau. Juk mūsų fakultete yra tiek daug talentingų žmonių! O kalbant apie stipendijų lėšas, tai planuoja skirti kalbų  kursams. Esu labai dėkinga fakultetui jog suteikia studentams galimybę mokytis jidiš kalbos. Tačiau ateities planai diktuoja tai jog vis dėlto reikės stiprinti ir kitų kalbų įgūdžius.“

Teodora Žydelytė. Fot. Tomas Laurinavičius.

Kodėl žmonės tiki sąmokslo teorijomis, ar išmanusis laikrodis gali padėti gydytojui diagnozuoti ligą, kaip vanduo tampa geopolitinio spaudimo priemone ir kodėl Arktis – pasaulio galybių varžybų arena? Apie tai ir dar daugiau skaitykite naujausiame Vilniaus universiteto (VU) mokslo populiarinimo žurnalo „Spectrum“ numeryje.

Būtent VU Istorijos fakulteto docentas Kęstutis Kilinskas naujame „Spectrum“ numeryje pasakoja, apie Arkties regiono sampratą tarpukariu, kodėl jis domino Lietuvos visuomenę, pasikeitusią regiono reikšmę šiandien ir kodėl dabar šis tolimas Šiaurės kraštas turėtų rūpėti Lietuvai bei NATO.

Kviečiame skaityti. 

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto pirmakursiai kartu su Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos komanda dalyvavo talkoje – padėjo atlikti Mindaugo sostu vadinamo piliakalnio priežiūros darbus. Studentams tai buvo galimybė praktiškai prisidėti prie UNESCO pasaulio paveldo vertybės – Kernavės archeologinės vietovės – išsaugojimo ir susipažinti su paveldo priežiūra.

2026 m. pavasarį rezervato direkcijos specialistai Kernavės II piliakalnio, vadinamo Mindaugo sostu, pietiniame šlaite pastebėjo velėnos įtrūkimų ir grunto deformacijų. Šlaito būklei įvertinti surengta ekspertinė apžiūra, kurioje dalyvavo direkcijos, Kultūros paveldo departamento, Lietuvos geologijos tarnybos ir kitų institucijų specialistai.

Atsižvelgus į ekspertų rekomendacijas ir suderinus darbus su Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritoriniu skyriumi, talkos metu atlikti neatidėliotini piliakalnio priežiūros darbai. Padedant studentams, pietiniame šlaite susiformavę grunto plyšiai užpildyti tinkamos sudėties vietiniu gruntu.

Talka pirmakursiams suteikė praktinės patirties ir leido iš arti susipažinti su kultūros paveldo išsaugojimo darbais. Kartu tai buvo proga pabūti gamtoje ir geriau pažinti vieniems kitus.

Maras Vilniuje 1710 metais. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Nežinomas dailininkas.

Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidoje plačiai nuskambėjęs nuo pneumoninio maro mirusios rusų mokslininkės atvejis paskatino vėl domėtis šia liga, kurios paskutinis didelis protrūkis Lietuvoje kilo XVIII a. pradžioje. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Martynas Jakulis, šiuo metu atliekantis tyrimą, skirtą paskutiniam marui Vilniuje, pasakoja apie maro epidemijų sampratą, pobūdį ir poveikį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojų santykį su šia liga.

Maro epidemijos LDK

Pasak istoriko, VI–XX a. pasaulyje buvo kilusios trys maro pandemijos: vadinamojo Justiniano maro (VI–VIII a.), Juodosios mirties (XIV–XVIII a.) ir trečioji pandemija (XIX a. vidurys – XX a. vidurys), padariusi daugiausia žalos Azijoje.

„Būtent su antrąja pandemija siejami ir maro protrūkiai LDK. Per kone keturis amžius kildavę protrūkiai ilgainiui tapo vis lokalesni, nes valstybės imdavosi prevencinių priemonių, pradėjo veikti ir maro plitimo užkardymo mechanizmai. Vis dėlto užkratas per šį laikotarpį nesusilpnėjo, maras netapo paprasta endemine liga, o paskutiniai protrūkiai, įskaitant ir Lietuvą 1709–1710 m. siaubusią epidemiją, buvo itin pražūtingi“, – pasakoja mokslininkas.

VU Istorijos fakulteto dėstytojas teigia, kad, skirtingais skaičiavimais, XVI a. – XVIII a. pradžioje LDK būta kone dvidešimties maro protrūkių. Daugelis jų buvo lokalūs ir neišplito po didesnę valstybės dalį, tačiau didelės epidemijos XVII–XVIII a. turėjo ilgalaikių pasekmių. Esminis, nors ir ne vienintelis, maro epidemijų katalizatorius buvo karo veiksmai, kuriuos neretai lydėdavo ir badas.

„Maro protrūkiai buvo dažnesni Livonijos karo metu (1558–1583), o dvi ypač didelio masto epidemijos kilo per XVII a. vidurio karus su maskvėnais bei švedais ir per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721). Pastarosios dvi epidemijos, apėmusios reikšmingą krašto dalį, ilgiems dešimtmečiams sutrikdė jo raidą ir net ilgų sąlyginės taikos dešimtmečių XVIII a. nepakako visuomenei ir ūkiui visiškai atsigauti“, – pasakoja istorikas.

Maro samprata ankstyvaisiais naujaisiais laikais

Dabar žinomos trys pagrindinės maro rūšys: buboninis, pneumoninis, septiceminis. Tačiau, pasak istoriko, ankstyvųjų naujųjų laikų žmonės suvokė marą kaip vieną ligą: „To meto šaltiniuose maras įvardijamas keliais terminais: lotynišku pestis ar pestilentia, lietuvišku maras ir lenkišku powietrze morowe arba tiesiog powietrze. Pastarasis terminas, kurį galima išversti tiesiogiai („užkrečiamas oras“), itin aktualus bandant suprasti, kaip buvo suvokiamas maras. Būtent šio termino vartosena to meto šaltiniuose gerai atspindi įsitikinimą, kad maras sklinda oru, ir leidžia paaiškinti, kodėl epidemijos metu tiek daug pastangų būdavo dedama siekiant „išvalyti“ ar „išgryninti“ orą.“

1710 m. maras Vilniuje. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Jozef Perli (spaustuvininkas), Ignacas Karenga (raižytojas), Pranciškus Pelikanas. 1799 m.

Pasak doc. M. Jakulio, tokia teorija, nors nebuvo vienintelė, išliko ilgą laiką, o maro plitimo mechanizmas buvo perprastas tik XIX a. pabaigoje, stebint maro protrūkį Honkonge. Jo metu šveicarų mokslininkas Alexandre’as Yersinas atrado pagrindinį maro sukėlėją – bacilą Pasteurella pestis, kuri vėliau jo garbei pervadinta Yersinia pestis. Tik tada paaiškėjo, kad maro protrūkių nebūtų buvę be žiurkių ir blusų, kurių viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų miestuose niekada netrūko.

„Susidūrę su maru to meto žmonės paaiškinimo ieškojo ne tik aplinkoje ar esą užterštame ore. Kaip ir iš esmės bet kuri kita sunki liga, maras buvo suvokiamas kaip Dievo bausmė. Neatsitiktinai apie Dievo siųstą „bausmę“, „negandą“ ar „rykštę“ užsimenama amžininkų liudijimuose, o be įvairių priemonių, kurios, tikėtasi, padės išvengti maro, itin didelę reikšmę turėjo specifinės religinės praktikos. Daug vilčių dėta ir į vadinamuosius maro šventuosius – Roką, Sebastijoną ir Rozaliją. Jų prašyta globos, maro metais jų vardai kiek dažniau teikti naujagimiams, taip tikintis, kad šventųjų globa padės išvengti ligos ir beveik neišvengiamos mirties“, – pasakoja istorikas.

Melskis, smilkyk pelyną arba tiesiog bėk

VU Istorijos fakulteto dėstytojas priduria, kad, be dangiškosios globos paieškų, maro metu būdavo imamasi ir kitų priemonių, kuriomis tikėtasi išvengti pražūties: „1630 m. Vilniuje išleistoje Valentino Bartoševskio knygelėje „Bezoaras iš žmonių ašarų“ prisimenamas prieš daugiau nei penkerius metus mieste siautęs maras. Knygelėje pateikiami „patikrinti ir daugelio garsių daktarų aprašyti“ patarimai, kaip apsisaugoti nuo šios ligos. Turint omenyje tuo metu vyravusią maro sampratą, nestebina tai, kad autorius su maru susidūrusius žmones skatina ne tik melstis, bet ir palaikyti švarą namuose ir aplinkoje, smilkyti pelyną, kadagį ir kitus aštrų kvapą skleidžiančius augalus, pagaliau netgi „nusipirkti senų ožių, kad po namus vaikščiotų, nes tas kvapas nuveja marą“.“

Istorikas rado šaltinių, iš kurių teikiamų duomenų aiškėja, kad, siekiant išvengti tolesnio užkrato plitimo, nevengta naikinti ir su užsikrėtusiaisiais susijusių daiktų ar net namų. Taip 1710 m. rugpjūčio 25 d. padarė Vilniaus jėzuitai – sudegino nuo maro mirusių savo valdinių namus Lukiškių priemiestyje.

„Vis dėlto įprasčiausias būdas išvengti maro buvo tiesiog bėgti. Būtent tokią strategiją pasirinko Vladislovo Vazos gydytojas ir Vilniaus kalyklos administratorius Motiejus Vorbekas-Lettowas. 1653 m. liepą, matydamas, kad Vilniuje prasideda maras, jis su šeima persikėlė gyventi į savo dvarą netoli Sudervės, o marui iš miesto nesitraukiant, vėlyvą rudenį pasitraukė į kitą savo dvarą už Slanimo, kur ir sulaukė epidemijos pabaigos“, – apie maro prevenciją LDK pasakoja mokslininkas.

Žmonės maro metu: nuo pasiaukojimo iki plėšikavimo

Istorikas pabrėžia, kad vieni, vengdami maro, bėgdavo, o kiti sąmoningai pasirinkdavo nebėgti ir rūpintis tais, kurie neturėjo galimybių pabėgti – slaugydavo užsikrėtusiuosius ir laidodavo aukas. Tokios veiklos dažnai imdavosi vienuoliai ir kunigai, kurie, rūpindamiesi sergančiųjų sielomis ir kūnais, patys dažniausiai paaukodavo savo gyvybes. Būtent toks likimas 1710 m. Vilniuje ištiko vienuolių bonifratrų ir pranciškonų tretininkų bendruomenes.

Šv. Rokas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Nežinomas autorius. XIX a.

Kartu doc. M. Jakulis atkreipia dėmesį į kitokius žmonių pasirinkimus: „Maro metu būdavo ne tik pasiaukojamai tarnaujama užsikrėtusiesiems, bet ir siekiama pasinaudoti susidariusia padėtimi piktavališkais tikslais. Apleisti ar dėl šeimininkų mirties be žmonių likę namai neretai tapdavo plėšikų taikiniu. Tai gerai liudija po 1630–1631 m. protrūkio Slanime išgyvenusiųjų pateikti skundai dėl kaimynų pasisavintų daiktų, javų, gyvulių ir net išardytų maro aukų namų. Siekiant užkardyti tokius veiksmus, maro metu būdavo stiprinama miestų apsauga, miesto valdžios paskirtiems atstovams suteikiami didesni įgaliojimai, įvedamos specialios maro metui pritaikytos elgesio taisyklės mieste likusiems žmonėms.“

Maro padariniai ir nuolatinė grėsmė

Aptardamas maro padarinius, doc. M. Jakulis pažymi, kad būtent maro aukų skaičius daugeliui kelia bene didžiausią susidomėjimą.

„Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad maro metu daugelis institucijų nefunkcionuodavo įprastu būdu, LDK gerokai vėliau pradėtos sistemingai tvarkyti ir mirties metrikų knygos, todėl neturime tikslių duomenų apie maro aukų skaičių. Apie maro poveikį galima spręsti iš netiesioginių duomenų, tokių kaip, pavyzdžiui, po epidemijos surašytų dvarų inventorių, kuriuose bent kartais fiksuota, kiek ūkių yra apleisti dėl epidemijos. Taip pat maro poveikį liudija krikšto ir santuokos metrikų knygos, kurių duomenys leidžia susidaryti įspūdį, maždaug kada gyvenimas pradėjo grįžti į įprastas vėžes. Istoriografijoje daugiau ar mažiau sutariama, kad bent jau paskutinio maro padariniai buvo tokie dideli, kad visuomenė atsigavo tik XVIII a. pabaigoje. Spėjama, kad skirtinguose regionuose galėjo mirti nuo ketvirtadalio iki trečdalio gyventojų“, – pasakoja istorikas.

Nors epidemijos padariniai buvo juntami dar ilgai, pats maras LDK ir Europoje XVIII a. pirmojoje pusėje tiesiog išnyko. Kaip pažymi doc. M. Jakulis, vis dar svarstoma, kokios priežastys galėjo tai nulemti, ypač žinant, kad liga niekaip reikšmingai nepasikeitė. Bet nors maras ir nebesugrįžo, jo grėsmė buvo juntama nuolat. Nestebina tai, kad po paskutinės didelės epidemijos pradėta ruoštis dar vienai epidemijai, kuri, neabejota, kada nors vėl užklups. 1713 m. tuometinio Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio iniciatyva buvo įsteigta Šv. Roko gailestingųjų brolių vienuolija, kurios nariai duodavo išskirtinį ketvirtąjį įžadą padėti užsikrėtusiesiems maru.

„Net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus po paskutinės maro epidemijos, su nerimu būdavo vertinami net menkiausi galimą naują epidemiją pranašaujantys ženklai. 1771 m. sausį pasklidus žinioms apie Maskvoje, kituose miestuose ir dalyje Ukrainos prasidėjusį marą, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis nedelsdamas paskelbė ganytojiškąjį laišką, kuriuo tikinčiuosius įspėjo apie gresiantį pavojų ir ragino juos melstis, pasninkauti ir kitais būdais bandyti atitolinti „šią Dievo rykštę“. Nors apie marą daugelis tuo metu gyvenusių žmonių žinojo tik iš prisiminimų, tiek šios ligos samprata, tiek reakcija į jos grėsmę buvo beveik tokia pati kaip ir prieš keliasdešimt metų“, – sako VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. M. Jakulis.

Ateik į istorijos pasaulį ir tavo pasaulis pasikeis! Visus besidominčius istorija, archeologija ir kultūros istorija kviečiame į Lietuvos mokinių istorijos akademiją.

Akademija skirta bendrojo ugdymo mokyklų 9–10 (I-II gimn.), III-IV gimn. klasių mokiniams.

Akademija organizuojama bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu. Akademijoje ugdomi dabarčiai reikšmingi visuomenės procesų suvokimo, kritinio mąstymo, kūrybiškumo, argumentuotos nuomonės pateikimo įgūdžiai. Čia kalbame ir diskutuojame, kartu prakalbiname praeitį tam, kad geriau suprastume dabartį.

Mokiniai bus supažindinti su archeologijos, istorijos ir kultūros istorijos aktualijomis, įdomybėmis ir atradimais. Užsiėmimų metu moksleiviai įgaus žinių, įgalinančių ne tik lengviau susigaudyti didžiuliame informacijos sraute, kuris nuolat supa mus, bet ir supras, kaip ir ką tyrinėja profesionalūs istorikai ir archeologai. Įgytos žinios bus naudingos ir ketinantiems pasirinkti istorijos egzaminą.

Mokiniai susipažins ir tiesiogiai bendraus su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais.

Akademija yra vienmetė, akademijos programa kiekvienais metais yra atnaujinama. Mokslas susideda iš 3 sesijų.

Akademijos baigimo pažymėjimą gauna dalyvavę bent dviejose sesijose.
Stojantieji į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studijų programų valstybės nefinansuojamą vietą, pateikę šį pažymėjimą, gauna 1 papildomą balą.

Vienos sesijos kaina – 15 € (už mokslą reikia sumokėti iki sesijos pradžios, mokėti už kiekvieną sesiją atskirai).

Daugiau informacijos

Akademijos programa

Registracija

Registracija vyks iki 2026 m. spalio 30 d.

Gustė Mickevičiūtė kasinėjimuose Kernavėje.

Šiemet 15 Vilniaus universiteto (VU) studentų įvertinti Prezidentų vardinėmis stipendijomis už puikius akademinius pasiekimus. Stipendijas kasmet skiria Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, siekdama pagerbti Lietuvos prezidentus ir paskatinti geriausių rezultatų pasiekusius studentus.

Kandidatai stipendijoms atrenkami pagal jų pasiekimus studijose, mokslinėje, visuomeninėje ir meninėje veikloje. Studentai įvertinami už itin aukštus studijų rezultatus, dalyvavimą konkursuose, ekspedicijose ir studentų mokslinės praktikos projektuose, taip pat už paskelbtus mokslo darbus.

Viena iš A. Smetonos stipendijos laurečių yra Gustė Mickevičiūtė, VU Istorijos fakulteto archeologijos bakalauro studijų programos studentė

Iš viso 16 stipendijų skirta bakalauro studijų programų studentams, 11 – magistrantūros studijų programų studentams, o 2 – vientisųjų studijų programų studentams iš Lietuvos aukštųjų mokyklų.

Prezidentų vardines stipendijas Švietimo, mokslo ir sporto ministerija įsteigė 1995 m. Kasmet skiriama iki 30 stipendijų geriausiai besimokantiems šalies studentams. Į stipendijas gali pretenduoti visų aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys valstybės finansuojamose ir nefinansuojamose vietose. Kandidatūras stipendijoms teikia aukštosios mokyklos, o jas vertina Lietuvos mokslų akademijos ekspertai.

Kaip vynas iš retai vartojamo gėrimo tapo tarpukario Lietuvos kasdienybės dalimi ir davė pradžią atskirai pramonės šakai? Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto magistrantūros studentas Karolis Bradūnas tiria, kaip kartu su vyno populiarėjimu keitėsi visuomenės įpročiai, plito europietiškos kultūros įtaka ir augo vietos verslas.

A.Vaineikio vyno ir gastronomijos prekių parduotuvė Šiauliuose. Šiaulių „Aušros“ muziejus. Autorius (-iai): Nežinomas fotografas. Data XX a. I p.. Inventorinis numeris F21-AP8-B1-L40.

Vynas – europietiškas gėrimas

Tarpukario Lietuvoje vynas buvo ne tik gėrimas ant šventinio stalo. Iš vietinių vaisių ir uogų gaminti vynai keitė visuomenės vartojimo įpročius, skatino sodininkystę ir ilgainiui tapo sparčiai augančios pramonės šakos pagrindu. Tačiau kaip šalyje, kurioje beveik neaugintos vynuogės, susiformavo savita vyno kultūra?

K. Bradūnas pažymi, kad vyno atsiradimas dabartinės Lietuvos teritorijoje siejamas su krikščionybės plitimu į baltų žemes. Vis dėlto ilgą laiką šis gėrimas buvo prieinamas tik nedidelei visuomenės daliai.

„Lietuvai priėmus krikštą vyno vartojimas tapo tiek apeiginiu, tiek socialinius rėmus formuojančiu reiškiniu tuometėje luominėje visuomenėje. Dėl geografinių Lietuvos teritorijos ypatumų vynuoges ir vyną teko importuoti, todėl jis buvo pasiekiamas tik aukštuomenei. Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo plačiosioms visuomenės grupėms buvo įprasta vartoti rusijos imperijoje labiau paplitusius alų ir degtinę, tačiau atsiskyrus nuo imperijos šią tendenciją ėmė keisti nauji vartojimo įpročiai“, – pasakoja VU studentas.

Atkūrus nepriklausomybę, nauji vartojimo įpročiai tapo platesnio Lietuvos visuomenės europėjimo dalimi. Jauna valstybė siekė modernizuoti ne tik ekonomiką ar politinę sistemą, bet ir kasdienę kultūrą. Kartu mėginta atsiriboti nuo rusijos imperijos palikimo ir ieškota pavyzdžių senosios Europos valstybėse.

„Tuometė Lietuvos valstybė lygiavosi į kitas Europos šalis, pavyzdžiui, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, kur kultūriniai įpročiai smarkiai skyrėsi nuo Lietuvos teritorijos, ilgą laiką buvusios rusijos imperijos sudėtyje. Šį kultūrinį skirtumą galima įžvelgti ir alkoholinių gėrimų vartojimo įpročiuose. rusijos kultūrinėje erdvėje dominavo alus ir degtinė, o Europoje tuo metu itin didelę reikšmę turėjo vynas“, – teigia K. Bradūnas.

Vynas iš lietuviškų sodų ir miškų

Kadangi Lietuvos klimato sąlygos nebuvo palankios pramoniniam vynuogių auginimui, europietišką vyno tradiciją teko pritaikyti prie vietos galimybių. Lietuviško vyno pagrindu tapo soduose auginti vaisiai ir miškuose rinktos uogos.

„Be knygų, tarpukario publicistikoje buvo apstu straipsnių, skirtų vyno gamybai namų sąlygomis, ir patarimų. Vyną buvo siūloma daryti iš spanguolių, juodųjų serbentų, kurie Lietuvoje vadinti šiaurės vynuogėmis, o šermukšnių vynas buvo priskiriamas prie stipriųjų vynų. Praskiestas jis padeda virškinti maistą, o kai kas vartojo reumatizmui gydyti ir sakė, kad gelbsti. Taip pat – raudonųjų serbentų, braškių, vyšnių, rojaus obuoliukų, kriaušių, slyvų, mėlynių, žemuogių, aviečių, agrastų ir visko, kas dera Lietuvos grunte ir turi bent šiek tiek saldumo. Tačiau dažniausiai vynas buvo gaminamas iš obuolių“, – apžvelgia istorikas.

Išnagrinėjęs tarpukario šaltinius, K. Bradūnas teigia, kad visuotinai pripažinto obuolių vyno recepto taip pat nebuvo.

„Skyrėsi ne tik autorių patarimai, bet ir ūkininkų soduose prieinama žaliava. Vienur siūloma naudoti bet kokios rūšies nukritėlius obuolius, išskyrus saldinius, geriausiai tinkami raudoniukai. Kitur įvardijama, kad vasariniai obuoliai nėra tinkami, geriau rūgštūs, kieti, sultingi, bet prinokę, o jeigu nespėjo prinokti, palaikyti, kol juose prisikaups pakankamai cukraus. Kitas šaltinis siūlo daryti visiškai priešingai – vartoti vasarinius ir ankstyvuosius vasarinius obuolius, o žieminius pasilaikyti žiemai arba pardavimui. Tai patvirtina teiginį, kad vieno gamybos būdo negalėjo būti vien dėl skirtingos žaliavos. Kas ūkininko sode augo, tas vynui ir tiko“, – pasakoja studentas.

Parduotuvė Ukmergėje su vaisvynių dirbtuvės „Vita“ iškaba, 1925–1939 m. Kretingos muziejus, inventorinis numeris KM IF 397.

Lietuviškas Bordo vynas iš vyšnių

Tarpukario spaudoje skelbti patarimai atskleidžia ir gana laisvą požiūrį į žinomų Europos vynų pavadinimus. Buvo manoma, kad pasirinkus tinkamas mieles iš vietinių vaisių galima pasigaminti Mozelio, Reino, Bordo, Madeiros ar Malagos vyną.

„Norint pasigaminti Mozelio vyną, reikia obuolių sulčių, 500 g cukraus ir Mozelio mielių, o Bordo vynui – 650 g cukraus, lietuviškų vyšnių sulčių ir Bordo mielių. Specialių vyno mielių buvo galima įsigyti beveik visose vaistinėse. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, vyšnių vyno vadinimas Bordo vynu atrodo neįprastai, nes šiuo pavadinimu gali būti žymimas tik Prancūzijos Bordo regione iš nustatytų vynuogių veislių pagamintas vynas. Tačiau tarpukario Lietuvos gyventojui tokios mielės suteikė galimybę svečią pavaišinti ne paprastu naminiu vaisių vynu, o savuoju „Bordo“, – pasakoja K. Bradūnas.

Istorikas aptiko ir ne mažiau išradingą receptą, kaip gelbėti nepavykusį gėrimą. Sugedusį vyną siūlyta taisyti į statinę įleidžiant audekle suvyniotų susmulkintų krienų ir juos kas kelias dienas pakeičiant šviežiais. Drumzliną vyną rekomenduota filtruoti per drobę ar vilnonį audinį, o nuosėdoms pašalinti naudoti želatiną arba iš žuvų plaukiojimo pūslių gaminamus klijus.

Vyno pramonė tarpukariu

Didėjantis susidomėjimas vaisių vynu skatino ne tik jo gamybą namuose, bet ir specializuotų dirbtuvių steigimąsi. Per kiek daugiau nei dešimtmetį jų skaičius išaugo kelis kartus, o vaisvyniai tapo savarankiška Lietuvos pramonės šaka. 1923 m. Lietuvoje buvo priskaičiuotos net 8 tokios dirbtuvės, o 1926 m. – 11 vaisvynio įmonių. Jos buvo išsidėsčiusios Kauno mieste (1) ir apskrityje (2), Ukmergėje (2), Šiauliuose (2), Kėdainių (2) ir Mažeikių (1) apskrityse bei Klaipėdos krašte (1). Dar po metų skaičius beveik padvigubėjo (20).

„Įžengus į ketvirtąjį dešimtmetį įmonių toliau gausėjo. 1931 m. Lietuvoje veikė 38, 1932 m. – 40, 1933 m. – 32 vaisvynio daryklos. Be jau minėtų miestų ir apskričių, įmonių dar atsirado Biržų, Marijampolės, Panevėžio, Rokiškio, Utenos, Telšių apskrityse“, – sako K. Bradūnas.

Istoriko teigimu, vietos gamintojų augimą skatino ir valstybės ekonominė politika: „Siekdama, kad lietuviška vaisių vyno pramonė įsitvirtintų ir galėtų konkuruoti su užsieniniu vynu, valdžia ėmėsi tam tikrų priemonių. Svarbiausias valdžios „ginklas“ įvardytam tikslui pasiekti buvo muitai ir tarifai. Kaip rašoma 1926 m. spaudoje, tarifo pakėlimas paveikė Lietuvos vaisvynių gamybą. Per 1925 m. sausį ir vasarį Lietuvoje buvo pagaminti 6135 litrai vaisvynių, o per tą patį 1926 m. laikotarpį – 14 546 litrai.“

Sparčiai auganti pramonė susidūrė su nauja problema – Lietuvos soduose neužauginta pakankamai vaisių. Todėl ūkininkai buvo skatinami sodinti daugiau obelų, kriaušių, slyvų, serbentų ir kitų vaismedžių bei vaiskrūmių, o jų sodinukus buvo galima įsigyti net išsimokėtinai.

„Ketvirtojo dešimtmečio viduryje lietuviškas vaisių vynas jau buvo tapęs įprasta švenčių stalo dalimi. Didžiosios Kauno gastronomijos ir delikatesų parduotuvės prieš šias šventes išpardavė apie 9000 butelių vietinio vyno ir tik 700 užsieninio. O Naujųjų išvakarėse parduota 1400 butelių vietinio šampano ir 190 užsieninio“, – apie vyno vartojimo ypatybės tarpukario Lietuvoje pasakoja istorikas K. Bradūnas.

Tekstas parengtras pagal Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų mokslo darbų žurnalo straipsnį

Paskaitų ciklas „Istorijos miestui ir pasauliui“ yra tęstinis Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas, kuriuo siekiama sutelkti dėmesį į daug kam negirdėtas, istorijos paraštėse nugulusias temas ir muziejines vertybes.

Paskaitos vyks Lietuvos nacionalinio muziejaus renginių salėje (įėjimas per Senąjį arsenalą, Arsenalo g. 3, Vilnius). Dalyvaudami gyvai klausytojai turės progą iš arti apžiūrėti pristatomas muziejines vertybes ir užduoti dominančius klausimus. Vėliau paskaitų įrašus bus galima stebėti portale 15min.lt arba Lietuvos nacionalinio muziejaus Youtube kanale

• 2026 m. spalio 15 d. 18 val. dr. Rūtos Kačkutės paskaita „„Gintaro kelias“ – Europos kelias, kurio nebuvo?“ ir Gyčio Grižo muziejinės vertybės pristatymas „Gintariniai karoliai iš Sartų ežero salos“

• 2026 m. spalio 29 d. 18 val. prof. dr. Giedrės Keen Motuzaitės Matuzevičiūtės paskaita „Globalaus Vilniaus ištakos: žmonės, augalai ir gyvūnai miesto kūrimosi laikotarpiu (iki XIV amžiaus)“ ir Arijanos Kotovos muziejinės vertybės pristatymas „Enkolpiono dalis, rasta Bokšto g.“

• 2026 m. lapkričio 12 d. 18 val. prof. dr. Rimvydo Petrausko paskaita „Viduramžių didvalstybė Europos pakraštyje: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vėlyvųjų Viduramžių Europoje“ ir Sigitos Mikšaitės muziejinės vertybės pristatymas „Dviašmenis kalavijas sidabru dengtais buožele ir skersinuku“

• 2026 m. lapkričio 26 d. 18 val. Kristupo Lino Bernoto-Karazijos paskaita „Ar moteris Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo europietė?“ ir Valdo Steponaičio muziejinės vertybės pristatymas „Kepurėlė“

• 2026 m. gruodžio 10 d. 18 val. asist. dr. Karolio Čižausko paskaita „Nuo Vilniaus iki Orleano: Radvilos XVI a. pr. Europoje“ ir Antano Benedikto Aleknos muziejinės vertybės pristatymas „Raštas, kuriuo didysis etmonas Kristupas Radvila duoda kunigaikščiui Masalskiui su žmona Panemunės dvarą“

• 2027 m. sausio 21 d. 18 val. asist. dr. Ryšard Gaidis paskaita „Lietuvos klausimas XIX a. vidurio Europos salonuose: ką Didžiosios Emigracijos atstovai mąstė ir kalbėjo apie savo tėvynę?“ ir Dianos Streikuvienės muziejinės vertybės pristatymas „Adomas Mickevičius mirties patale“

• 2027 m. vasario 4 d. 18 val. doc. dr. Eligijaus Railos paskaita „Trispalvė Europa: tautinės vėliavos archeologija“

• 2027 m. vasario 18 d. 18 val. asist. dr. Norberto Černiausko paskaita „Ekspresionizmo epocha ir Lietuvos sutvėrimas“ ir Evelinos Bukauskaitės muziejinės vertybės pristatymas „Mergaitė/Vėjas“

• 2027 m. kovo 4 d. 18 val. prof. dr. (HP) Giedrės Jankevičiūtės paskaita „Kas yra MUBA(?): Lietuva tarptautinio avangardo tinkle“

• 2027 m. kovo 18 d. 18 val. prof. dr. Marijos Drėmaitės paskaita „Migruojantys modernistai: Lietuvos architektai XX a. Europoje“ ir Indrės Urbelytės muziejinės vertybės pristatymas „Burglengenfeldo katalikų bažnyčios plafono dekoro projekto eskizas“

• 2027 m. balandžio 1 d. 18 val. doc. dr. Tomo Vaisetos paskaita „Ar sovietinis bilietas vedė į Europą? Rašytojai ir atsakomybės klausimas po Holokausto“ ir Daivos Narkauskienės muziejinės vertybės pristatymas „Lietuviškas meninis filmas „Birželis, vasaros pradžia““

• 2027 m. balandžio 15 d. 18 val. dr. Aistės Petrauskienės paskaita „Ko Europa išmoko iš Lietuvos partizanų?“ ir Virginijos Rudienės muziejinės vertybės pristatymas „Lietuvos partizano rankovės raištis“

• 2027 m. balandžio 29 d. 18 val. dr. Jūratės Čerškutės paskaita „Ričardo Gavelio kryptis: „esame europiečiai, tokie ir būkime“ ir Daivos Narkauskienės muziejinės vertybės pristatymas „Vilniaus pokeris. Audiovizualinis spektaklis“

Rugsėjo 15-osios naktį į Lietuvos oro erdvę įskridusį droną numušė NATO oro gynybos misiją vykdantys Italijos pilotai. Keistas sutapimas, tačiau itališki kariniai lėktuvai Lietuvos padangėje skraidė ir prieš šimtą metų.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto istorikas doc. Kęstutis Kilinskas tyrinėja tarpukario Lietuvos kariuomenę ir jos ryšius su kitų valstybių ginkluotomis pajėgomis. Viena tokių valstybių buvo Italija – su ja Lietuva bendradarbiavo būtent karinės aviacijos srityje. Kartu su Italijos tyrėjais Andrea Rizzi ir Pieru Paolo Alfei knygą „Italijos karališkosios oro pajėgos Baltijos regione“(it. „La regia aeronautica nel Baltico“) parašęs istorikas pasakoja, kodėl tarpukario Lietuvos padangėje skraidė itališki lėktuvai ir kur Kauno modernizmo architektūroje galima įžvelgti Italijos karinės architektūros bruožų/ įtaką.

Fotokopija. Lietuvos karo aviacijos žvalgybiniai lėktuvai „Ansaldo SVA-10“ Kauno aerodrome. Vytauto Didžiojo karo muziejus. Sukūrimo data 1926 m.

Lietuvai tiko itališkų lėktuvų kainos ir kokybės santykis

Pasak doc. K. Kilinsko, tarpukario Lietuvos ir Italijos kariniai ryšiai prasidėjo nuo karo aviacijai skirtų pirkinių. „Nors tarpukario Italijos aviacija techniniu požiūriu neprilygo Prancūzijai, Vokietijai ar Didžiajai Britanijai, kurios tuo metu buvo aviacijos lyderės, italai gamino gana gerus lėktuvus už patrauklią kainą. Toks kainos ir kokybės santykis buvo ypač tinkamas tokiai valstybei kaip Lietuva,“, – teigia VU istorikas.

Pirmiausia iš Italijos buvo nupirkta dešimt „Ansaldo SVA-10“ lėktuvų. Tai buvo vienas geriausių Italijos karo aviacijos gaminių, sukurtų Pirmojo pasaulinio karo metais. Pasak istoriko, šie lėktuvai taip pat buvo labai gerai vertinami ir Lietuvoje. Po 1926 m. valstybės perversmo abiejų šalių bendradarbiavimas dar labiau suaktyvėjo. Doc. K. Kilinsko teigimu, tam įtakos galėjo turėti ir radikaliųjų dešiniųjų politinių jėgų simpatijos Italijai.

„1927–1929 m. Italijoje buvo įsigyta daugiausia karinės technikos: naikintuvų „Fiat CR.20“, žvalgybinių lėktuvų „Ansaldo A.120“ ir „Salvatore“ parašiutų, fotoaparatų ir bombų. Tai buvo didžiausias ir reikšmingiausias Lietuvos karo aviacijos pirkinys Italijoje“, – pasakoja istorikas.

Lietuvos susidomėjimas Italijos karine pramone neapsiribojo lėktuvais. 1922–1923 m. Lietuvos pasiuntinys Romoje mėgino susitarti ir dėl kitos karinės įrangos įsigijimo. Netgi buvo svarstoma Italijoje nupirkti šovinių gamybos fabriką ir perkelti jį į Lietuvą. Taip pat mėginta įsigyti kulkosvaidžių, o vėliau pirktos lėktuvams skirtos fotokameros ir bombos „Ansaldo“ lėktuvams.

Italija neturėjo didelių politinių interesų Lietuvoje – jos interesai pirmiausia buvo prekybiniai. Pasak doc. K. Kilinsko, tai atsispindėjo ir Lietuvos sprendime šioje šalyje įsigyti lėktuvų bei kitos karinės įrangos. Vis dėlto plėtojantis prekybiniams ryšiams, stiprėjo ir abiejų šalių bendradarbiavimas kitose srityse.

Trys lėktuvai SVA-10 virš Lietuvos laukų. Lietuvos aviacijos muziejus. XX a. 3 deš.

Aviacija – pažangos simbolis

Italija tarptautinio dėmesio sulaukė ne tik dėl gaminamų lėktuvų, bet ir dėl konceptualaus požiūrio į aviaciją, rekordinių skrydžių bei aviacijos pasitelkimo valstybės reprezentacijai. Italai vieni pirmųjų pradėjo rengti masinius grupinius skrydžius. Vienas ryškiausių tokios veiklos pavyzdžių – Italo Balbo vadovaujami skrydžiai aplink Viduržemio jūrą ir per Atlantą į Jungtines Amerikos Valstijas, kuriuose dalyvavo kelių dešimčių lėktuvų eskadrilės. Šie skrydžiai turėjo reikšmingos įtakos ir Lietuvai.

Šie skrydžiai perteikė Italijos politinės ideologijos idėjas, pabrėžiančias gebėjimą ugdyti ne tik pavienį individą, bet ir visą tautą. Aviatorius buvo vaizduojamas kaip „naujojo žmogaus“ įsikūnijimas: pasitelkęs techniką jis pakyla ten, kur žmogus anksčiau nebuvo pakilęs, ir įveikia sudėtingas gamtos sąlygas – rūką, debesis, lietų bei vėją. Tai buvo žmogaus pergalės prieš gamtą idėja“, – sako VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

Anot jo, būtent toks požiūris į aviaciją, skrydžių pasitelkimas šalies reprezentacijai ir siekis gerinti skrydžių rekordus italams pelnė didelį tarptautinį dėmesį. Italijos pavyzdys neliko nepastebėtas ir Lietuvoje – mūsų šalies lakūnai tobulinosi Italijos karinėse mokymo įstaigose.

„Tarp jų galima paminėti Viktorą Reimontą. Italijoje lankėsi ir Antanas Gustaitis. Nors mokslus jis baigė Prancūzijoje, Italijos aviacija taip pat domėjosi ir šioje šalyje lankėsi ne kartą. Lietuvai perkant „SVA-10“ lėktuvus, A. Gustaitis juos Italijoje juos išbandė,  taip pat lankėsi Turino gamyklose“, – pasakoja istorikas.

Lietuvių siekiai užvaldyti dangų 

Lietuviai taip pat mėgino sekti grandiozinių Italijos aviacijos skrydžių pavyzdžiu, nors jų skrydžiai organizuoti skrydžiai buvo gerokai mažesnio masto. Ryškiausias pavyzdys – 1934 m. ANBO eskadrilės skrydis aplink Europą. Jo metu įveikta apie 10 tūkst. kilometrų ir aplankytos kelių Europos valstybių sostinės.

„Šio skrydžio propagandinė misija buvo labai panaši į italų: aukštinti Lietuvos vardą, pristatyti nacionalinės aviacijos pasiekimus ir parodyti, kad Lietuva yra lygiavertė kitoms Europos valstybėms. Taip buvo siekiama įtvirtinti tautos ir šalies prestižą. Šia prasme A. Gustaitis nebuvo visiškai originalus – Lietuvos aviatoriai sekė itališkų skrydžių pavyzdžiu ir bandė jį pakartoti mūsų šalyje“, – pažymi doc. K. Kilinskas.

Italijos oro pajėgų ir sausumos kariuomenės karo atašė Giuseppe Teucci, rezidavęs Berlyne, buvo vienas iš I. Balbo organizuotų transatlantinių skrydžių dalyvių. Jis taip pat lankėsi ir Lietuvoje. Vizito metu svečiui buvo parodytas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus, o kartu su Antanu Mačiuika jis lėktuvu apskrido Lietuvą. 

Italijos aviacijos pėdsakų galima aptikti ir S. Dariaus bei S. Girėno skrydžio istorijoje: „S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanica“ buvo italų kilmės konstruktoriaus Giuseppe Bellancos sukurto modelio lėktuvas. Lietuvių lakūnai taip pat bendravo su I. Balbo eskadrilės meteorologais ir keitėsi duomenimis apie oro sąlygas. S. Dariui ir S. Girėnui žuvus, I. Balbo pareiškė užuojautą „jaunesniesiems broliams“, – pasakoja istorikas.

Fotomontažas lėktuvai ANBO IV virš Romos. Lietuvos aviacijos muziejus. Autorius (-iai) Julius Miežlaiškis (fotografas ir gamintojas). Sukūrimo data - 1934 m.

Itališkos architektūros bruožai Kaune

Italijos įtaka pastebima ir tarpukario Kauno architektūroje. Kaip pavyzdžius Doc. K. Kilinskas įvardija „Casa dell’Aviatore“ ir Italijos aviacijos ministerijos pastatą. Šio pastato architektūros bruožų galima įžvelgti Kauno įgulos karininkų ramovėje, kurią suprojektavo architektas  Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Italijos architektūros įtaką primena ir V. Landsbergio-Žemkalnio parengti S. Dariaus ir S. Girėno monumento Kaune eskizai. Jie labai panašūs į Italijos paviljoną, pastatytą Čikagos pasaulinėje parodoje „Pažangos šimtmetis“.

Pasak doc.  K. Kilinsko, aktyvus Lietuvos ir Italijos bendradarbiavimas aviacijos srityje baigėsi panašiai, kaip ir prasidėjo – Lietuvai ieškant naujų karo lėktuvų „1935 m.: „Lietuva paskelbė konkursą naikintuvams atnaujinti. Itališkas modelis atsiliko nuo prancūziškų ir britiškų analogų. Todėl Lietuvos karo aviacija pasirinko britiškus, o ne itališkus naikintuvus. Taip aktyvus abiejų valstybių bendradarbiavimas aviacijos srityje iš esmės baigėsi, tačiau ryšiai visiškai nenutrūko“.

Šiuo metu Lietuvos karinės oro pajėgos naudoja tris Italijoje pagamintus transporto lėktuvus C-27J „Spartan“. Lietuvoje ne kartą lankėsi ir Italijos karinių oro pajėgų akrobatinio skraidymo grupė „Frecce Tricolori“. Italijos indėlis į Lietuvos oro erdvės saugumą išlieka aktualus ir šiandien – tai parodė rugsėjo 15-osios naktį įvykęs drono incidentas, kurio metu Italijos naikintuvai prisidėjo prie Lietuvos oro erdvės apsaugos. 

Kolektyvinėje monografijoje pristatomi 2020–2021 m. vykdytų archeologinių tyrimų, susijusių su dujotiekio jungties tarp Lenkijos ir Lietuvos (GIPL) įrengimu, rezultatai ir tyrimų proceso organizavimo ypatumai. Pagal atliktų darbų mastą, naujai identifikuotų ir ištirtų archeologijos paminklų skaičių bei jų reikšmę šis projektas gali būti laikomas vienu svarbiausių Lietuvos archeologinių projektų per pastaruosius dešimtmečius.

Archeologinio paveldo objektų paieška vykdyta visoje 165 km ilgio GIPL jungties trasoje. Išsamūs archeologiniai tyrimai apėmė beveik 9 tūkst. m² plotą, o archeologiniai žvalgymai atlikti visoje dujotiekio trasoje – beveik 200 ha teritorijoje. Jų metu aptikta ir ištirta apie 170 įvairių laikotarpių archeologinių struktūrų, surinkta apie 3 tūkst. archeologinių radinių ir nustatyta 30 iki tol nežinotų archeologijos paminklų.

Leidinyje aptariama GIPL dujotiekio trasoje vykdytų archeologinių žvalgymų eiga ir svarbiausi rezultatai. Daugiausia dėmesio skiriama dviejų intensyviai tyrinėtų archeologinių vietovių – Šventininkų senovės gyvenvietės II (Kaišiadorių r.) ir Krokialaukio senslėnio senovės gyvenviečių (Alytaus r.) – detaliesiems tyrimams bei jų rezultatams.

Archeologinius tyrimus atliko Vilniaus universiteto archeologai ir studentai, o tarpdisciplininius radinių bei surinktos medžiagos tyrimus – zooarcheologinę, archeobotaninę, radiokarboninę ir kitas analizes – vykdė įvairių sričių Vilniaus universiteto specialistai. Monografija ne tik prisidės prie vieno didžiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos archeologinių projektų rezultatų sklaidos, bet ir padės išsamiau pažinti leidinyje nagrinėjamų mikroregionų priešistorę.

Knygą išleido Vilniaus universiteto leidykla.

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kviečia teikti paraiškas į kartu su Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje padaliniu Vilniuje rengiamą tarptautinę mokslinę konferenciją Believing, making, acting: freedoms in pre-modern Europe (2027 m. gegužės 27–28 d., Vilnius).

Renginyje bus nagrinėjamos įvairios laisvės ir laisvių raiškos istoriniame kontekste: nuo diskusijų sąvokos turinio klausimu ir laisvės suteikinėjimo praktikų iki laisvės reprezentacijos ir reprezentacijos laisvės dilemų. Plenarinį konferencijos pranešimą apie ankstyvąsias laisvės formas Senovės Artimuosiuose Rytuose skaitys Bonos universiteto profesorius dr. Jan Dietrich. Laisvės tematikai skirtos šio mokslininko knygos pasirodymas planuojamas Oxford University Press.

Teikti paraiškas kviečiami ne tik istorijos, tačiau ir kitų su šia tema susijusių gretimų tyrimo laukų atstovai ir atstovės.

Daugiau informacijos čia.

Su liūdesiu pranešame, kad mirė JAV gyvenęs filantropas, ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mecenatas Juozas Sidas Sidzikauskas.

Puoselėdamas savo dėdės – žymaus tarpukario Lietuvos politiko ir diplomato Vaclovo Sidzikausko – atminimą, mecenatas reikšmingai prisidėjo prie Fakulteto veiklos ir istorinių tyrimų skatinimo. Jo iniciatyva 2017 m. Fakultete įsteigta Vaclovo Sidzikausko premija, kuri skiriama mokslininkams ir mokslininkėms už geriausią mokslinę publikaciją. Visą dešimtmetį jo parama buvo svarbi Fakulteto mokslo sklaidai ir tarptautiškumui: padėjo finansuoti monografijų ir straipsnių vertimą bei leidybą užsienyje, rengti tarptautines konferencijas ir didinti akademinės bendruomenės matomumą tarptautinėje erdvėje.

„Nuoširdžiai liūdime mirus ilgamečiam Istorijos fakulteto mecenatui ir geradariui Juozui Sidui Sidzikauskui. Jo sprendimas remti Istorijos fakultetą 2017 m. mums tapo netikėta ir nuostabia dovana. Nekeldamas jokių sąlygų, pilnai pasitikėdamas mūsų mokslininkais ir mokslininkėmis, mecenatas skyrė kasmetinę paramą Fakulteto mokslinių tyrimų tarptautiškumo didinimui. Jo apsisprendimą lėmė istorikams labai suprantamas noras įamžinti ir palaikyti dėdės, žinomo tarpukario diplomato, Vaclovo Sidzikausko atminimą. Istorijos fakultetas kiekvienais metais, absolventų diplomų įteikimo šventės metu įteikia Vaclovo Sidzikausko premiją ir pagerbia jo atminimą. Šią tradiciją Fakultete tęsime ir toliau, prisimindami mūsų mecenatą Juozą Sidą Sidzikauską ir pildydami jo norą puoselėti atmintį“, – sako VU Istorijos fakulteto dekanė doc. dr. Loreta Skurvydaitė.

Juozas Sidas Sidzikauskas gimė 1947 m. Vokietijoje. 1949 m. šeima išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Kalifornijos universitete Berklyje įgijo architekto specialybę. Juozas Sidas Sidzikauskas žinomas dėl savo reikšmingos filantropinės veiklos, skirtos Lietuvos istorinės atminties išsaugojimui.

Juozas Sidas Sidzikauskas palaikė glaudžius ryšius su tėvyne, puoselėjo Lietuvių kalbą ir kultūrą, reguliariai lankydavosi gimtinėje. Diasporos pasakojimuose minima, jog gyvendamas San Franciske, Juozas Sidas Sidzikauskas mokė Nobelio literatūros premijos laureatą Česlovą Milošą lietuvių kalbos, kad šis galėtų skaityti lietuvišką išeivijos laikraštį „Draugas“.

Nuoširdžiai užjaučiame Juozo Sido Sidzikausko artimuosius ir visus jį pažinojusius.

Šventosios Mišios už velionį bus aukojamos rugsėjo 13 d., sekmadienį, 18 val. Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12, Vilnius).

Rugsėjo 8 d. Vilniaus universitete (VU) lankėsi Europos Komisijos pirmininkės pavaduotoja ir Europos Sąjungos (ES) vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Kaja Kallas. VU Mažojoje auloje ji susitiko su studentais ir dalyvavo diskusijoje „Europe’s Geopolitical Moment“, kurioje kalbėta apie svarbiausius Europos geopolitinius bei saugumo iššūkius.

Studentų klausimai aprėpė Rusijos keliamas hibridines grėsmes ir karą Ukrainoje, Europos vaidmenį galimose taikos derybose, Rytų Europos valstybių balsą ES, jaunimo įsitraukimą į politiką ir universitetų vaidmenį geopolitinio neapibrėžtumo laikotarpiu.

VU Istorijos fakulteto studentė Gabija Januškytė džiaugėsi atviru K. Kallas bendravimu ir jos pastangomis nuoširdžiai atsakyti į studentams rūpimus klausimus.

„Buvo labai džiugu girdėti, kaip K. Kallas nuoširdžiai svarstė studentų keliamus klausimus. Su kiekvienu atsakymu ji kūrė vis artimesnį ryšį su auditorija ir stiprino pasitikėjimą ja kaip įtakinga Europos užsienio ir saugumo politikos formuotoja. Žvelgiant iš istorikės perspektyvos, man labiausiai įsiminė jos mintis apie empatijos ir vienybės paieškas tarp skirtingų Europos valstybių, atsigręžiant į panašias jų praeities patirtis. Norint atsilaikyti prieš Rusijos agresiją, Europos valstybių vienybė yra būtina jos išlikimo sąlyga“, – sakė G. Januškytė.

Studentei įsiminė ir K. Kallas mintys apie drąsą ginti savo įsitikinimus, net jeigu jie nesutampa su vyraujančia nuomone.

„K. Kallas pasidalijimas asmenine patirtimi paskatino nebijoti nesutikti su dauguma, kai priimami sprendimai atrodo akivaizdžiai žalingi. Tikriausiai nesi vienintelis, pastebėjęs, kad kažkas vyksta ne taip, tačiau rasti drąsos tai viešai pasakyti yra didelė vertybė“, – teigė G. Januškytė.

VU Istorijos fakulteto studentė Smiltė Urbonaitė taip pat pabrėžė nuoširdžią susitikimo atmosferą ir dėmesį jaunų žmonių vaidmeniui valstybėje. Vis dėlto, pasak studentės, trumpame pokalbyje pritrūko galimybės išsamiau aptarti Lietuvos vietą šiandienėje Europoje.

„Susitikimas buvo labai smagus, o atsakymai į studentų klausimus – tikrai nuoširdūs. Gaila, kad pokalbis buvo gana trumpas. Man pritrūko diskusijos apie Lietuvos vaidmenį Europos Sąjungoje dabartinėje geopolitinėje sistemoje. Tačiau buvo labai prasminga išgirsti mintis apie jaunus žmones, studentus ir mūsų vaidmenį valstybėje“, – pasakojo S. Urbonaitė.

Diskusijos pradžioje K. Kallas užsiminė, kad jos susitikimai su studentais dažnai būna neformalesni. S. Urbonaitės teigimu, oficialesnis šio susitikimo pobūdis atviram pokalbiui reikšmingai nesutrukdė.

Daugiau apie K. Kallas vizitą ir diskusiją su studentais skaitykite VU pranešime.

Vytauto karūnavimo dienos minė jimas 1930 m. Panevėžio kraštotyros muziejus

Tarpukario Lietuvoje valstybinės šventės buvo svarbi priemonė, padėjusi formuoti visuomenės santykį su Lietuvos istorija, valstybingumu ir nacionaline tapatybe. Viena iš tokių švenčių tapo rugsėjo 8-ąją minima Tautos diena, kurios reikšmė ypač išryškėjo artėjant 1930 m. Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms.

Iki tol rugsėjo 8-oji buvo siejama su bažnytine Švč. Mergelės Marijos Gimimo švente. Tačiau artėjant 1930 m., kai buvo minimos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) 500-osios mirties metinės, viena iš iniciatyvų buvo šią datą paversti kasmetine švente-minėjimu, taip įprasminant ir neįvykusią Vytauto Didžiojo karūnaciją. Tautos diena, kaip pažymi Dangiras Mačiulis, ilgainiui tapo Smetonos režimo remiamu kolektyvinės atminties projektu, kuriuo siekta vis labiau įtvirtinti nacionalizmo ideologiją Lietuvos visuomenėje tarpukariu.

Šios šventės idėja visuomenėje pradėta aktyviau skleisti dar 1929 m. Rugsėjo 13 d. laikraštyje „Tautos kelias“ raginta „ruoštis tinkamai apvaikščioti vieno didžiausių Lietuvos genijų Vytauto Didžiojo sukaktuves“. Gyventojai buvo kviečiami šventei puošti langus ir balkonus, statyti iškilmių vartus ir kitaip prisidėti prie viešojo šventės įprasminimo. Vytauto Didžiojo komitetas taip pat kvietė garbingus svečius, tarp jų – profesorių Pfitznerį iš Prahos, parašiusį Vytauto Didžiojo politinę biografiją, profesorių Malinovskį, profesorių Mychailą Hruševskį iš Ukrainos ir kitus.

Vytauto Didžiojo atminimas buvo įtvirtinamas ir Kauno viešojoje erdvėje. Universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, o viena iš miesto gatvių pavadinta Vytauto prospektu. Jį iki iškilmių buvo planuojama baigti grįsti, sutvarkyti ir oficialiai atidaryti. Tarpukario spaudoje taip pat nemažai dėmesio skirta Vytauto Didžiojo atvaizdo kelionei po Lietuvą. Straipsniuose pabrėžta, kad provincijoje jį pasitikdavo tūkstančiai žmonių, susirinkusių iškilmingai sutikti istorinio Lietuvos valdovo atvaizdą. Aprašymuose dažnai akcentuotas žmonių susijaudinimas, o kai kuriuose net minima, kad iškilmių dalyviai renginį stebėjo su ašaromis akyse.

Didžiausios iškilmės vykdavo Kaune, tačiau jų ceremonialas įvairiais metais iš esmės išliko panašus. Šventės išvakarėse būdavo rengiami koncertai, o rugsėjo 8-ąją, miestui pasipuošus vėliavomis ir kitais valstybingumo simboliais, žmonės rinkdavosi į rytines pamaldas. Vėliau minios susiburdavo Petro Vileišio aikštėje, kur vykdavo iškilmingos pamaldos, skambėdavo orkestrų muzika, sveikinimo kalbą sakydavo prezidentas Antanas Smetona, aidėdavo artilerijos šūviai, o iškilmes vainikuodavo kariuomenės paradas. Vakare valstybiniuose teatruose būdavo rengiami įvairūs vaidinimai ir koncertai.

Kiek kitokia šventė buvo 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Tautos dienos proga didesnių iškilmių tuomet nebuvo organizuojama – tai buvo neramumų Europoje ir susitelkimo metas. Vis dėlto visuomenė ir toliau puošė namus bei gatves įvairiais valstybingumą simbolizuojančiais ženklais. 1940 m., Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, oficialiai organizuojamos Tautos dienos šventės nebeliko, nors visuomenė, neabejotina, šią datą dar galėjo minėti privačiai.

Autorius dr. Antanas Petrilionis

Jau tradicija tampantis VU alumnų festivalis vėl sugrįžta rugsėjo 19-ąją d. Belaukiant festivalio, kviečiame dar kartą trumpam mintimis sugrįžti į studijų metus. Vilniaus universiteto (VU), o taip pat ir Istorijos fakulteto alumnų buvo paklausta trijų klausimų: kokios VU vietos labiausiai įstrigo, kur norėtųsi bent valandai sugrįžti ir ką pasakyti tiems, kurie dar svarsto, ar verta susitikti VU alumnų festivalyje? Į šiuos klausimus atsakė penki fakulteto alumnai.

„Kodėl verta sugrįžti?“ atsako Tomas Bartninkas (kairėje) „TRUTH.“ reklamos agentūros partneris ir strategas, alaus profesionalus someljė ir baro „ALAUS BIBLIUOTEKA“ įkūrėjas, VU dėstytojas ir partnerystės docentas, senamiesčio žvaigždės Kumpio (dešinėje) šeimininkas.

Kokia VU vieta Tau kelia daugiausia prisiminimų ir kodėl?

Suoliukai po liepa, nes ten daug kalbėta, sėdėta, gulėta ir net nulūžta buvo.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtum valandą tik sau Universitete, kaip ją praleistum?

Įsilaužčiau į rektoriaus kabinetą, kad pajusčiau, ką reiškia būti istoriku ir valdyti seniausią universitetą.

Kodėl, Tavo nuomone, verta ateiti į VU alumnų festivalį?

Todėl, kad istorikai buvo, yra ir visada bus jėga. Ir greičiausiai bus alaus (nealkoholinio).

Į užduotus klausimus atsako alumnė, komunikacijos specialistė, visuomenininkė Luka Lesauskaitė-Remeikė.

Kokia VU vieta Tau kelia daugiausia prisiminimų ir kodėl?

Istorijos fakulteto kiemelis. Ten praleista labai daug gražaus laiko – nuo smagių pokalbių ir netikėtų susitikimų iki švenčių ir tiesiog tų studentiškų akimirkų, kurios tuo metu atrodė visai kasdieniškos, o dabar kelia didžiausią nostalgiją. Tikrai neslėpsiu – šiai vietai jaučiu labai daug sentimentų.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtum valandą tik sau Universitete, kaip ją praleistum?

Man atrodo, tiesiog eičiau pašniukštinėti po VU pagrindinius rūmus. Studijų metais turėjome savo maršrutus, auditorijas, kiemelius, bet tikrai nepažinojau viso Universiteto. Tad dabar norėčiau atidaryti duris, pro kurias anksčiau tik praeidavau, užlipti laiptais, kuriais niekada nelipau, ir pažiūrėti, kur jie nuves. Tiesiog valandą pabūti smalsia turiste savo pačios Universitete. 

Kodėl, Tavo nuomone, verta ateiti į VU alumnų festivalį?

Nes VU alumnai – labai skirtingi ir įdomūs žmonės. Kartais net nustembi sužinojęs, kiek daug žmonių aplink mus yra VU alumnai. Jie dirba pačiose įvairiausiose srityse, kuria verslus, mokslą, kultūrą, visuomeninius pokyčius. Alumnų festivalis yra proga visus tuos labai skirtingus žmones sutikti vienoje vietoje, pasikalbėti, susipažinti ir gal net atrasti netikėtų bendrų taškų.

2002 m. laidos VU Istorijos fakulteto alumnas, verslininkas Mindaugo Lapinsko atsakymai.  

Kokia VU vieta Tau kelia daugiausia prisiminimų ir kodėl?

Daugiausia prisiminimų kelia IF kiemely auganti liepa. Prie jos praleista daugybė smagaus laiko tarp paskaitų, išpasakota ir išklausyta begalė linksmų ir įdomių istorijų. Išlieta džiaugsmo ar nusivylimo išėjus iš auditorijų po egzaminų ar atsiskaitymų. Išdiskutuota gausybė temų. Džiaugtasi, liūdėta, švęsta.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtum valandą tik sau Universitete, kaip ją praleistum?

Pereičiau visas auditorijas, kiekvienoje jų trumpam prisėsdamas ir bandydamas pažadinti bent vieną su ta erdve susijusį prisiminimą.

Kodėl, Tavo nuomone, verta ateiti į VU alumnų festivalį?

Verta ateiti, nes jis sutraukia įdomius, iniciatyvius, kūrybiškus, linksmus ir draugiškus alumnus, turinčius daug bendrų prisiminimų.

Savo prisiminimais dalijasi VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. 

Kokia VU vieta Jums kelia daugiausia prisiminimų iš studijų laikų ir kodėl?

Turbūt ta, kurią pirmąkart išvydau atėjęs į Universitetą 1990 m. rugsėjo 1-ąją – Istorijos fakulteto kiemelis. Ten po liepa sukosi pagrindinis studijų laikų gyvenimas, ir taip jau išėjo, kad per daugiau kaip 35 metus nuo tos vietos pernelyg ir nenutolau.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtumėte valandą tik sau universitete, kaip ją praleistumėte?

Atsakydamas į klausimą mėginu įsivaizduoti save nedirbančio čia kasdien. ? Tuomet apeičiau vietas, kurios labiausiai primena studijų laikus – fakultetas, biblioteka ir jos centrinė (dabar Filologijos fakulteto) skaitykla, pastovėčiau Didžiojo kiemo viduryje, užsukčiau į Observatorijos kiemelį. Žinoma, būtų puiku sutikti pakeliui senų pažįstamų. Valanda praeitų greitai, prisiminimai grįžtų akimirksniu.

Savo atsakymais į klausimus dalijasi VU alumnas, tinklaraštininkas Benas Lastauskas. 

Kokia VU vieta Jums kelia daugiausia prisiminimų iš studijų laikų ir kodėl?

Istorijos fakulteto kiemelis. Ten išgyventa daugiausia emocijų tiek prieš paskaitas, atsiskaitymus, seminarus, tiek po jų. Visada gera sugrįžti ir nugirsti, kad apie tą patį dabar kalbasi jaunieji studentai.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtumėte valandą tik sau universitete, kaip ją praleistumėte?

Ieškočiau kursiokų ir klausčiau, kur kas vyksta, kur turiu būti, nes pats visada buvau ir esu pasimetęs. 

Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto, ar verta sugrįžti į VU alumnų festivalį?

Kol neišradom laiko mašinos, vienintelis būdas grįžti laiku yra žmonės, todėl siūlau išnaudoti galimybę sugrįžti į universitetą ir iš naujo išgyventi senus gerus studijų laikus.

Taip pat VU alumnų festivalio metu Istorijos fakultete bus atkuriama fakulteto Alumni draugija. 11:30 val. 331 auditorijoje vyks steigiamasis susitikimas, kuriame bus pristatyti draugijos tikslai ir veiklos kryptys, priimti nauji įstatai bei renkamas draugijos pirmininkas arba pirmininkė.

12:15 val. renginį pratęs pokalbis su doc. dr. Algirdu Jakubčioniu „Sovietmetis kaip anekdotas“. Pokalbio metu bus kviečiama į sovietmetį pažvelgti per humorą ir anekdotus – kaip kasdienybės, visuomenės nuotaikų ir santykio su tuometine sistema atspindį.

Kviečiame Istorijos fakulteto alumnus ir visą fakulteto bendruomenę susitikti, pabendrauti ir kartu pradėti naują Alumnų draugijos veiklos etapą.

Jau antrus metus vyko istorijos studentų vasaros mokykla „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV–XVI a.: šaltinių kritikos aspektai“. Joje susitiko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Ukrainos Perejaslavo Hryhorijaus Skovorodos universiteto studentai, o šiemet prie jų pirmą kartą prisijungė ir Vienos universiteto studentai iš Austrijos.

Vasaros mokykloje dalyviai gilinosi į XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir jos pažinimui naudojamų istorinių šaltinių kritiką. Mokyklą organizavo Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir Perejaslavo Hryhorijaus Skovorodos universitetas.

Mokyklos programa.

Ką apie XX a. dešimtojo dešimtmečio jaunimą gali papasakoti senos fotografijos, zinai ir muzikos įrašai? Kaip miestelių bendruomenės saugo atmintį ir kuria vietos tapatybę? Ar priešistorinėje Lietuvoje mirusiesiems skirtas maistas skyrėsi nuo kasdienio? Atsakymų į šiuos klausimus vasarą ieškojo trys Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai – Mūza Svetickaitė, Tolmintas Matonis ir Gintarė Motiekaitytė. Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamos praktikos rezultatus jie pristatė baigiamojoje konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“. Konferencijoje išskirtinio įvertinimo sulaukė T. Matonio pranešimas. Jis buvo apdovanotas už geriausią ir įtaigiausią tyrimo pristatymą.

Alternatyviosios jaunimo kultūros dešimtojo dešimtmečio Utenoje

M. Svetickaitė atliko tyrimą „Lietuvos „devyniasdešimtųjų“ alternatyvioji jaunimo kultūra: pažinimo šaltiniai, atmintis, nauji pasakojimai“. Praktikai vadovavo VU Istorijos fakulteto mokslininkas asist. dr. Norbertas Černiauskas. Tyrimu siekta atskleisti pagrindinius 1990–2000 m. Lietuvos provincijos alternatyviosios jaunimo kultūros bruožus, pasitelkiant konkretaus miesto – Utenos – pavyzdį.

Praktikos metu M. Svetickaitė rinko ir analizavo įvairius šaltinius: peržiūrėjo tuo laikotarpiu leistą regioninę spaudą, Lietuvos televizijos ir Utenos televizijos archyvinę medžiagą, skaitmeninį Lietuvos jaunimo kultūros archyvą ir atminties institucijų fonduose saugomą medžiagą. Svarbia tyrimo dalimi tapo pokalbiai su Utenos alternatyviosios kultūros kūrėjais ir liudininkais. Iš viso atlikta 18 interviu, devyni iš jų – vaizdo formatu. Savo prisiminimais dalijosi dešimtojo dešimtmečio subkultūrų atstovai, muzikos grupių nariai, prodiuseriai, verslininkai, fotografai, mokytojai ir kiti to meto kultūrinio gyvenimo dalyviai.

Archyvinė medžiaga ir įvairūs artefaktai rinkti ir iš vietos gyventojų bei neformaliosios kultūros liudininkų. Tyrimo rinkinį papildė rašytinė medžiaga, savilaidos leidiniai, pačių gaminti žurnalai – zinai ir skrajutės, fotografijos, muzikos instrumentai, garso ir vaizdo įrašai, drabužiai, muzikos klausymo bei įrašymo įranga. Remiantis amžininkų liudijimais ir surinktais šaltiniais, sudarytas Utenoje veikusių alternatyviosios kultūros vietų sąrašas. Į jį pateko to meto klubai, neformalios susibūrimo vietos, muzikos studijos, įrašų platinimo taškai ir kitos svarbios erdvės.

Vienas pagrindinių praktikos rezultatų – bendradarbiaujant su Utenos muziejininkais, istorikais ir bibliotekininkais išgryninta būsimos parodos koncepcija. Joje bus siekiama atskleisti svarbiausius Utenos alternatyviosios jaunimo kultūros bruožus ir miesto išskirtinumą bendrame dešimtojo dešimtmečio Lietuvos kontekste. Praktikos metu surinktos medžiagos pagrindu parengtą parodą Utenos kraštotyros muziejuje ketinama atidaryti 2027 m.

„Įvairūs tyrime analizuoti šaltiniai – spauda, neformalioji savilaida, audiovizualiniai archyvai, interviu su liudininkais – leido susipažinti su tiriamuoju laikotarpiu iš įvairių perspektyvų. Įdomiausia buvo prisiliesti prie autentikos: vartyti pirmuosius kūrėjų rankraščius, lankyti legendomis apipintus neformalų pastatus, kuriuose ir šiandien galima rasti dešimtąjį dešimtmetį menančių ženklų, ir kalbinti liudininkus – su kiekvienu pokalbiu to dešimtmečio Utenos alternatyviosios kultūros paveikslas darėsi vis ryškesnis“,– apie savo tyrimą pasakoja M. Svetickaitė.

Kaip vietos bendruomenės saugo savo atmintį

T. Matonis vykdė tyrimą „Lietuvos vietos bendruomenės: atminčių ir tapatybių žemėlapiai. Raida ir tendencijos“. Praktikai vadovavo VU Istorijos fakulteto docentas dr. Salvijus Kulevičius. Tyrimo centre atsidūrė vietos bendruomenių gyvoji, arba komunikacinė, atmintis. T. Matonis siekė išsiaiškinti, ar bendruomenės turi savitą vietos atmintį, kokie pasakojimai ją formuoja ir kaip ji atsispindi bendruomenių veikloje. Pagrindiniu tyrimo šaltiniu tapo vasaros praktikos metu atlikti interviu su Marijampolės savivaldybėje veikiančių vietos bendruomenių nariais.

Tyrimas atskleidė, kad vietos įamžinimo iniciatyvose susipina vietinė, regioninė, nacionalinė ir religinė tapatybės. Tai parodo bendruomenių statomi paminklai Lietuvos savanoriams ir iškilioms vietos asmenybėms, kaimų kryžiai, taip pat vietos legendomis apipinti parkai bei kitos reikšmingos erdvės. Miestelių ir kaimų bendruomenių kultūra, kartu ir jų atminties kultūra, daugiausia remiasi tarpukariu susiformavusiomis, dažnai religinės kilmės tradicijomis bei šventėmis. Į jas kartais įpinami sovietmečio kultūriniai reliktai, pavyzdžiui, derliaus šventes primenančios rudens šventės, ir šiuolaikinės Lietuvos kultūrinės tradicijos – Liepos 6-osios minėjimas ar retais atvejais net Helovinas.

„XIX a. atminimai, pavyzdžiui, pasakojimai apie dvarus, bendruomenėse iškyla gana retai. Šis laikotarpis dažniausiai jau peržengia maždaug 80–100 metų apimančias komunikacinės atminties ribas. Miestelių ir kaimų atmintį neretai sunku išsaugoti ir dėl XX a. vykusių gyventojų kaitos procesų. Nemaža dalis dabartinių gyventojų sovietmečiu į šias gyvenvietes persikėlė iš vienkiemių, miestų ar kitų Lietuvos regionų. Vis dėlto bendruomenėms ilgainiui kyla poreikis ieškoti vietos istorijos ir kurti savąją vietos legendą. Kai kur tokios tapatybės pradėtos kurti dar sovietmečiu. Pavyzdžiui, Igliaukoje tuo rūpinosi mokytojas P. Klebaris. Kitose gyvenvietėse šis procesas vyksta dabar – Puskelnių bendruomenė vietos istorija ir tapatybe aktyviau domėtis pradėjo pastaruoju metu“, – savo tyrimo įžvalgomis dalijasi T. Matonis.

Konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“ T. Matonio pranešimas buvo įvertintas kaip geriausias ir įtaigiausias pristatymas. Vertinimo komisija išskyrė sklandžią ir aiškią pranešimo struktūrą, suprantamai pateiktus tyrimo rezultatus ir argumentuotas, tyrimo tikslus atitinkančias išvadas. Taip pat įvertintas studento gebėjimas valdyti pristatymui skirtą laiką ir atsakyti į auditorijos klausimus.

Paminklas teatro režisierei Onutei Miliauskienei

Ar mirusiesiems buvo ruošiamas kitoks maistas?

Archeologijos bakalauro studentė G. Motiekaitytė atliko tyrimą „Maistas gyviesiems ar mirusiems: maisto liekanos urnose I tūkst. pr. Kr. stabiliųjų δ¹³C ir δ¹⁵N izotopų duomenimis“. Praktikai vadovavo VU Istorijos fakulteto docentė dr. Giedrė Piličiauskienė. Tyrimu siekta nustatyti, ar laidojimui naudotuose induose išlikusios maisto liekanos yra tokio pat pobūdžio kaip gyvenvietėse randamuose kasdieniuose puoduose, ar kapų keramikoje galima aptikti išskirtinio, su laidojimo apeigomis sietino maisto pėdsakų. Tam buvo atlikta I tūkst. pr. Kr. kapuose ir gyvenvietėse aptiktos keramikos degėsių stabiliųjų anglies ir azoto izotopų analizė.

I tūkst. pr. Kr. Lietuvoje mirusieji dažniausiai būdavo sudeginami, o jų kaulai neretai suberiami į įprastus to meto puodus. Ant šių indų sienelių iki šiol gali būti išlikę anksčiau juose gaminto maisto degėsių. Jų analizė leidžia pažvelgti ne tik į laidojimo papročius, bet ir į kasdienę priešistorinių bendruomenių mitybą. Tyrimo metu ištirta 80 keramikos degėsių mėginių iš Lietuvos kapinynų ir gyvenviečių. Be to, radiokarboniniu metodu datuotas degintinis palaidojimas iš Padvarių pilkapyno.

„Rezultatai parodė, kad kapuose ir gyvenvietėse aptiktuose induose ruoštas maistas iš esmės nesiskyrė. Vis dėlto išryškėjo regioninių skirtumų: Vakarų Lietuvos gyventojai puoduose žuvį ruošė dažniau negu to meto Rytų Lietuvos bendruomenės. Išskirtinio, galimai tik laidojimo apeigoms skirto maisto liekanų kapų keramikoje nebuvo identifikuota. Šie rezultatai sustiprina hipotezę, kad urnomis tapdavo buityje anksčiau naudoti indai, o ne specialiai mirusiesiems laidoti pagaminta keramika. Tokio pobūdžio keramikos tyrimus ateityje planuoju tęsti toliau“, – apie tyrimo rezultatus pasakoja jaunoji archeologė G. Motiekaitytė.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete atidaryta Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) parengta istorinių žemėlapių paroda „Lietuva žemėlapiuose“. Pirmą kartą VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) pristatyta paroda dabar kviečia VU Istorijos fakulteto bendruomenę ir lankytojus į Lietuvos valstybės raidą pažvelgti per kartografijos prizmę. 

„Lietuva žemėlapiuose“ – ne vien retrospektyvi ekspozicija. Joje žemėlapiai pristatomi ne tik kaip geografiniai ar istoriniai dokumentai, bet ir kaip skirtingų laikotarpių žmonių pasaulėžiūrą, žinias bei politines realijas atspindintys šaltiniai. Jie suteikia galimybę geriau suprasti Lietuvos vietą Europoje ir pasaulyje, taip pat tai, kaip ši vieta buvo kuriama, ginama ir įtvirtinama per šimtmečius. 

„Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybinės žemės patikėtinė, ne tik užtikrina racionalų žemės naudojimą, žemėtvarkos procesų organizavimą, bet ir puoselėja itin gilias mūsų valstybės žemėtvarkos tradicijas. Žemė, kaip pagrindinis valstybės turtas, šimtus metų buvo ir yra mūsų dėmesio centre“, – parodos atidarymu džiaugiasi jos kuratorius,  NŽT patarėjas ir VU Istorijos fakulteto alumnas Audrius Gelžinis

Parodos pasakojimas chronologiškai suskirstytas į tris pagrindines dalis, leidžiančias nuosekliai sekti Lietuvos vardo, teritorijos ir geopolitinės reikšmės kaitą.  

Pirmojoje parodos dalyje pristatomi ankstyviausi Lietuvos paminėjimai žemėlapiuose. Nors rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos vardas žinomas nuo 1009 m., kartografijoje jis pasirodė tik XIV amžiuje. Vienas pirmųjų tokių liudijimų – Genujos kartografo Pietro Vescontės 1311 m. žemėlapis, kuriame Lietuva įvardyta kaip pagoniškas kraštas („Letoini pagani“).

„Šis laikotarpis itin išraiškingai atskleidžia to meto visuomenėje vyravusius kultūrinius bei religinius stereotipus. Pirmuosiuose Lietuvos vardo paminėjimuose kartografai tik prie Lietuvos vardo pridėdavo žodelį „paganis“, „pagoini“ ar „paganorum. Taip pabrėždami mūsų krašto skirtumą nuo krikščioniškojo pasaulio“, – pasakoja A. Gelžinis. 

Antrojoje parodos dalyje eksponuojamas vienas reikšmingiausių Lietuvos kartografijos kūrinių Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva parengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis. Šis darbas, baigtas XVI a. pabaigoje ir išleistas XVII a. pradžioje, išsiskiria detalumu ir mastu. Jame pažymėta daugiau nei tūkstantis gyvenviečių, tiksliai atvaizduoti gamtiniai objektai, o pati valstybė pateikiama kaip svarbi Europos politinė jėga. 

Trečiojoje dalyje pasakojama apie dramatišką Lietuvos vardo likimą po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir jo sugrįžimą XX amžiuje. Po XVIII a. pabaigos geopolitinių lūžių Lietuvos vardas ilgainiui išnyksta iš politinių žemėlapių, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo ir 1918 m. atkūrus nepriklausomybę jis vėl įsitvirtina tarptautinėje erdvėje. Šią transformaciją iliustruoja tiek etnografiniai, tiek politiniai žemėlapiai, taip pat tarpukario kartografija, atspindinti valstybės stiprėjimą ir modernėjimą.

„Manyčiau, kad mes, Universiteto alumnai, turėtume dalintis savo patirtimi, savo žiniomis su dabartiniais studentais, būsimaisiais alumnais. Parodyti kokios plačios, kokios įvairios ir netikėtos galimybės atsiveria uždegus Alma Mater švieseles savo galvose“, – dalinasi VU alumnas A. Gelžinis.

Parodą „Lietuva žemėlapiuose“ galima aplankyti VU Istorijos fakulteto 3 aukšto fojė prie didžiųjų 332 ir 333 auditorijų. Ji bus eksponuojama visą rugsėjo mėnesį. 

2026 m. rugsėjo 1 d.

09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

17:30 val. – Spektaklis „Konfesiniai karai: universitetas“ (Istorijos fakulteto Langų teatras, M. Daukšos kiemelyje po liepa)

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Kultūros paveldo ekspertų asociacija kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu pradeda 2026 m. kvalifikacijos tobulinimo kursų rudens paskaitų ciklą. Programos ir kursų „Ekspertai – specialistams“ siekis – užtikrinti kvalifikacijos tobulinimo galimybes nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos specialistams.

Dalinamės preliminariu 2026 m. rudens ciklo paskaitų grafiku, o 2026 m. rugsėjo 7 d. kviečiame į pirmąją ciklo paskaitą – „Galvojant apie ateitį: paveldo teisinė sistema ir apsaugos valdymas Austrijoje“ (nuotoliu, anglų kalba). Savo patirtimi dalinsis Austrijos kultūros paveldo specialistai Michael Rainer ir Eva Hody.

Išsamesnė informacija skelbiama Facebook paskyroje Kultūros paveldo ekspertų asociacija ir interneto svetainėje Ekspertai specialistams,

Organizatoriai: Kultūros paveldo ekspertų asociacija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas.

Kursus finansuoja: Lietuvos Respublikos valstybė Kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos priemonės „Tvarių prielaidų ir paskatų aktualizuoti kultūros paveldo vertybes sukūrimas“ lėšomis.