Rugsėjo 15-osios naktį į Lietuvos oro erdvę įskridusį droną numušė NATO oro gynybos misiją vykdantys Italijos pilotai. Keistas sutapimas, tačiau itališki kariniai lėktuvai Lietuvos padangėje skraidė ir prieš šimtą metų.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto istorikas doc. Kęstutis Kilinskas tyrinėja tarpukario Lietuvos kariuomenę ir jos ryšius su kitų valstybių ginkluotomis pajėgomis. Viena tokių valstybių buvo Italija – su ja Lietuva bendradarbiavo būtent karinės aviacijos srityje. Kartu su Italijos tyrėjais Andrea Rizzi ir Pieru Paolo Alfei knygą „Italijos karališkosios oro pajėgos Baltijos regione“(it. „La regia aeronautica nel Baltico“) parašęs istorikas pasakoja, kodėl tarpukario Lietuvos padangėje skraidė itališki lėktuvai ir kur Kauno modernizmo architektūroje galima įžvelgti Italijos karinės architektūros bruožų/ įtaką.

Fotokopija. Lietuvos karo aviacijos žvalgybiniai lėktuvai „Ansaldo SVA-10“ Kauno aerodrome. Vytauto Didžiojo karo muziejus. Sukūrimo data 1926 m.

Lietuvai tiko itališkų lėktuvų kainos ir kokybės santykis

Pasak doc. K. Kilinsko, tarpukario Lietuvos ir Italijos kariniai ryšiai prasidėjo nuo karo aviacijai skirtų pirkinių. „Nors tarpukario Italijos aviacija techniniu požiūriu neprilygo Prancūzijai, Vokietijai ar Didžiajai Britanijai, kurios tuo metu buvo aviacijos lyderės, italai gamino gana gerus lėktuvus už patrauklią kainą. Toks kainos ir kokybės santykis buvo ypač tinkamas tokiai valstybei kaip Lietuva,“, – teigia VU istorikas.

Pirmiausia iš Italijos buvo nupirkta dešimt „Ansaldo SVA-10“ lėktuvų. Tai buvo vienas geriausių Italijos karo aviacijos gaminių, sukurtų Pirmojo pasaulinio karo metais. Pasak istoriko, šie lėktuvai taip pat buvo labai gerai vertinami ir Lietuvoje. Po 1926 m. valstybės perversmo abiejų šalių bendradarbiavimas dar labiau suaktyvėjo. Doc. K. Kilinsko teigimu, tam įtakos galėjo turėti ir radikaliųjų dešiniųjų politinių jėgų simpatijos Italijai.

„1927–1929 m. Italijoje buvo įsigyta daugiausia karinės technikos: naikintuvų „Fiat CR.20“, žvalgybinių lėktuvų „Ansaldo A.120“ ir „Salvatore“ parašiutų, fotoaparatų ir bombų. Tai buvo didžiausias ir reikšmingiausias Lietuvos karo aviacijos pirkinys Italijoje“, – pasakoja istorikas.

Lietuvos susidomėjimas Italijos karine pramone neapsiribojo lėktuvais. 1922–1923 m. Lietuvos pasiuntinys Romoje mėgino susitarti ir dėl kitos karinės įrangos įsigijimo. Netgi buvo svarstoma Italijoje nupirkti šovinių gamybos fabriką ir perkelti jį į Lietuvą. Taip pat mėginta įsigyti kulkosvaidžių, o vėliau pirktos lėktuvams skirtos fotokameros ir bombos „Ansaldo“ lėktuvams.

Italija neturėjo didelių politinių interesų Lietuvoje – jos interesai pirmiausia buvo prekybiniai. Pasak doc. K. Kilinsko, tai atsispindėjo ir Lietuvos sprendime šioje šalyje įsigyti lėktuvų bei kitos karinės įrangos. Vis dėlto plėtojantis prekybiniams ryšiams, stiprėjo ir abiejų šalių bendradarbiavimas kitose srityse.

Trys lėktuvai SVA-10 virš Lietuvos laukų. Lietuvos aviacijos muziejus. XX a. 3 deš.

Aviacija – pažangos simbolis

Italija tarptautinio dėmesio sulaukė ne tik dėl gaminamų lėktuvų, bet ir dėl konceptualaus požiūrio į aviaciją, rekordinių skrydžių bei aviacijos pasitelkimo valstybės reprezentacijai. Italai vieni pirmųjų pradėjo rengti masinius grupinius skrydžius. Vienas ryškiausių tokios veiklos pavyzdžių – Italo Balbo vadovaujami skrydžiai aplink Viduržemio jūrą ir per Atlantą į Jungtines Amerikos Valstijas, kuriuose dalyvavo kelių dešimčių lėktuvų eskadrilės. Šie skrydžiai turėjo reikšmingos įtakos ir Lietuvai.

Šie skrydžiai perteikė Italijos politinės ideologijos idėjas, pabrėžiančias gebėjimą ugdyti ne tik pavienį individą, bet ir visą tautą. Aviatorius buvo vaizduojamas kaip „naujojo žmogaus“ įsikūnijimas: pasitelkęs techniką jis pakyla ten, kur žmogus anksčiau nebuvo pakilęs, ir įveikia sudėtingas gamtos sąlygas – rūką, debesis, lietų bei vėją. Tai buvo žmogaus pergalės prieš gamtą idėja“, – sako VU Istorijos fakulteto dėstytojas.

Anot jo, būtent toks požiūris į aviaciją, skrydžių pasitelkimas šalies reprezentacijai ir siekis gerinti skrydžių rekordus italams pelnė didelį tarptautinį dėmesį. Italijos pavyzdys neliko nepastebėtas ir Lietuvoje – mūsų šalies lakūnai tobulinosi Italijos karinėse mokymo įstaigose.

„Tarp jų galima paminėti Viktorą Reimontą. Italijoje lankėsi ir Antanas Gustaitis. Nors mokslus jis baigė Prancūzijoje, Italijos aviacija taip pat domėjosi ir šioje šalyje lankėsi ne kartą. Lietuvai perkant „SVA-10“ lėktuvus, A. Gustaitis juos Italijoje juos išbandė,  taip pat lankėsi Turino gamyklose“, – pasakoja istorikas.

Lietuvių siekiai užvaldyti dangų 

Lietuviai taip pat mėgino sekti grandiozinių Italijos aviacijos skrydžių pavyzdžiu, nors jų skrydžiai organizuoti skrydžiai buvo gerokai mažesnio masto. Ryškiausias pavyzdys – 1934 m. ANBO eskadrilės skrydis aplink Europą. Jo metu įveikta apie 10 tūkst. kilometrų ir aplankytos kelių Europos valstybių sostinės.

„Šio skrydžio propagandinė misija buvo labai panaši į italų: aukštinti Lietuvos vardą, pristatyti nacionalinės aviacijos pasiekimus ir parodyti, kad Lietuva yra lygiavertė kitoms Europos valstybėms. Taip buvo siekiama įtvirtinti tautos ir šalies prestižą. Šia prasme A. Gustaitis nebuvo visiškai originalus – Lietuvos aviatoriai sekė itališkų skrydžių pavyzdžiu ir bandė jį pakartoti mūsų šalyje“, – pažymi doc. K. Kilinskas.

Italijos oro pajėgų ir sausumos kariuomenės karo atašė Giuseppe Teucci, rezidavęs Berlyne, buvo vienas iš I. Balbo organizuotų transatlantinių skrydžių dalyvių. Jis taip pat lankėsi ir Lietuvoje. Vizito metu svečiui buvo parodytas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus, o kartu su Antanu Mačiuika jis lėktuvu apskrido Lietuvą. 

Italijos aviacijos pėdsakų galima aptikti ir S. Dariaus bei S. Girėno skrydžio istorijoje: „S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanica“ buvo italų kilmės konstruktoriaus Giuseppe Bellancos sukurto modelio lėktuvas. Lietuvių lakūnai taip pat bendravo su I. Balbo eskadrilės meteorologais ir keitėsi duomenimis apie oro sąlygas. S. Dariui ir S. Girėnui žuvus, I. Balbo pareiškė užuojautą „jaunesniesiems broliams“, – pasakoja istorikas.

Fotomontažas lėktuvai ANBO IV virš Romos. Lietuvos aviacijos muziejus. Autorius (-iai) Julius Miežlaiškis (fotografas ir gamintojas). Sukūrimo data - 1934 m.

Itališkos architektūros bruožai Kaune

Italijos įtaka pastebima ir tarpukario Kauno architektūroje. Kaip pavyzdžius Doc. K. Kilinskas įvardija „Casa dell’Aviatore“ ir Italijos aviacijos ministerijos pastatą. Šio pastato architektūros bruožų galima įžvelgti Kauno įgulos karininkų ramovėje, kurią suprojektavo architektas  Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Italijos architektūros įtaką primena ir V. Landsbergio-Žemkalnio parengti S. Dariaus ir S. Girėno monumento Kaune eskizai. Jie labai panašūs į Italijos paviljoną, pastatytą Čikagos pasaulinėje parodoje „Pažangos šimtmetis“.

Pasak doc.  K. Kilinsko, aktyvus Lietuvos ir Italijos bendradarbiavimas aviacijos srityje baigėsi panašiai, kaip ir prasidėjo – Lietuvai ieškant naujų karo lėktuvų „1935 m.: „Lietuva paskelbė konkursą naikintuvams atnaujinti. Itališkas modelis atsiliko nuo prancūziškų ir britiškų analogų. Todėl Lietuvos karo aviacija pasirinko britiškus, o ne itališkus naikintuvus. Taip aktyvus abiejų valstybių bendradarbiavimas aviacijos srityje iš esmės baigėsi, tačiau ryšiai visiškai nenutrūko“.

Šiuo metu Lietuvos karinės oro pajėgos naudoja tris Italijoje pagamintus transporto lėktuvus C-27J „Spartan“. Lietuvoje ne kartą lankėsi ir Italijos karinių oro pajėgų akrobatinio skraidymo grupė „Frecce Tricolori“. Italijos indėlis į Lietuvos oro erdvės saugumą išlieka aktualus ir šiandien – tai parodė rugsėjo 15-osios naktį įvykęs drono incidentas, kurio metu Italijos naikintuvai prisidėjo prie Lietuvos oro erdvės apsaugos. 

Kolektyvinėje monografijoje pristatomi 2020–2021 m. vykdytų archeologinių tyrimų, susijusių su dujotiekio jungties tarp Lenkijos ir Lietuvos (GIPL) įrengimu, rezultatai ir tyrimų proceso organizavimo ypatumai. Pagal atliktų darbų mastą, naujai identifikuotų ir ištirtų archeologijos paminklų skaičių bei jų reikšmę šis projektas gali būti laikomas vienu svarbiausių Lietuvos archeologinių projektų per pastaruosius dešimtmečius.

Archeologinio paveldo objektų paieška vykdyta visoje 165 km ilgio GIPL jungties trasoje. Išsamūs archeologiniai tyrimai apėmė beveik 9 tūkst. m² plotą, o archeologiniai žvalgymai atlikti visoje dujotiekio trasoje – beveik 200 ha teritorijoje. Jų metu aptikta ir ištirta apie 170 įvairių laikotarpių archeologinių struktūrų, surinkta apie 3 tūkst. archeologinių radinių ir nustatyta 30 iki tol nežinotų archeologijos paminklų.

Leidinyje aptariama GIPL dujotiekio trasoje vykdytų archeologinių žvalgymų eiga ir svarbiausi rezultatai. Daugiausia dėmesio skiriama dviejų intensyviai tyrinėtų archeologinių vietovių – Šventininkų senovės gyvenvietės II (Kaišiadorių r.) ir Krokialaukio senslėnio senovės gyvenviečių (Alytaus r.) – detaliesiems tyrimams bei jų rezultatams.

Archeologinius tyrimus atliko Vilniaus universiteto archeologai ir studentai, o tarpdisciplininius radinių bei surinktos medžiagos tyrimus – zooarcheologinę, archeobotaninę, radiokarboninę ir kitas analizes – vykdė įvairių sričių Vilniaus universiteto specialistai. Monografija ne tik prisidės prie vieno didžiausių pastarųjų dešimtmečių Lietuvos archeologinių projektų rezultatų sklaidos, bet ir padės išsamiau pažinti leidinyje nagrinėjamų mikroregionų priešistorę.

Knygą išleido Vilniaus universiteto leidykla.

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas kviečia teikti paraiškas į kartu su Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje padaliniu Vilniuje rengiamą tarptautinę mokslinę konferenciją Believing, making, acting: freedoms in pre-modern Europe (2027 m. gegužės 27–28 d., Vilnius).

Renginyje bus nagrinėjamos įvairios laisvės ir laisvių raiškos istoriniame kontekste: nuo diskusijų sąvokos turinio klausimu ir laisvės suteikinėjimo praktikų iki laisvės reprezentacijos ir reprezentacijos laisvės dilemų. Plenarinį konferencijos pranešimą apie ankstyvąsias laisvės formas Senovės Artimuosiuose Rytuose skaitys Bonos universiteto profesorius dr. Jan Dietrich. Laisvės tematikai skirtos šio mokslininko knygos pasirodymas planuojamas Oxford University Press.

Teikti paraiškas kviečiami ne tik istorijos, tačiau ir kitų su šia tema susijusių gretimų tyrimo laukų atstovai ir atstovės.

Daugiau informacijos čia.

Su liūdesiu pranešame, kad mirė JAV gyvenęs filantropas, ilgametis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mecenatas Juozas Sidas Sidzikauskas.

Puoselėdamas savo dėdės – žymaus tarpukario Lietuvos politiko ir diplomato Vaclovo Sidzikausko – atminimą, mecenatas reikšmingai prisidėjo prie Fakulteto veiklos ir istorinių tyrimų skatinimo. Jo iniciatyva 2017 m. Fakultete įsteigta Vaclovo Sidzikausko premija, kuri skiriama mokslininkams ir mokslininkėms už geriausią mokslinę publikaciją. Visą dešimtmetį jo parama buvo svarbi Fakulteto mokslo sklaidai ir tarptautiškumui: padėjo finansuoti monografijų ir straipsnių vertimą bei leidybą užsienyje, rengti tarptautines konferencijas ir didinti akademinės bendruomenės matomumą tarptautinėje erdvėje.

„Nuoširdžiai liūdime mirus ilgamečiam Istorijos fakulteto mecenatui ir geradariui Juozui Sidui Sidzikauskui. Jo sprendimas remti Istorijos fakultetą 2017 m. mums tapo netikėta ir nuostabia dovana. Nekeldamas jokių sąlygų, pilnai pasitikėdamas mūsų mokslininkais ir mokslininkėmis, mecenatas skyrė kasmetinę paramą Fakulteto mokslinių tyrimų tarptautiškumo didinimui. Jo apsisprendimą lėmė istorikams labai suprantamas noras įamžinti ir palaikyti dėdės, žinomo tarpukario diplomato, Vaclovo Sidzikausko atminimą. Istorijos fakultetas kiekvienais metais, absolventų diplomų įteikimo šventės metu įteikia Vaclovo Sidzikausko premiją ir pagerbia jo atminimą. Šią tradiciją Fakultete tęsime ir toliau, prisimindami mūsų mecenatą Juozą Sidą Sidzikauską ir pildydami jo norą puoselėti atmintį“, – sako VU Istorijos fakulteto dekanė doc. dr. Loreta Skurvydaitė.

Juozas Sidas Sidzikauskas gimė 1947 m. Vokietijoje. 1949 m. šeima išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Kalifornijos universitete Berklyje įgijo architekto specialybę. Juozas Sidas Sidzikauskas žinomas dėl savo reikšmingos filantropinės veiklos, skirtos Lietuvos istorinės atminties išsaugojimui.

Juozas Sidas Sidzikauskas palaikė glaudžius ryšius su tėvyne, puoselėjo Lietuvių kalbą ir kultūrą, reguliariai lankydavosi gimtinėje. Diasporos pasakojimuose minima, jog gyvendamas San Franciske, Juozas Sidas Sidzikauskas mokė Nobelio literatūros premijos laureatą Česlovą Milošą lietuvių kalbos, kad šis galėtų skaityti lietuvišką išeivijos laikraštį „Draugas“.

Nuoširdžiai užjaučiame Juozo Sido Sidzikausko artimuosius ir visus jį pažinojusius.

Šventosios Mišios už velionį bus aukojamos rugsėjo 13 d., sekmadienį, 18 val. Dievo Gailestingumo šventovėje (Dominikonų g. 12, Vilnius).

Rugsėjo 8 d. Vilniaus universitete (VU) lankėsi Europos Komisijos pirmininkės pavaduotoja ir Europos Sąjungos (ES) vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai Kaja Kallas. VU Mažojoje auloje ji susitiko su studentais ir dalyvavo diskusijoje „Europe’s Geopolitical Moment“, kurioje kalbėta apie svarbiausius Europos geopolitinius bei saugumo iššūkius.

Studentų klausimai aprėpė Rusijos keliamas hibridines grėsmes ir karą Ukrainoje, Europos vaidmenį galimose taikos derybose, Rytų Europos valstybių balsą ES, jaunimo įsitraukimą į politiką ir universitetų vaidmenį geopolitinio neapibrėžtumo laikotarpiu.

VU Istorijos fakulteto studentė Gabija Januškytė džiaugėsi atviru K. Kallas bendravimu ir jos pastangomis nuoširdžiai atsakyti į studentams rūpimus klausimus.

„Buvo labai džiugu girdėti, kaip K. Kallas nuoširdžiai svarstė studentų keliamus klausimus. Su kiekvienu atsakymu ji kūrė vis artimesnį ryšį su auditorija ir stiprino pasitikėjimą ja kaip įtakinga Europos užsienio ir saugumo politikos formuotoja. Žvelgiant iš istorikės perspektyvos, man labiausiai įsiminė jos mintis apie empatijos ir vienybės paieškas tarp skirtingų Europos valstybių, atsigręžiant į panašias jų praeities patirtis. Norint atsilaikyti prieš Rusijos agresiją, Europos valstybių vienybė yra būtina jos išlikimo sąlyga“, – sakė G. Januškytė.

Studentei įsiminė ir K. Kallas mintys apie drąsą ginti savo įsitikinimus, net jeigu jie nesutampa su vyraujančia nuomone.

„K. Kallas pasidalijimas asmenine patirtimi paskatino nebijoti nesutikti su dauguma, kai priimami sprendimai atrodo akivaizdžiai žalingi. Tikriausiai nesi vienintelis, pastebėjęs, kad kažkas vyksta ne taip, tačiau rasti drąsos tai viešai pasakyti yra didelė vertybė“, – teigė G. Januškytė.

VU Istorijos fakulteto studentė Smiltė Urbonaitė taip pat pabrėžė nuoširdžią susitikimo atmosferą ir dėmesį jaunų žmonių vaidmeniui valstybėje. Vis dėlto, pasak studentės, trumpame pokalbyje pritrūko galimybės išsamiau aptarti Lietuvos vietą šiandienėje Europoje.

„Susitikimas buvo labai smagus, o atsakymai į studentų klausimus – tikrai nuoširdūs. Gaila, kad pokalbis buvo gana trumpas. Man pritrūko diskusijos apie Lietuvos vaidmenį Europos Sąjungoje dabartinėje geopolitinėje sistemoje. Tačiau buvo labai prasminga išgirsti mintis apie jaunus žmones, studentus ir mūsų vaidmenį valstybėje“, – pasakojo S. Urbonaitė.

Diskusijos pradžioje K. Kallas užsiminė, kad jos susitikimai su studentais dažnai būna neformalesni. S. Urbonaitės teigimu, oficialesnis šio susitikimo pobūdis atviram pokalbiui reikšmingai nesutrukdė.

Daugiau apie K. Kallas vizitą ir diskusiją su studentais skaitykite VU pranešime.

Vytauto karūnavimo dienos minė jimas 1930 m. Panevėžio kraštotyros muziejus

Tarpukario Lietuvoje valstybinės šventės buvo svarbi priemonė, padėjusi formuoti visuomenės santykį su Lietuvos istorija, valstybingumu ir nacionaline tapatybe. Viena iš tokių švenčių tapo rugsėjo 8-ąją minima Tautos diena, kurios reikšmė ypač išryškėjo artėjant 1930 m. Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms.

Iki tol rugsėjo 8-oji buvo siejama su bažnytine Švč. Mergelės Marijos Gimimo švente. Tačiau artėjant 1930 m., kai buvo minimos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) 500-osios mirties metinės, viena iš iniciatyvų buvo šią datą paversti kasmetine švente-minėjimu, taip įprasminant ir neįvykusią Vytauto Didžiojo karūnaciją. Tautos diena, kaip pažymi Dangiras Mačiulis, ilgainiui tapo Smetonos režimo remiamu kolektyvinės atminties projektu, kuriuo siekta vis labiau įtvirtinti nacionalizmo ideologiją Lietuvos visuomenėje tarpukariu.

Šios šventės idėja visuomenėje pradėta aktyviau skleisti dar 1929 m. Rugsėjo 13 d. laikraštyje „Tautos kelias“ raginta „ruoštis tinkamai apvaikščioti vieno didžiausių Lietuvos genijų Vytauto Didžiojo sukaktuves“. Gyventojai buvo kviečiami šventei puošti langus ir balkonus, statyti iškilmių vartus ir kitaip prisidėti prie viešojo šventės įprasminimo. Vytauto Didžiojo komitetas taip pat kvietė garbingus svečius, tarp jų – profesorių Pfitznerį iš Prahos, parašiusį Vytauto Didžiojo politinę biografiją, profesorių Malinovskį, profesorių Mychailą Hruševskį iš Ukrainos ir kitus.

Vytauto Didžiojo atminimas buvo įtvirtinamas ir Kauno viešojoje erdvėje. Universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, o viena iš miesto gatvių pavadinta Vytauto prospektu. Jį iki iškilmių buvo planuojama baigti grįsti, sutvarkyti ir oficialiai atidaryti. Tarpukario spaudoje taip pat nemažai dėmesio skirta Vytauto Didžiojo atvaizdo kelionei po Lietuvą. Straipsniuose pabrėžta, kad provincijoje jį pasitikdavo tūkstančiai žmonių, susirinkusių iškilmingai sutikti istorinio Lietuvos valdovo atvaizdą. Aprašymuose dažnai akcentuotas žmonių susijaudinimas, o kai kuriuose net minima, kad iškilmių dalyviai renginį stebėjo su ašaromis akyse.

Didžiausios iškilmės vykdavo Kaune, tačiau jų ceremonialas įvairiais metais iš esmės išliko panašus. Šventės išvakarėse būdavo rengiami koncertai, o rugsėjo 8-ąją, miestui pasipuošus vėliavomis ir kitais valstybingumo simboliais, žmonės rinkdavosi į rytines pamaldas. Vėliau minios susiburdavo Petro Vileišio aikštėje, kur vykdavo iškilmingos pamaldos, skambėdavo orkestrų muzika, sveikinimo kalbą sakydavo prezidentas Antanas Smetona, aidėdavo artilerijos šūviai, o iškilmes vainikuodavo kariuomenės paradas. Vakare valstybiniuose teatruose būdavo rengiami įvairūs vaidinimai ir koncertai.

Kiek kitokia šventė buvo 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Tautos dienos proga didesnių iškilmių tuomet nebuvo organizuojama – tai buvo neramumų Europoje ir susitelkimo metas. Vis dėlto visuomenė ir toliau puošė namus bei gatves įvairiais valstybingumą simbolizuojančiais ženklais. 1940 m., Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, oficialiai organizuojamos Tautos dienos šventės nebeliko, nors visuomenė, neabejotina, šią datą dar galėjo minėti privačiai.

Autorius dr. Antanas Petrilionis

Jau tradicija tampantis VU alumnų festivalis vėl sugrįžta rugsėjo 19-ąją d. Belaukiant festivalio, kviečiame dar kartą trumpam mintimis sugrįžti į studijų metus. Vilniaus universiteto (VU), o taip pat ir Istorijos fakulteto alumnų buvo paklausta trijų klausimų: kokios VU vietos labiausiai įstrigo, kur norėtųsi bent valandai sugrįžti ir ką pasakyti tiems, kurie dar svarsto, ar verta susitikti VU alumnų festivalyje? Į šiuos klausimus atsakė penki fakulteto alumnai.

„Kodėl verta sugrįžti?“ atsako Tomas Bartninkas (kairėje) „TRUTH.“ reklamos agentūros partneris ir strategas, alaus profesionalus someljė ir baro „ALAUS BIBLIUOTEKA“ įkūrėjas, VU dėstytojas ir partnerystės docentas, senamiesčio žvaigždės Kumpio (dešinėje) šeimininkas.

Kokia VU vieta Tau kelia daugiausia prisiminimų ir kodėl?

Suoliukai po liepa, nes ten daug kalbėta, sėdėta, gulėta ir net nulūžta buvo.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtum valandą tik sau Universitete, kaip ją praleistum?

Įsilaužčiau į rektoriaus kabinetą, kad pajusčiau, ką reiškia būti istoriku ir valdyti seniausią universitetą.

Kodėl, Tavo nuomone, verta ateiti į VU alumnų festivalį?

Todėl, kad istorikai buvo, yra ir visada bus jėga. Ir greičiausiai bus alaus (nealkoholinio).

Į užduotus klausimus atsako alumnė, komunikacijos specialistė, visuomenininkė Luka Lesauskaitė-Remeikė.

Kokia VU vieta Tau kelia daugiausia prisiminimų ir kodėl?

Istorijos fakulteto kiemelis. Ten praleista labai daug gražaus laiko – nuo smagių pokalbių ir netikėtų susitikimų iki švenčių ir tiesiog tų studentiškų akimirkų, kurios tuo metu atrodė visai kasdieniškos, o dabar kelia didžiausią nostalgiją. Tikrai neslėpsiu – šiai vietai jaučiu labai daug sentimentų.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtum valandą tik sau Universitete, kaip ją praleistum?

Man atrodo, tiesiog eičiau pašniukštinėti po VU pagrindinius rūmus. Studijų metais turėjome savo maršrutus, auditorijas, kiemelius, bet tikrai nepažinojau viso Universiteto. Tad dabar norėčiau atidaryti duris, pro kurias anksčiau tik praeidavau, užlipti laiptais, kuriais niekada nelipau, ir pažiūrėti, kur jie nuves. Tiesiog valandą pabūti smalsia turiste savo pačios Universitete. 

Kodėl, Tavo nuomone, verta ateiti į VU alumnų festivalį?

Nes VU alumnai – labai skirtingi ir įdomūs žmonės. Kartais net nustembi sužinojęs, kiek daug žmonių aplink mus yra VU alumnai. Jie dirba pačiose įvairiausiose srityse, kuria verslus, mokslą, kultūrą, visuomeninius pokyčius. Alumnų festivalis yra proga visus tuos labai skirtingus žmones sutikti vienoje vietoje, pasikalbėti, susipažinti ir gal net atrasti netikėtų bendrų taškų.

2002 m. laidos VU Istorijos fakulteto alumnas, verslininkas Mindaugo Lapinsko atsakymai.  

Kokia VU vieta Tau kelia daugiausia prisiminimų ir kodėl?

Daugiausia prisiminimų kelia IF kiemely auganti liepa. Prie jos praleista daugybė smagaus laiko tarp paskaitų, išpasakota ir išklausyta begalė linksmų ir įdomių istorijų. Išlieta džiaugsmo ar nusivylimo išėjus iš auditorijų po egzaminų ar atsiskaitymų. Išdiskutuota gausybė temų. Džiaugtasi, liūdėta, švęsta.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtum valandą tik sau Universitete, kaip ją praleistum?

Pereičiau visas auditorijas, kiekvienoje jų trumpam prisėsdamas ir bandydamas pažadinti bent vieną su ta erdve susijusį prisiminimą.

Kodėl, Tavo nuomone, verta ateiti į VU alumnų festivalį?

Verta ateiti, nes jis sutraukia įdomius, iniciatyvius, kūrybiškus, linksmus ir draugiškus alumnus, turinčius daug bendrų prisiminimų.

Savo prisiminimais dalijasi VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. 

Kokia VU vieta Jums kelia daugiausia prisiminimų iš studijų laikų ir kodėl?

Turbūt ta, kurią pirmąkart išvydau atėjęs į Universitetą 1990 m. rugsėjo 1-ąją – Istorijos fakulteto kiemelis. Ten po liepa sukosi pagrindinis studijų laikų gyvenimas, ir taip jau išėjo, kad per daugiau kaip 35 metus nuo tos vietos pernelyg ir nenutolau.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtumėte valandą tik sau universitete, kaip ją praleistumėte?

Atsakydamas į klausimą mėginu įsivaizduoti save nedirbančio čia kasdien. ? Tuomet apeičiau vietas, kurios labiausiai primena studijų laikus – fakultetas, biblioteka ir jos centrinė (dabar Filologijos fakulteto) skaitykla, pastovėčiau Didžiojo kiemo viduryje, užsukčiau į Observatorijos kiemelį. Žinoma, būtų puiku sutikti pakeliui senų pažįstamų. Valanda praeitų greitai, prisiminimai grįžtų akimirksniu.

Savo atsakymais į klausimus dalijasi VU alumnas, tinklaraštininkas Benas Lastauskas. 

Kokia VU vieta Jums kelia daugiausia prisiminimų iš studijų laikų ir kodėl?

Istorijos fakulteto kiemelis. Ten išgyventa daugiausia emocijų tiek prieš paskaitas, atsiskaitymus, seminarus, tiek po jų. Visada gera sugrįžti ir nugirsti, kad apie tą patį dabar kalbasi jaunieji studentai.

Jeigu rugsėjo 19 d. turėtumėte valandą tik sau universitete, kaip ją praleistumėte?

Ieškočiau kursiokų ir klausčiau, kur kas vyksta, kur turiu būti, nes pats visada buvau ir esu pasimetęs. 

Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto, ar verta sugrįžti į VU alumnų festivalį?

Kol neišradom laiko mašinos, vienintelis būdas grįžti laiku yra žmonės, todėl siūlau išnaudoti galimybę sugrįžti į universitetą ir iš naujo išgyventi senus gerus studijų laikus.

Taip pat VU alumnų festivalio metu Istorijos fakultete bus atkuriama fakulteto Alumni draugija. 11:30 val. 331 auditorijoje vyks steigiamasis susitikimas, kuriame bus pristatyti draugijos tikslai ir veiklos kryptys, priimti nauji įstatai bei renkamas draugijos pirmininkas arba pirmininkė.

12:15 val. renginį pratęs pokalbis su doc. dr. Algirdu Jakubčioniu „Sovietmetis kaip anekdotas“. Pokalbio metu bus kviečiama į sovietmetį pažvelgti per humorą ir anekdotus – kaip kasdienybės, visuomenės nuotaikų ir santykio su tuometine sistema atspindį.

Kviečiame Istorijos fakulteto alumnus ir visą fakulteto bendruomenę susitikti, pabendrauti ir kartu pradėti naują Alumnų draugijos veiklos etapą.

Jau antrus metus vyko istorijos studentų vasaros mokykla „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV–XVI a.: šaltinių kritikos aspektai“. Joje susitiko Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Ukrainos Perejaslavo Hryhorijaus Skovorodos universiteto studentai, o šiemet prie jų pirmą kartą prisijungė ir Vienos universiteto studentai iš Austrijos.

Vasaros mokykloje dalyviai gilinosi į XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir jos pažinimui naudojamų istorinių šaltinių kritiką. Mokyklą organizavo Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir Perejaslavo Hryhorijaus Skovorodos universitetas.

Mokyklos programa.

Ką apie XX a. dešimtojo dešimtmečio jaunimą gali papasakoti senos fotografijos, zinai ir muzikos įrašai? Kaip miestelių bendruomenės saugo atmintį ir kuria vietos tapatybę? Ar priešistorinėje Lietuvoje mirusiesiems skirtas maistas skyrėsi nuo kasdienio? Atsakymų į šiuos klausimus vasarą ieškojo trys Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto studentai – Mūza Svetickaitė, Tolmintas Matonis ir Gintarė Motiekaitytė. Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamos praktikos rezultatus jie pristatė baigiamojoje konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“. Konferencijoje išskirtinio įvertinimo sulaukė T. Matonio pranešimas. Jis buvo apdovanotas už geriausią ir įtaigiausią tyrimo pristatymą.

Alternatyviosios jaunimo kultūros dešimtojo dešimtmečio Utenoje

M. Svetickaitė atliko tyrimą „Lietuvos „devyniasdešimtųjų“ alternatyvioji jaunimo kultūra: pažinimo šaltiniai, atmintis, nauji pasakojimai“. Praktikai vadovavo VU Istorijos fakulteto mokslininkas asist. dr. Norbertas Černiauskas. Tyrimu siekta atskleisti pagrindinius 1990–2000 m. Lietuvos provincijos alternatyviosios jaunimo kultūros bruožus, pasitelkiant konkretaus miesto – Utenos – pavyzdį.

Praktikos metu M. Svetickaitė rinko ir analizavo įvairius šaltinius: peržiūrėjo tuo laikotarpiu leistą regioninę spaudą, Lietuvos televizijos ir Utenos televizijos archyvinę medžiagą, skaitmeninį Lietuvos jaunimo kultūros archyvą ir atminties institucijų fonduose saugomą medžiagą. Svarbia tyrimo dalimi tapo pokalbiai su Utenos alternatyviosios kultūros kūrėjais ir liudininkais. Iš viso atlikta 18 interviu, devyni iš jų – vaizdo formatu. Savo prisiminimais dalijosi dešimtojo dešimtmečio subkultūrų atstovai, muzikos grupių nariai, prodiuseriai, verslininkai, fotografai, mokytojai ir kiti to meto kultūrinio gyvenimo dalyviai.

Archyvinė medžiaga ir įvairūs artefaktai rinkti ir iš vietos gyventojų bei neformaliosios kultūros liudininkų. Tyrimo rinkinį papildė rašytinė medžiaga, savilaidos leidiniai, pačių gaminti žurnalai – zinai ir skrajutės, fotografijos, muzikos instrumentai, garso ir vaizdo įrašai, drabužiai, muzikos klausymo bei įrašymo įranga. Remiantis amžininkų liudijimais ir surinktais šaltiniais, sudarytas Utenoje veikusių alternatyviosios kultūros vietų sąrašas. Į jį pateko to meto klubai, neformalios susibūrimo vietos, muzikos studijos, įrašų platinimo taškai ir kitos svarbios erdvės.

Vienas pagrindinių praktikos rezultatų – bendradarbiaujant su Utenos muziejininkais, istorikais ir bibliotekininkais išgryninta būsimos parodos koncepcija. Joje bus siekiama atskleisti svarbiausius Utenos alternatyviosios jaunimo kultūros bruožus ir miesto išskirtinumą bendrame dešimtojo dešimtmečio Lietuvos kontekste. Praktikos metu surinktos medžiagos pagrindu parengtą parodą Utenos kraštotyros muziejuje ketinama atidaryti 2027 m.

„Įvairūs tyrime analizuoti šaltiniai – spauda, neformalioji savilaida, audiovizualiniai archyvai, interviu su liudininkais – leido susipažinti su tiriamuoju laikotarpiu iš įvairių perspektyvų. Įdomiausia buvo prisiliesti prie autentikos: vartyti pirmuosius kūrėjų rankraščius, lankyti legendomis apipintus neformalų pastatus, kuriuose ir šiandien galima rasti dešimtąjį dešimtmetį menančių ženklų, ir kalbinti liudininkus – su kiekvienu pokalbiu to dešimtmečio Utenos alternatyviosios kultūros paveikslas darėsi vis ryškesnis“,– apie savo tyrimą pasakoja M. Svetickaitė.

Kaip vietos bendruomenės saugo savo atmintį

T. Matonis vykdė tyrimą „Lietuvos vietos bendruomenės: atminčių ir tapatybių žemėlapiai. Raida ir tendencijos“. Praktikai vadovavo VU Istorijos fakulteto docentas dr. Salvijus Kulevičius. Tyrimo centre atsidūrė vietos bendruomenių gyvoji, arba komunikacinė, atmintis. T. Matonis siekė išsiaiškinti, ar bendruomenės turi savitą vietos atmintį, kokie pasakojimai ją formuoja ir kaip ji atsispindi bendruomenių veikloje. Pagrindiniu tyrimo šaltiniu tapo vasaros praktikos metu atlikti interviu su Marijampolės savivaldybėje veikiančių vietos bendruomenių nariais.

Tyrimas atskleidė, kad vietos įamžinimo iniciatyvose susipina vietinė, regioninė, nacionalinė ir religinė tapatybės. Tai parodo bendruomenių statomi paminklai Lietuvos savanoriams ir iškilioms vietos asmenybėms, kaimų kryžiai, taip pat vietos legendomis apipinti parkai bei kitos reikšmingos erdvės. Miestelių ir kaimų bendruomenių kultūra, kartu ir jų atminties kultūra, daugiausia remiasi tarpukariu susiformavusiomis, dažnai religinės kilmės tradicijomis bei šventėmis. Į jas kartais įpinami sovietmečio kultūriniai reliktai, pavyzdžiui, derliaus šventes primenančios rudens šventės, ir šiuolaikinės Lietuvos kultūrinės tradicijos – Liepos 6-osios minėjimas ar retais atvejais net Helovinas.

„XIX a. atminimai, pavyzdžiui, pasakojimai apie dvarus, bendruomenėse iškyla gana retai. Šis laikotarpis dažniausiai jau peržengia maždaug 80–100 metų apimančias komunikacinės atminties ribas. Miestelių ir kaimų atmintį neretai sunku išsaugoti ir dėl XX a. vykusių gyventojų kaitos procesų. Nemaža dalis dabartinių gyventojų sovietmečiu į šias gyvenvietes persikėlė iš vienkiemių, miestų ar kitų Lietuvos regionų. Vis dėlto bendruomenėms ilgainiui kyla poreikis ieškoti vietos istorijos ir kurti savąją vietos legendą. Kai kur tokios tapatybės pradėtos kurti dar sovietmečiu. Pavyzdžiui, Igliaukoje tuo rūpinosi mokytojas P. Klebaris. Kitose gyvenvietėse šis procesas vyksta dabar – Puskelnių bendruomenė vietos istorija ir tapatybe aktyviau domėtis pradėjo pastaruoju metu“, – savo tyrimo įžvalgomis dalijasi T. Matonis.

Konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“ T. Matonio pranešimas buvo įvertintas kaip geriausias ir įtaigiausias pristatymas. Vertinimo komisija išskyrė sklandžią ir aiškią pranešimo struktūrą, suprantamai pateiktus tyrimo rezultatus ir argumentuotas, tyrimo tikslus atitinkančias išvadas. Taip pat įvertintas studento gebėjimas valdyti pristatymui skirtą laiką ir atsakyti į auditorijos klausimus.

Paminklas teatro režisierei Onutei Miliauskienei

Ar mirusiesiems buvo ruošiamas kitoks maistas?

Archeologijos bakalauro studentė G. Motiekaitytė atliko tyrimą „Maistas gyviesiems ar mirusiems: maisto liekanos urnose I tūkst. pr. Kr. stabiliųjų δ¹³C ir δ¹⁵N izotopų duomenimis“. Praktikai vadovavo VU Istorijos fakulteto docentė dr. Giedrė Piličiauskienė. Tyrimu siekta nustatyti, ar laidojimui naudotuose induose išlikusios maisto liekanos yra tokio pat pobūdžio kaip gyvenvietėse randamuose kasdieniuose puoduose, ar kapų keramikoje galima aptikti išskirtinio, su laidojimo apeigomis sietino maisto pėdsakų. Tam buvo atlikta I tūkst. pr. Kr. kapuose ir gyvenvietėse aptiktos keramikos degėsių stabiliųjų anglies ir azoto izotopų analizė.

I tūkst. pr. Kr. Lietuvoje mirusieji dažniausiai būdavo sudeginami, o jų kaulai neretai suberiami į įprastus to meto puodus. Ant šių indų sienelių iki šiol gali būti išlikę anksčiau juose gaminto maisto degėsių. Jų analizė leidžia pažvelgti ne tik į laidojimo papročius, bet ir į kasdienę priešistorinių bendruomenių mitybą. Tyrimo metu ištirta 80 keramikos degėsių mėginių iš Lietuvos kapinynų ir gyvenviečių. Be to, radiokarboniniu metodu datuotas degintinis palaidojimas iš Padvarių pilkapyno.

„Rezultatai parodė, kad kapuose ir gyvenvietėse aptiktuose induose ruoštas maistas iš esmės nesiskyrė. Vis dėlto išryškėjo regioninių skirtumų: Vakarų Lietuvos gyventojai puoduose žuvį ruošė dažniau negu to meto Rytų Lietuvos bendruomenės. Išskirtinio, galimai tik laidojimo apeigoms skirto maisto liekanų kapų keramikoje nebuvo identifikuota. Šie rezultatai sustiprina hipotezę, kad urnomis tapdavo buityje anksčiau naudoti indai, o ne specialiai mirusiesiems laidoti pagaminta keramika. Tokio pobūdžio keramikos tyrimus ateityje planuoju tęsti toliau“, – apie tyrimo rezultatus pasakoja jaunoji archeologė G. Motiekaitytė.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete atidaryta Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) parengta istorinių žemėlapių paroda „Lietuva žemėlapiuose“. Pirmą kartą VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC) pristatyta paroda dabar kviečia VU Istorijos fakulteto bendruomenę ir lankytojus į Lietuvos valstybės raidą pažvelgti per kartografijos prizmę. 

„Lietuva žemėlapiuose“ – ne vien retrospektyvi ekspozicija. Joje žemėlapiai pristatomi ne tik kaip geografiniai ar istoriniai dokumentai, bet ir kaip skirtingų laikotarpių žmonių pasaulėžiūrą, žinias bei politines realijas atspindintys šaltiniai. Jie suteikia galimybę geriau suprasti Lietuvos vietą Europoje ir pasaulyje, taip pat tai, kaip ši vieta buvo kuriama, ginama ir įtvirtinama per šimtmečius. 

„Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybinės žemės patikėtinė, ne tik užtikrina racionalų žemės naudojimą, žemėtvarkos procesų organizavimą, bet ir puoselėja itin gilias mūsų valstybės žemėtvarkos tradicijas. Žemė, kaip pagrindinis valstybės turtas, šimtus metų buvo ir yra mūsų dėmesio centre“, – parodos atidarymu džiaugiasi jos kuratorius,  NŽT patarėjas ir VU Istorijos fakulteto alumnas Audrius Gelžinis

Parodos pasakojimas chronologiškai suskirstytas į tris pagrindines dalis, leidžiančias nuosekliai sekti Lietuvos vardo, teritorijos ir geopolitinės reikšmės kaitą.  

Pirmojoje parodos dalyje pristatomi ankstyviausi Lietuvos paminėjimai žemėlapiuose. Nors rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos vardas žinomas nuo 1009 m., kartografijoje jis pasirodė tik XIV amžiuje. Vienas pirmųjų tokių liudijimų – Genujos kartografo Pietro Vescontės 1311 m. žemėlapis, kuriame Lietuva įvardyta kaip pagoniškas kraštas („Letoini pagani“).

„Šis laikotarpis itin išraiškingai atskleidžia to meto visuomenėje vyravusius kultūrinius bei religinius stereotipus. Pirmuosiuose Lietuvos vardo paminėjimuose kartografai tik prie Lietuvos vardo pridėdavo žodelį „paganis“, „pagoini“ ar „paganorum. Taip pabrėždami mūsų krašto skirtumą nuo krikščioniškojo pasaulio“, – pasakoja A. Gelžinis. 

Antrojoje parodos dalyje eksponuojamas vienas reikšmingiausių Lietuvos kartografijos kūrinių Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva parengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis. Šis darbas, baigtas XVI a. pabaigoje ir išleistas XVII a. pradžioje, išsiskiria detalumu ir mastu. Jame pažymėta daugiau nei tūkstantis gyvenviečių, tiksliai atvaizduoti gamtiniai objektai, o pati valstybė pateikiama kaip svarbi Europos politinė jėga. 

Trečiojoje dalyje pasakojama apie dramatišką Lietuvos vardo likimą po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų ir jo sugrįžimą XX amžiuje. Po XVIII a. pabaigos geopolitinių lūžių Lietuvos vardas ilgainiui išnyksta iš politinių žemėlapių, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo ir 1918 m. atkūrus nepriklausomybę jis vėl įsitvirtina tarptautinėje erdvėje. Šią transformaciją iliustruoja tiek etnografiniai, tiek politiniai žemėlapiai, taip pat tarpukario kartografija, atspindinti valstybės stiprėjimą ir modernėjimą.

„Manyčiau, kad mes, Universiteto alumnai, turėtume dalintis savo patirtimi, savo žiniomis su dabartiniais studentais, būsimaisiais alumnais. Parodyti kokios plačios, kokios įvairios ir netikėtos galimybės atsiveria uždegus Alma Mater švieseles savo galvose“, – dalinasi VU alumnas A. Gelžinis.

Parodą „Lietuva žemėlapiuose“ galima aplankyti VU Istorijos fakulteto 3 aukšto fojė prie didžiųjų 332 ir 333 auditorijų. Ji bus eksponuojama visą rugsėjo mėnesį. 

2026 m. rugsėjo 1 d.

09:30 val. – Vilniaus universiteto vėliavos pakėlimas Bibliotekos kieme.

10:00 val. – Mokslo metų pradžios šventė Istorijos fakulteto studentams M. Daukšos kiemelyje po liepa.

14:45 val. – Vilniaus universiteto dėstytojų, studentų ir alumnų eisena į universiteto centrinius rūmus, Didįjį kiemą (Universiteto g. 3), nuo Lietuvos Respublikos Seimo rūmų.

15:30–16:30 val. – iškilminga studijų metų pradžios RENOVATIO STUDIORUM ceremonija universiteto Didžiajame kieme.

17:30 val. – Spektaklis „Konfesiniai karai: universitetas“ (Istorijos fakulteto Langų teatras, M. Daukšos kiemelyje po liepa)

Maloniai kviečiame dalyvauti!

Kultūros paveldo ekspertų asociacija kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu pradeda 2026 m. kvalifikacijos tobulinimo kursų rudens paskaitų ciklą. Programos ir kursų „Ekspertai – specialistams“ siekis – užtikrinti kvalifikacijos tobulinimo galimybes nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ir tvarkybos specialistams.

Dalinamės preliminariu 2026 m. rudens ciklo paskaitų grafiku, o 2026 m. rugsėjo 7 d. kviečiame į pirmąją ciklo paskaitą – „Galvojant apie ateitį: paveldo teisinė sistema ir apsaugos valdymas Austrijoje“ (nuotoliu, anglų kalba). Savo patirtimi dalinsis Austrijos kultūros paveldo specialistai Michael Rainer ir Eva Hody.

Išsamesnė informacija skelbiama Facebook paskyroje Kultūros paveldo ekspertų asociacija ir interneto svetainėje Ekspertai specialistams,

Organizatoriai: Kultūros paveldo ekspertų asociacija ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas.

Kursus finansuoja: Lietuvos Respublikos valstybė Kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos priemonės „Tvarių prielaidų ir paskatų aktualizuoti kultūros paveldo vertybes sukūrimas“ lėšomis.

Liepos 22–rugpjūčio 1 d. Vilniuje jau penktą kartą vyko Vokietijos akademinių stipendijų fondo „Studienstiftung des deutschen Volkes“ vasaros mokykla, rengiama bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetu. Jos užsiėmimai vyko Istorijos fakultete, Europos humanitariniame universitete ir „Domus Maria“ svečių namų erdvėse. Darbo grupėse, paskaitose ir diskusijose Lietuvos bei užsienio studentai nagrinėjo istorinės atminties, Europos tapatybės, Rusijos karo prieš Ukrainą ir kitus aktualius geopolitinius klausimus. Plačiau apie šių metų vasaros mokyklą pasidalino joje dalyvavę Istorijos fakulteto studentai ir Lietuvoje viešėję studentai.

2026 m. Vasaros mokykla. Olga Hase-Bergen nuotrauka. 

Laikas, atmintis ir praeities poveikis dabarčiai

Vasaros mokykloje dalyvavę VU Istorijos fakulteto studentai Smiltė Urbonaitė, Urtė Žėkaitė, Kamilė Grigaliūtė ir Jokūbas Čiurlionis prisijungė prie darbo grupės „Haunted Times: Temporality, Presence, History“. Joje buvo nagrinėjamos skirtingos laiko sampratos, istorinė atmintis ir būdai, kuriais praeitis išlieka dabartyje bei veikia ateities suvokimą. Filosofinės ir istorinės temos buvo siejamos su muzika, kinu, menu, architektūra ir išvykomis po Vilnių.

Urtė teigė, kad užsiėmimai paskatino kitaip pažvelgti į istorinių įvykių ribas ir jų poveikį žmonėms: „ Istoriniai įvykiai turi tikslią datą, tačiau prisiminimai ir išgyvenimai peržengia laiko ribas – jie pasiekia mus šiandien ir gali lydėti visą gyvenimą.“, – pasakojo studentė. Pasak jos, vasaros mokykloje sudėtingas akademines teorijas buvo galima nagrinėti pasitelkiant filmus, muziką ir praktinius pavyzdžius.

Seminarų ir ekskursijų naudą išskyrė ir  Jokūbas: „Seminarai padėjo sukurti žinių pagrindą, o ekskursijos leido tas žinias pritaikyti praktiškai. Ekskursijos buvo dvi per septynias dienas, tad dažnos. Man labai patiko skirtumas nuo standartinių fakulteto ekskursijų: didelis dėmesys buvo skirtas ne tik gidų programoms, tačiau ir post-ekskursinei diskusijai.“

Kamilei viena įdomiausių patirčių buvo stebėti, kaip Lietuvos istorinius ir kultūrinius objektus vertina vietinio konteksto nežinantys užsienio studentai: „Studijuodami istoriją dažniausiai esame susipažinę su aplinkybėmis, kuriomis Lietuvoje buvo priimami tam tikri sprendimai, statomi pastatai, kuriami muziejai, ekspozicijos ir kiti kultūros objektai. Todėl juos neretai vertiname ne tik pagal dabartinę jų formą, bet ir atsižvelgdami į platesnį istorinį kontekstą. Buvo įdomu stebėti, kaip tuos pačius objektus vertina žmonės, žvelgiantys į juos be išankstinių žinių ar asmeninio santykio su Lietuvos istorija. Tai paskatino susimąstyti, kokią įtaką mūsų vertinimams daro asmeninė patirtis ir istorinio konteksto išmanymas. Kartu tai priminė, kaip lengva kritikuoti galutinį rezultatą, nežinant jo atsiradimą ir formą nulėmusių aplinkybių.”

Skirtingų požiūrių ir patirčių sankirta

Ne mažiau svarbi vasaros mokyklos dalis buvo bendravimas su įvairių šalių ir studijų krypčių studentais. Smiltę dalyvauti programoje paskatino galimybė ne tik praplėsti akademines žinias, bet ir apsikeisti patirtimis su užsienio dalyviais. Pasak jos, diskusijos tęsėsi ne tik seminarų metu, bet ir laisvalaikiu, o jų temos apėmė viską – nuo skirtingų laiko sampratų iki lietuviško „Tinginio“ recepto.

„Galbūt tai buvo didžiausia vasaros mokyklos dovana - sukurta vieta ir laikas apmąstymams bei jų pasidalijimui, juo labiau seminaruose diskusijos vyksta tarp studentų ir studenčių studijuojančių įvairius dalykus, nuo medicinos, iki fotografijos. Manau, ši patirtis yra be galo vertinga, ne tik dėl naujų žinių, bet ir naujų pažinčių. Taip pat, visada smagu susipažinti su kitų valstybių kultūromis ir tradicijomis bei užsienio studentus ir studentes supažindinti tiek su Lietuva, tiek su Vilniumi. Ši ir panašios programos yra galimybė pažinti įvairiaspalvį pasaulį, kuriame mes gyvename bei, manau, prisidėti prie atviresnės ir šviesesnės ateities kūrimo visiems žmonėms“, – teigė Smiltė..

Vis dėlto skirtingos kultūrinės, akademinės ir vertybinės patirtys ne visada padėjo lengvai rasti bendrą kalbą. JokūbasJ bendravimą su dalimi užsienio studentų apibūdino kaip gana santūrų, o kai kuriose diskusijose jautėsi neišgirstas. „Nors darbai ėjosi sąlyginai sklandžiai, dažnai jaučiausi neišgirstas“, – pripažino jis. Kai kurios dalyvių politinės ir ideologinės nuostatos jam buvo sunkiai priimtinos, todėl tarptautinės diskusijos tapo ne tik galimybe išgirsti kitokią nuomonę, bet ir asmeniniu tolerancijos bei gebėjimo reaguoti į vertybinius nesutarimus išbandymu.

Kritiškai Jokūbas  vertino ir dalį trumpų darbo grupėse užduočių, kurios, jo nuomone, ne visada suteikė pakankamai laiko prasmingai diskusijai. Kita vertus, jis išskyrė užsienio studentų aktyvumą seminaruose ir norą atvirai reikšti savo poziciją. Dėl to įprastas seminarų formatas buvo gyvesnis, jame netrūko diskusijų ir skirtingų interpretacijų.

Savo patirtį Jokūbasapibūdino kaip kontrastingą: puikiai parengti seminarai ir ekskursijos leido susipažinti su naujomis idėjomis, tačiau intensyvios diskusijos, nuomonių skirtumai ir bendravimo sunkumai kėlė ir nuovargį. Nepaisydamas kritinių pastabų, studentas teigė dalyvavimo nesigailintis.

„Tokios programos yra puikus būdas pažinti save, kas patinka ir nepatinka, susipažinti su įdomiomis ir Lietuvoje ne tiek pažįstamomis idėjomis. Taip pat potencialiai užmegzti draugystės ar bendradarbiavimo ryšių, suradus tinkamus žmones. Netgi iš nepasitenkinimo gali išplaukti teigiamas pamoka –  kaip vertinti savo laiką. Tokios programos yra puikus būdas pažinti save, suprasti, kas patinka ir nepatinka, bei susipažinti su Lietuvoje mažiau žinomomis idėjomis“, – apibendrino Istorijos fakulteto studentas

2026 m. Vasaros mokykla. Olga Hase-Bergen nuotrauka.

Mokymasis per tarptautinius mainus

Užsienio dalyviams vasaros mokykla suteikė galimybę ne tik gilintis į akademines temas, bet ir susipažinti su įvairių šalių bei studijų krypčių studentais. Aliną, kuri yra iš Vokietijos ir šiuo metu studijuoja teisės magistrantūrą Londone, sudomino galimybė pažvelgti į istoriją iš skirtingų perspektyvų, o kartu daugiau sužinant apie Vilnių ir Lietuvą. Vienoje teisę studijuojanti Valerie taip pat norėjo pirmą kartą apsilankyti Lietuvoje ir tapti tarptautinės studentų bendruomenės dalimi. Europos studijų studentas Nis ir Berlyne gyvenanti Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos istoriją ir kultūrą studijuojanti Klarissa pabrėžė norėję geriau pažinti Baltijos regioną ir pasidalyti  bei išgirsti nuomonės su studentais iš Lietuvos, Ukrainos bei kitų Europos šalių.

Alina dalyvavo tarpdisciplininėje darbo grupėje „Haunted Times“. Joje buvo nagrinėjama, kaip praeities ir ateities vaizdiniai veikia dabarties suvokimą, filosofines sampratas siejant su muzikos, kino ir istorinių pastatų analize. Nis, Valerie ir Klarissa dalyvavo darbo grupėje „Transatlantic Troubles“, kurioje buvo aptariami skirtingi tarptautiniai požiūriai į Rusijos karą prieš Ukrainą. Diskusijose nagrinėtos Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kinijos, Ukrainos, Rusijos ir kitų pasaulio šalių pozicijos.

Vienu vertingiausių programos aspektų dalyviai laikė tarptautinę bendruomenę. Klarissa ypač vertino galimybę tiesiogiai išgirsti Ukrainos ir Lietuvos studentų patirtis, paskatinusias kitaip pažvelgti į Vokietijoje dažnai vyraujančią, geografiškai nuo karo labiau nutolusią perspektyvą. Valerie išskyrė vakarines paskaitas, leidusias susipažinti ir su kitų darbo grupių nagrinėtomis temomis. Nis pabrėžė, kad vasaros mokyklos kokybė galiausiai priklauso nuo joje dalyvaujančių žmonių, o šioje vasaros mokykloje dalyvavę motyvuoti studentai ir patyrę dėstytojai šią programą pavertė ypač vertinga patirtimi.

Lietuva užsienio studentų akimis

Keliems dalyviams vasaros mokykla tapo ir pirmąja viešnage Lietuvoje. Alinai įspūdį paliko šalies gamta, istorinė Vilniaus architektūra ir miesto maistas, o išvyka į Trakus bei maudynės ežere tapo vienais įsimintiniausių jos patirčių. Valerie ypač sužavėjo Vilniaus ir Kauno architektūra bei svetinga vasaros mokyklos atmosfera. Nis Vilnių apibūdino kaip kompaktišką, ramų, lengvai pasiekiamą ir gerą infrastruktūrą turintį miestą, o Klarissai patiko gyvybingos kavinės ir kasdienė istorinio senamiesčio atmosfera.

Programa ir ją papildžiusios išvykos taip pat suteikė studentams galimybę daugiau sužinoti apie Lietuvos istoriją ir visuomenę. Nis sudomino Vilniaus katedros architektūra, istorine Lietuvos herbo reikšme ir gausia iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyvenusia žydų bendruomene. Valerie vertino vietos specialisto vedamą ekskursiją, tačiau pažymėjo, kad pokalbiai su Lietuvos studentais suteikė ne mažiau svarbių žinių apie šalies kultūrą ir kasdienį gyvenimą. Apsilankymas Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje paskatino Klarissą į Lietuvos sovietinės okupacijos patirtis žvelgti per Rytų Vokietijos istorijos panašumus, ypač KGB ir saugumo nusikaltimus.

Dalyviai teigė, kad viešnagė padėjo jiems pamatyti Lietuvą kaip savitą šalį, o ne tik kaip vieną iš trijų Baltijos valstybių. Alina Lietuvą apibūdino kaip atsparią, dinamišką, draugišką ir į ateitį orientuotą šalį. Klarissa pabrėžė Baltijos regiono įvairovę ir galimybės tiesiogiai pažinti skirtingas jo istorijas, kultūras bei kalbas svarbą. Valerie išskyrė tarptautinį ir europietišką programos pobūdį. Nisui viešnagė Lietuvoje turėjo ir asmeninę reikšmę. Jo brolis tarnauja Vokietijos ginkluotosiose pajėgose ir ateityje gali būti paskirtas į Vokietijos brigadą Lietuvoje. Vaikinas teigė, kad po savo viešnagės Lietuvoje galės nuraminti brolį, jog čia jo lauktų rami aplinka, gera gyvenimo kokybė ir gera infrastruktūra. Visi keturi dalyviai teigė rekomenduotų kitiems studentams apsilankyti Lietuvoje ir dalyvauti panašiose tarptautinėse vasaros mokyklose.

Rugpjūčio 4 d. 12 val. prasideda pirmasis papildomo priėmimo į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas Vilniaus universitete (VU) etapas. Kviečiame rinktis bakalauro studijų programas VU Istorijos fakultete ir pretenduoti į likusias laisvas vietas, tarp kurių yra ir valstybės finansuojamos vietos. Prašymai studijuoti teikiami Bendrojo priėmimo informacinėje sistemoje (BPIS), jungiantis per Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) tinklalapį.

Pirmasis papildomo priėmimo į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas etapas tęsis iki rugpjūčio 7 d. 12 val. Šiame etape vis dar galima pretenduoti ir į laisvas valstybės finansuojamas studijų vietas.

Jei abejojate dėl bakalauro studijų pasirinkimo, turite klausimų dėl papildomo priėmimo, studijų proceso ar konkrečių studijų programų, atsakymus į visus rūpimus klausimus galite sužinoti specialioje konsultacijoje su VU priėmimo vadovu rugpjūčio 4 d. 15 val.

Pasibaigus pirmajam papildomo priėmimo į pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas etapui, stojantieji dar galės dalyvauti antrajame papildomo priėmimo etape, kuris vyks nuo rugpjūčio 14 iki 17 d.

Vilniaus arkikatedra – ne tik veikianti šventovė ir vienas ryškiausių sostinės architektūros ženklų. Tai vieta, kurioje susitelkę kelių šimtmečių Lietuvos valstybės, Bažnyčios, miesto, meno ir visuomenės istorijos sluoksniai. Nors Arkikatedra tyrinėta ne kartą, iki šiol trūko nuoseklaus tyrimo, kuris sujungtų skirtingais laikotarpiais sukauptus duomenis, įvairių mokslo sričių metodus ir leistų į šį išskirtinį objektą pažvelgti kaip į visumą.

Tokią galimybę siekiama sukurti Lietuvos mokslo tarybos (LMT) paskelbtu tiksliniu kvietimu kompleksiniams Vilniaus arkikatedros tyrimams. Būsimam projektui keliama ambicija ne tik suteikti naujų mokslinių žinių, bet ir padėti geriau suprasti Arkikatedros vietą Lietuvos bei Europos istorijoje, atverti tyrimų rezultatus visuomenei ir stiprinti tarpdisciplininio darbo kultūrą. Apie tai, kodėl pasirinktas būtent tikslinio kvietimo formatas, ką šiuo atveju reiškia kompleksiškumas ir kokio požiūrio tikimasi iš tyrėjų komandų, kalbamės su LMT Humanitarinių ir socialinių mokslų ekspertų komiteto pirmininke prof. dr. Jurgita Verbickiene.

– LMT paskelbė tikslinį kvietimą kompleksiniams Vilniaus arkikatedros tyrimams. Kodėl buvo pasirinktas būtent tikslinio kvietimo formatas? Kokią pridėtinę vertę jis gali sukurti, palyginti su įprastais konkursiniais mokslinių tyrimų kvietimais?

– Šis kvietimas skirtas plataus masto tyrimams, sutelktiems į vieną konkretų ir Lietuvos istorijai ypač svarbų objektą. Arkikatedroje susikerta skirtingi Lietuvos istorijos klodai. Ji reikšminga ne tik kaip architektūros objektas, bet ir kaip kultūros, religijos bei dvasinės stiprybės simbolis. Su ja taip pat susijusios svarbios istorinės asmenybės, o pastaruoju metu kalbama net apie lietuviškojo panteono formavimą arkikatedroje.

Poreikis skelbti tokį kvietimą kilo iš noro geriau suprasti, ką arkikatedra reiškia mums, kas joje slypi ir kokių netikėtų atradimų ji dar gali pasiūlyti. Arkikatedrą gana nemažai tyrinėjo Lenkijos istorikai ir menotyrininkai, yra paskelbta nemažai jų publikacijų. Čia susiduriame su Lietuvos istorijos tyrimuose gana dažna situacija, kai apie mums svarbius objektus kalba kitų valstybių mokslininkai. Todėl vienas iš šio kvietimo sumanymų – paskatinti mus pačius sistemiškai įvertinti, ką mums reiškia arkikatedra ir ką joje turime.

Tikslinis kvietimas leidžia kryptingai sutelkti skirtingų sričių mokslininkų grupes vieno objekto, jo erdvės, vertybių, su juo susijusių asmenybių ir kitų aspektų tyrimams. Tai išskirtinis kvietimas ir savo apimtimi – tokio masto vienam objektui skirto projekto LMT iki šiol nebuvo finansavusi. Tyrimams numatyta iki pusantro milijono eurų, todėl tikimasi plataus, išsamaus ir įvairiapusio arkikatedros ištyrimo.

Kartu svarbu ieškoti būdų, kaip tyrimų rezultatus pristatyti visuomenei, atskleisti arkikatedros reikšmę ir įvertinti jos vietą platesniame Europos katedrų kontekste.

– Kvietime numatyta finansuoti kompleksinius Arkikatedros tyrimus. Ką šiuo atveju reiškia kompleksiškumas? Kodėl tokio masto ir reikšmės objektui svarbu, kad skirtingų sričių mokslininkai dirbtų kartu, o ne vykdytų atskirus tyrimus?

– Iki šiol mokslininkai galėjo imtis atskiro objekto ar konkrečios problemos tyrimų dalyvaudami įvairiose finansavimo programose, pavyzdžiui, Lituanistikos ar mokslininkų grupių projektų programose. Šiuo atveju tikimasi gerokai platesnio masto tyrimų, kurie duotų sisteminį rezultatą.

Tai reiškia, kad skirtingi tyrimai turėtų derėti tarpusavyje, būti atliekami laikantis aiškios bendros logikos, o taikomi metodai – suderinti. Kompleksiškumas nėra tik daugybė atskirų tyrimų. Svarbu, kad jų rezultatai papildytų vieni kitus ir padėtų susidaryti bendrą vaizdą.

Tarpdiscipliniškumas šiandien svarbus ne tik humanitariniuose ar socialiniuose moksluose – šia kryptimi juda iš esmės visi mokslai. Dėl technologinių pokyčių tyrimams reikia vis labiau specializuotų žinių, susijusių ne tik su konkrečia mokslo disciplina, bet ir su technologijų taikymu. Todėl vienam mokslininkui, kad ir koks geras tyrėjas jis būtų, aprėpti visus tokio objekto tyrimams reikalingus aspektus tampa labai sudėtinga.

– Kvietimas orientuotas ne tik į naujų mokslinių žinių kūrimą, bet ir į jų pritaikymą, kultūros paveldo pažinimą bei sklaidą. Kokio rezultato tikimasi iš finansuojamo projekto? Koks, Jūsų nuomone, būtų didžiausias tokio tyrimo sėkmės rodiklis?

– Nenorėčiau labai tiksliai įvardyti laukiamo rezultato, nes tai jau būtų tam tikras krypties sufleravimas paraiškų teikėjams. Neabejoju, kad mokslininkų grupės gali pasiūlyti gerokai daugiau, nei aš dabar galėčiau numatyti.

Kartu reikia suprasti, kad dabartinio finansavimo greičiausiai nepakaks idealiam ir galutiniam rezultatui pasiekti. Dalis reikalingų tyrimų yra labai brangūs, sudėtingi ir ilgai trunkantys. Pavyzdžiui, tokie gali būti genetiniai tyrimai. Todėl šiuo projektu veikiau pradedame naują Arkikatedros tyrimų etapą ir suteikiame jam impulsą, o ne tikimės, kad per ketverius metus bus galutinai atsakyta į visus klausimus.

Svarbus būtų ne tik mokslinis rezultatas, galintis įgyti labai įvairias formas, bet ir tam tikrų temų, asmenybių bei objektų aktualizavimas. Taip pat reikėtų sprendimų, kurie padėtų arkikatedrą plačiau pristatyti tiek visuomenei, tiek akademinei bendruomenei.

Labai svarbus ir pats tyrimų dokumentavimas. Jeigu būtų fiksuojama, kaip vyksta tyrimai, ši medžiaga galėtų tapti dokumentinio filmo pagrindu, būti naudojama mokyklose ir padėti visuomenei geriau suprasti arkikatedros reikšmę Lietuvos bei Europos kultūros ir istorijos kontekste.

Dar vienas reikšmingas rezultatas būtų naujos mokslininkų kartos ugdymas ir tarpdisciplininio mąstymo kultūros stiprinimas. Lietuvoje šioje srityje dar atsiliekame nuo Vakarų valstybių. Tarpdiscipliniškumas yra specifinis mąstymo būdas, kurį reikia išsiugdyti ir išmokti suprasti jo teikiamą naudą. Tai nereiškia, kad kiekvienas mokslininkas privalo tapti tarpdisciplininiu tyrėju, tačiau daliai jų toks gebėjimas būtų didelis pranašumas.

– Vilniaus arkikatedra yra vienas reikšmingiausių Lietuvos kultūros paveldo objektų, tačiau kartu – ir sudėtingas, daugiasluoksnis istorinis šaltinis. Kokius jos istorijos sluoksnius ir reikšmes šiuolaikinis mokslas dar galėtų padėti atskleisti? Kur matote didžiausią pažinimo potencialą?

– Konkrečias tyrimų kryptis turėtų pasiūlyti pačios tyrėjų komandos, o ekspertai vertins, ar pasirinktas kelias yra tinkamas. Tačiau man atrodo, kad labai svarbu ne tik atrasti naujų faktų, bet ir išskleisti arkikatedros reikšmę.

Visi tarsi žinome, kad arkikatedra mums yra svarbi, tačiau tikriausiai nedidelė visuomenės dalis galėtų aiškiai paaiškinti, kuo ji svarbi ir koks yra šio objekto istorinis turinys. Taip dažnai nutinka su istoriniais reiškiniais ar objektais: visi juos žino, tačiau gerokai sunkiau įvardyti, kaip jie susiję su žmonėmis ir kodėl yra reikšmingi šiandien.

Kalbėdami apie Vilniaus arkikatedrą, kalbame apie laikotarpį nuo Mindaugo laikų iki pat šių dienų. Tai objektas, jungiantis kelis šimtmečius labai skirtingos ir permainingos Lietuvos istorijos – nuo virsmo krikščioniška valstybe iki XIX amžiaus ir sovietmečio persekiojimų bei žmonių stiprybės išsaugant patį objektą.

Norėtųsi, kad visuomenė galėtų geriau matyti, jausti ir įvardyti šiuos arkikatedros sluoksnius. Žinoma, tik dalis mokslininkų sukurtų žinių taps aktuali plačiajai visuomenei ir galės būti panaudota mokslo populiarinimui. Tačiau greta naujų žinių kūrimo labai svarbu skatinti ir aktyvesnį jų pristatymą visuomenei.

– Pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai tobulėjo archeologinių, istorinių, gamtamokslinių ir skaitmeninių tyrimų metodai. Kaip šiuolaikinės technologijos ir nauji moksliniai metodai gali pakeisti mūsų supratimą apie Arkikatedrą ir jos istoriją?

– Taikomų metodų visuma labai priklausys nuo mokslininkų keliamų klausimų. Tačiau šiandien jau matome, kiek daug galimybių suteikia naujosios technologijos.

Pavyzdžiui, genetiniai tyrimai gali padėti nustatyti žmogaus ligas, amžių, lytį, o kai kuriais atvejais, jeigu turima palyginamųjų duomenų, net ir konkrečią asmenybę. Mokslininkai gali tirti arkikatedros rūsiuose esančius palaidojimus. Tokie tyrimai galėtų daugiau papasakoti apie skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenusius vilniečius ar kitas žmonių grupes: kuo jie sirgo, ką valgė, kokia buvo jų kilmė ir kuo skyrėsi skirtingų visuomenės sluoksnių gyvenimas.

Arkikatedros pastatas jau buvo skenuotas, o neinvaziniais metodais ieškoma jame esančių ertmių. Tokie metodai leidžia objektą tirti jo nepažeidžiant ir pamatyti tai, ką anksčiau mokslininkai galėjo tik apžiūrėti ar numanyti. Šiandien galima tiksliau nustatyti, iš kokio lydinio objektas pagamintas, kada jis atsirado, kokia jo būklė, taip pat tiksliau datuoti įvairius radinius.

Technologijos leidžia apdoroti didelius duomenų kiekius, ieškoti jų tarpusavio sąsajų ir lyginti rezultatus. Tai labai svarbu istorijos tyrimuose, kuriuose anksčiau išvadas kartais tekdavo grįsti vos vienu ar dviem dokumentais, todėl didelę reikšmę turėjo interpretacija.

Istorijos, archeologijos, gamtamokslinių tyrimų ir menotyros metodų sujungimas viename projekte pats savaime būtų tam tikra inovacija Lietuvos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Kartu tai bus ir didžiulis iššūkis – mokslininkams reikės susitarti, kaip dirbti tiriant tą patį objektą, kokius klausimus kelti ir kaip suderinti skirtingų mokslų taikomus metodus.

– Kvietime numatytas dėmesys ne tik tyrimams, bet ir jų rezultatų prieinamumui visuomenei. Kaip, Jūsų nuomone, mokslinių tyrimų rezultatai galėtų pasiekti žmones taip, kad jie taptų ne tik akademine verte, bet ir gyva Lietuvos kultūrinės atminties dalimi?

– Tyrimų rezultatai turėtų būti pritaikyti skirtingoms visuomenės grupėms. Vienokius tekstus rašo ir skaito mokslininkai, kitokie tekstai yra aktualūs ir prieinami platesnei visuomenei. Labai svarbu nepamiršti skirtingo amžiaus mokinių ir jaunimo.

Arkikatedra gali būti pristatoma ir kaip tam tikras visuomenės atsparumo simbolis. Viename pastate susitelkusios simbolinės reikšmės gali būti aktualios labai skirtingiems žmonėms, todėl ir rezultatų pateikimo formos gali būti pačios įvairiausios.

Mokslininkai rašys straipsnius ir monografijas, tačiau greta jų galėtų atsirasti dokumentinių filmų, komiksų, vadovėlių, vaikams skirtų knygų. Galėtų būti pasakojamos su arkikatedra susijusių asmenybių istorijos, o architektūriniai pokyčiai ir perstatymai – vizualizuojami skaitmeniniu būdu. Būtų įdomu pamatyti, kaip arkikatedra keitėsi skirtingais laikotarpiais, kokia ji buvo anksčiau ir ką jai suteikė Lauryno Stuokos -Gucevičiaus pertvarka.

– Ką norėtumėte pasakyti mokslininkams ir tyrėjų komandoms, svarstančioms teikti paraišką? Kokios idėjos, požiūris ar ambicija, Jūsų nuomone, geriausiai atlieptų šio kvietimo tikslą ir reikšmę?

– Šiame kvietime tikimės mokslininkų ambicijos ir susitelkimo, nes tokį projektą gali įgyvendinti tik pakankamai didelė bei stipri tyrėjų grupė.

Moksle visada labai svarbūs netikėti, kartais net provokuojantys klausimai. Reikėtų bandyti atrasti tokius klausimus, kurių iki šiol niekas nėra kėlęs. Net jeigu atsakymas į juos būtų neigiamas, tai vis tiek būtų naujas atsakymas ir nauja žinia.

Todėl tyrėjų komandoms siūlyčiau nebijoti kūrybingumo, tam tikro pamatuoto žaismingumo ir ambicijos. Reikėtų kelti sau pakankamai aukštus tikslus.

Kalbino Ernesta Šneideraitytė, LMT Nuotraukos autorius – Donatas Jokubaitis

Lietuviškasis Indiana Džounsas: VU magistrantai atskleidžia dr. Jono Basanavičiaus archeologinę veiklą

Dr. Jonas Basanavičius – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, gydytojas, tautos patriarchas ir viena iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių. Tačiau ar žinojote, kad jis buvo ir vienas pirmųjų profesionaliai archeologija užsiėmusių Lietuvos tyrėjų?

Šią mažiau žinomą dr. J. Basanavičiaus veiklos pusę tyrinėjo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto Archeologijos magistrantūros studentai Arijana Kotova, Karolis Kučinskas Liveta Gerulytė ir Marius Mališauskas. Dr. J. Basanavičių jie palygino su veiksmo filmų herojumi Indiana Džounsu, o jų tyrimo rezultatus galima išvysti Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) Signatarų namuose veikiančioje parodoje „Nepažintas Jonas Basanavičius: lietuviškasis Indiana Džounsas“. VU archeologijos magistrantai papasakojo apie kitokią dr. J. Basanavičiaus asmenybės pusę, tyrimo metu juos nustebinusius atradimus ir tai, ką lankytojai gali pamatyti parodoje.

VU Istorijos fakulteto archeologijos magistrantai, parodos kuratoriai: Arijana Kotova, Karolis Kučinskas, Marijus Mališauskas, Liveta Gerulytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuo paslaptingos spintos iki parodos

Idėja surengti parodą apie archeologinę dr. J. Basanavičiaus veiklą studentams kilo lankantis įvairiuose Vilniaus muziejuose ir vertinant, kaip juose archeologija pristatoma plačiajai visuomenei. Vienas aplankytų muziejų buvo LNM Signatarų namai. Čia jų dėmesį patraukė nedidelė ekspozicijos dalis – spinta su dr. J. Basanavičiaus ir kitų to meto archeologų radiniais.

„Vieno studijų dalyko tikslas buvo lankytis Vilniaus muziejuose, apžiūrėti parodas ir vertinti jų stipriąsias ir silpnąsias puses, ryškiausius akcentus. Vėliau gavome užduotį pasirinktas parodas įvertinti, parengti pristatymą ir aptarti jų privalumus bei trūkumus. Man teko paslaptinga spinta LNM Signatarų namuose, kurioje eksponuojami archeologiniai radiniai, lydimi žinios, kad juos surinko dr. J. Basanavičius. Kilo įvairiausių klausimų: iš kur šie radiniai, kada, kur ir kaip jie buvo rasti?“ – apie parodos idėjos gimimą pasakoja A. Kotova.

„Šiemet minimos 175-osios dr. J. Basanavičiaus gimimo metinės, o kitąmet sukaks 100 metų nuo jo mirties. Todėl vienas šio studijų dalyko dėstytojų dr. Povilas Blaževičius pasiūlė parengti išsamesnę parodą apie dr. J. Basanavičių“, – papildo L. Gerulytė.

K. Kučinskas priduria, kad aptariant dr. J. Basanavičiaus archeologinei veiklai skirtos ekspozicijos trūkumus ir problemas iš pradžių kilo mintis ją patobulinti. Tačiau ilgainiui sumanymas išaugo į platesnę parodos koncepciją, kurios įgyvendinimą paskatino ilgametė LNM ir VU Istorijos fakulteto partnerystė.

„Nusprendėme ne tik atnaujinti radinių ekspoziciją, bet ir pasitelkę informacinius plakatus, interviu bei kitus interaktyvius elementus, pristatyti dr. J. Basanavičiaus archeologinę ir antropologinę veiklą. Šią idėją pasirinkome ir dėl galimybės parodą perkelti į kitus su dr. J. Basanavičiumi susijusius muziejus, pavyzdžiui, LNM Jono Basanavičiaus gimtinę. Taip būtų galima praplėsti parodos auditoriją ir daugiau žmonių supažindinti su mažiau žinoma dr. J. Basanavičiaus veikla“, – pasakoja K. Kučinskas.

Ką tyrinėjo dr. J. Basanavičius?

Archeologijos magistrantai dr. J. Basanavičių su Steveno Spielbergo ir George’o Lucaso sukurtu Indiana Džounsu palygino neatsitiktinai. „Indiana Džounsas – pagrindinis filmų veikėjas, kurio didžiausios aistros yra nuotykiai ir istorija. Jis pasižymi smalsumu, atkaklumu ir drąsa. Šias savybes turėjo ir dr. J. Basanavičius. Be to, kai kuriose filmų dalyse Indiana Džounsas priešinosi naciams, o dr. J. Basanavičius – carinei valdžiai. Jo ir kitų Lietuvių mokslo draugijos narių pastangomis pavyko pasipriešinti planams Gedimino kalne įrengti vandens rezervuarą“, – pasakoja Burbiškio dvare muziejininke dirbanti L. Gerulytė.

Pasak A. Kotovos, palyginimas su Indiana Džounsu pasirinktas ir siekiant suintriguoti. Parodos rengėjai norėjo sudominti tiek vietos lankytojus ir užsienio turistus, tiek jaunesnio ir vyresnio amžiaus žmones. Toks palyginimas dera ir su archeologo įvaizdžiu – skrybėle, nuotykiais, netikėtais atradimais, paslaptimis, o kartais ir tam tikru pavojumi.

Dr. J. Basanavičius tyrinėjo Piliakalnių piliakalnį Vilkaviškio rajone, Raginėnų ir Kleboniškių pilkapynus bei Svėdasų senkapį. Per trejus metus jis ištyrė 12 archeologinių objektų – vieną piliakalnį, tris pilkapynus ir aštuonis senkapius. Dalis jo tyrinėtų senkapių vėliau buvo sunaikinti, o kai kurių tikslios vietos iki šiol nėra lokalizuotos.

Be archeologinių kasinėjimų, gydytojas užsiėmė ir tuo metu populiaria antropologine veikla – tyrinėjo kaukoles. Ieškodamas lietuvių kilmės šaknų, jis jas siejo su senovės trakais ir frygais, kurie gyveno Balkanų ir Anatolijos pusiasaliuose.

„Galbūt šiandienos archeologui tai gali pasirodyti kiek keista ir sunkiai suprantama, tačiau dr. J. Basanavičius savo tyrimuose nesileido į itin gilią praeitį. Lietuvių kilmės ir praeities atitikmenų jis ieškojo palyginti nesenoje istorijoje – tarp žmonių, gyvenusių prieš šimtą ar du šimtus metų. Šiandien mus stebina ir tai, kad jis drąsiai eidavo net į veikiančias kapines ir jose vykdydavo kasinėjimus, siekdamas surinkti tyrimams reikalingos medžiagos“, – pasakoja LNM vyresnioji rinkinio kuratorė A. Kotova.

Archeologas, kurio nesitikėjo atrasti

Paklausti, kas labiausiai nustebino rengiant parodą ir atrandant visai kitokią dr. J. Basanavičiaus asmenybės pusę, magistrantai pirmiausia išskiria patį faktą, kad tautos patriarchas užsiėmė archeologiniais tyrimais.

Iki parodos rengimo K. Kučinskas mažai domėjosi ankstyvąja Lietuvos archeologijos istorija, todėl jį ypač nustebino dr. J. Basanavičiaus ryšiai ir bendravimas su kitais to meto archeologais. Didelį įspūdį jam paliko ir dr. J. Basanavičiaus indėlis steigiant Lietuvių mokslo draugiją bei jos muziejų, taip pat jo dalyvavimas Valstybinės archeologijos komisijos veikloje. Magistrantą nustebino ir tai, kad dr. J. Basanavičius siekė ne tik tyrinėti archeologinius objektus bei kaupti radinius, bet ir apsaugoti paveldą nuo sunaikinimo.

„Nors dr. J. Basanavičiaus archeologinių tyrimų dokumentacijos beveik neišliko, man įdomiausias pasirodė vienintelis išlikęs jo archeologinių tyrimų dienynas. Jis atskleidžia to meto dokumentavimo ypatumus ir paties dr. J. Basanavičiaus tyrimų metodiką. Dienynas liudija jo kruopštumą ir parodo, kokios detalės buvo svarbios to meto archeologams“, – pasakoja K. Kučinskas.

L. Gerulytei didelį įspūdį paliko tai, kad archeologiniams tyrimams dr. J. Basanavičius dažnai skirdavo vos kelias dienas: „Keliaudamas po Lietuvą ir susitikdamas su žmonėmis, jis atrasdavo laiko aplankyti vietos archeologijos paminklus bei juos tyrinėti. Tai liudija dr. J. Basanavičiaus autobiografija „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922 m.“ ir archeologinis dienynas, kurio skaitmeninę versiją galima išvysti parodoje. Jame dr. J. Basanavičius žymėjo kapo gylį, skeleto orientaciją bei ilgį ir kitą svarbią informaciją.“

„Mane labiausiai nustebino pati mintis, kad dr. J. Basanavičius tam tikru gyvenimo laikotarpiu rimtai užsiėmė archeologija. Žinoma, jis nebuvo toks archeologas, kaip šios profesijos atstovą suprantame šiandien – atestuotas specialistas, kryptingai baigęs atitinkamus mokslus. Vis dėlto jis buvo savamokslis tyrėjas, turėjęs konkretų planą, viziją ir jį dominančią temą, o tuomet atkakliai ieškojęs būdų ją atskleisti. Tai, ką dr. J. Basanavičius padarė Lietuvos labui, kelia neišdildomą įspūdį, tačiau jo, kaip mokslininko, įvaizdis dar labiau praturtina šios asmenybės portretą. Jis atskleidžia dr. J. Basanavičiaus atkaklumą, kruopštumą ir didžiulį smalsumą“, – dalinasi A. Kotova.

Kodėl verta aplankyti parodą?

Visuomenė dr. J. Basanavičių geriausiai pažįsta kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą, laikraščio „Aušra“ redaktorių ir gydytoją. Tačiau, pasak K. Kučinsko, paroda atskleidžia mažiau pažįstamas jo veiklos sritis, tokias kaip archeologija ir antropologija bei supažindina su  Lietuvos archeologijos mokslo ištakomis. Lankytojai gali sužinoti apie dr. J. Basanavičiaus tyrinėtus archeologinius objektus, juose aptiktus radinius ir jo plėtotas lietuvių kilmės teorijas, grįstas archeologinių bei antropologinių tyrimų rezultatais.

„Parodoje galima išvysti kitokį dr. J. Basanavičių, nei dauguma esame įpratę matyti, – pirmiausia kaip archeologą, atkaklų ieškotoją ir tyrinėtoją. Ši mažiau pažįstama jo veikla atskleidžia XX a. pradžios mokslininko universalumą ir padeda geriau pajusti to laikotarpio dvasią. Vienur dr. J. Basanavičius gydo ligonius, kitur žadina lietuvybės dvasią, o čia – su kastuvu rankose tyrinėja praeitį. Vis dėlto galiausiai visos šios jo veiklos yra susijusios“, – pasakoja A. Kotova. Šią jungtį perteikia ir parodos tituliniame stende panaudota dr. J. Basanavičiaus  frazė: „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities.“

L. Gerulytė atkreipia dėmesį, kad parodoje pasakojama ne vien apie dr. J. Basanavičių ir jo tyrinėjimus. Lankytojai taip pat kviečiami susipažinti su tarpukariu vykdytais Apuolės ir Senosios Įpilties piliakalnių tyrimais, archeologų darbu bei jų naudotais įrankiais. Paroda suteikia galimybę ne tik atrasti iki šiol menkiau pažintą dr. J. Basanavičiaus asmenybės pusę, bet ir daugiau sužinoti apie Lietuvos archeologijos mokslo raidą.

VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros magistrantų parengtą parodą „Nepažintas Jonas Basanavičius: lietuviškasis Indiana Džounsas“ LNM Signatarų namuose veiks iki 2026 m. rugsėjo 27 d.

Parodos kuratoriai:  Arijana Kotova, Karolis Kučinskas, Marijus Mališauskas, Liveta Gerulytė

Parodos koordinatoriai: dr. Povilas Blaževičius, Agnė Žilinskaitė

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto diplomų teikimo ceremonijoje paskelbti vardinės Vaclovo Sidzikausko premijos laureatai. Už 2025 m. nuopelnus įvertinti monografijos „Kernavės piliakalniai“ autoriai.

2 tūkst. eurų Vaclovo Sidzikausko premija įteikta autorių kolektyvui už išskirtinę mokslinę monografiją „Kernavės piliakalniai“ (Vilniaus universiteto leidykla, 2025), reikšmingai praturtinusią Lietuvos archeologijos ir istorijos tyrimus. Monografiją parengė tyrimo ir autorių grupės vadovas Gintautas Vėlius, Rokas Vengalis, Mindaugas Pilkauskas, Giedrė Piličiauskienė ir Karolis Minkevičius.

Monografija yra pirmoji plati mokslinė studija, apibendrinanti ilgamečių Kernavės piliakalnių tyrimų rezultatus. Monografijoje detaliai pristatomi tiek XX a. piliakalniuose vykdyti archeologiniai kasinėjimai, tiek pastaraisiais metais taikyti plataus spektro tapdisciplininiai tyrimai: magnetometrija, georadaras, elektrinė tomografija.

Tyrime taip pat plačiai taikyta mažai destruktyvi gręžinių metodika, sukurti skaitmeniniai piliakalnių reljefo ir stratigrafiniai modeliai. Darbe naudojamas itin didelis naujai gautų radiokarbono bei dendrochronologinių datų skaičius. Archeologinių kasinėjimų metu buvo surinkta ir archeobotaninė bei zooarcheologinė medžiaga, kuri pasitelkta interpretuojant to meto ūkio raidą.

„Piliakalniai yra neatsiejama lietuvių tautos savimonės dalis, jie yra suvokiami ne tik kaip istoriniai ir archeologiniai objektai, bet ir kaip kultūrinės bei simbolinės reikšmės vietos. Jie yra reikšmingi nacionalinio identiteto simboliai, nes įkūnija lietuvių tautos tvirtumą ir atsparumą, kovas už laisvę ir nepriklausomybę, skatina pasididžiavimą savo istorija“, – sakoma monografijos pratarmėje.

Vardinė Vaclovo Sidzikausko premija nuo 2017 m. kasmet skiriama už reikšmingus istorijos mokslo pasiekimus. Tarp premijos laureatų – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė prof. dr. Marija Drėmaitė, VU rektoriaus premijos laureatas prof. dr. Arūnas Streikus, žinomi istorikai dr. Norbertas Černiauskas, dr. Tomas Vaiseta ir kiti.

2026 m. gegužę JAV gyvenantis filantropas Juozas Sidas Sidzikauskas Vilniaus universiteto fonde įsteigė 100 tūkst. eurų vertės Vaclovo Sidzikausko (1893–1973) vardo subfondą. Jo investicijų grąža užtikrins ilgalaikį vardinės premijos ir kitų iniciatyvų finansavimą VU Istorijos fakultete.

Liepos 22–rugpjūčio 1 d. Vilniuje jau penktą kartą vyks Vokietijos akademinių stipendijų fondo „Studienstiftung des deutschen Volkes“ vasaros mokykla, rengiama bendradarbiaujant su VU Istorijos fakultetu. Fakultetas priims vasaros mokyklos dalyvius, o jo erdvėse vyks dalis teminių darbo grupių užsiėmimų. Programoje dalyvaus ir Istorijos fakulteto studentai. 

Vasaros mokyklos programa čia. 

Naujas Vilniaus universiteto (VU), Lietuvos istorijos instituto ir tarptautinių partnerių tyrimas paskelbtas Kembridžo universiteto leidyklos leidžiamame viename prestižiškiausių tarptautinių recenzuojamų archeologijos mokslo žurnalų „Antiquity“, pateikė pirmuosius tiesioginius mokslinius įrodymus, kad į besiformuojantį viduramžių Vilnių XIII a atvykdavo migrantų iš tolimų regionų. Tyrėjai nustatė, kad dalis pirmųjų Vilniuje palaidotų krikščionių greičiausiai buvo kilę iš Kijevo-Rusios, šiandien priklausančios Ukrainai ir pietų Lenkijai.

Šias išvadas mokslininkai padarė ištyrę XIII–XIV amžiaus žmonių palaikus, rastus istorinėse Vilniaus rusėnų kvartalo (lot. Civitas Ruthenica) kapinėse, Bokšto gatvėje. Analizuodami dantyse ir kauluose išlikusius anglies, azoto, deguonies ir stroncio izotopus, tyrėjai galėjo nustatyti ne tik žmonių mitybos ypatumus, bet ir įvertinti, iš kur jie galėjo būti kilę.

Tyrimas suteikia naujų žinių apie ankstyvąją Vilniaus istoriją ir rodo, kad miestas nuo pat savo formavimosi pradžios buvo daugiakultūris ir daugiakonfesinis – jame gyveno ir iš tolimiausių kraštų atvykę žmonės, su kuriais tikėtina plito ir krikščionybė į Lietuvą.

Migrantas iš pietų

Iš 15 ištirtų asmenų palaikų matome kad vyrai buvo ypač mobilūs ir tikėtina ne vietiniai. Ypač išsiskyrė iš kitų vienas jaunas vyras (311 kapas). Cheminiai pėdsakai jo dantyse parodė, kad vaikystę jis praleido šiltesniame pietiniame regione. Jo mitybos racione buvo soros – augalas, kuris viduramžiais buvo paplitęs rytiniuose bei pietiniuose kraštuose, bet buvo beveik išnykę Lietuvoje, dėl prasidėjusio atšalimo.

Taip pat vaikystėje šis vyras valgė daug gyvulinės kilmės baltimų, tai yra pieno produktų, mėsos ir žuvies. Tačiau vėliau jo mityba pasikeitė ir tapo panaši į vietinių Vilniaus gyventojų, o tai rodo, kad paauglystėje jis persikėlė į Vilnių ir įsiliejo į vietos stačiatikių bendruomenę. Papildomai tirti kapo 311 dantų emalės stroncio bei deguonies izotopai, kurie atspindi vaikystėje vartotą maistą bei gertą vandenį nuolatinių dantų formavimosi metu, kardinaliai išsiskyrė iš didžiosios daugumos kapinyne palaidotų žmonių emalės izotopų ir sutampa su signalu būdingu regionams į pietus nuo Lietuvos. Toks pat izotopinis signalas, buvo užfiksuotas Ostrivo XI-XII a kapinyno netoli Kievo, žmonių dantų emalio tyrimuose. Tyrėjai mano, kad vyras iš kapo 311 galėjo būti kilęs iš buvusios Kijevo Rusios teritorijų – galbūt dabartinės Ukrainos arba pietų Lenkijos.

Vienas iš Bokšto gatvės kapinių tyrimų vadovų, Lietuvos istorijos instituto mokslininkas dr. Rytis Jonaitis teigia, kad archeologai jau anksčiau buvo numanę apie migrantų iš rusėnų žemių buvimą miesto bendruomenėje. Tačiau izotopų duomenys dabar tai patvirtina – bent dalis čia palaidotų žmonių tikrai buvo atvykę iš tolimų, už Lietuvos ribų esančių regionų.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad dauguma kapinėse palaidotų moterų buvo vietinės kilmės, iš Vilniaus regiono. Tai leidžia manyti, kad tuometinę vilniečių bendruomenę formavo migracija ir mišrios santuokos. Tikėtina, kad kartu su iš ortodoksų žemių atvykusiais vyrais į kraštą atėjo ir krikščionybė, kurią perėmė vietinės moterys.

Tyrimas atskleidžia įvairialypę Vilniaus kilmę

Bokšto gatvės kapinės yra viena didžiausių žinomų viduramžių krikščionių laidojimo vietų pagoniškoje Lietuvoje. XIII–XIV amžiais Lietuva dar buvo oficialiai pagoniška, tačiau šiose kapinėse palaidoti žmonės laikėsi stačiatikių krikščionių laidojimo tradicijų.

Jose rasti archeologiniai radiniai – bizantiško stiliaus papuošalai, kryželiai, karoliai ir importuotos įkapės – jau seniai rodė ryšius su rusėnų ir bizantiškuoju pasauliu. Nauji izotopų tyrimai dabar tai patvirtina ir biologiniais duomenimis, kad migracija prisidėjo prie ankstyviausių Vilniaus krikščionių bendruomenių formavimosi.

Šio mokslinio tyrimo pagrindinė autorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė teigia, kad žmonių palaikų tyrimai leidžia suprasti jų migracijas, mitybą ir socialinius ryšius daug tiksliau, nei vien archeologiniai radiniai. „Sujungus antropologiją, archeologiją ir izotopinius tyrimus iš skirtingų žmogaus audinių, kurie formuojasi skirtingais žmogaus gyvenimo laikotarpiais, pirmą kartą galime tiesiogiai identifikuoti asmenis, kurie keitė savo mitybą ir gyvenimo vietą bei migravo į viduramžių Vilnių miesto formavimosi laikotarpiu. Šis tyrimas rodo, kad Vilnius nuo pat savo istorijos pradžios buvo labai įvairus – atitinkantis etniškai dinamiško ir augančio kultūrinio bei ekonominio centro kriterijus.“

Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, ilgalaikių archeologinių tyrimų Bokšto gatvės kapinėse viena iš vadovių dr. Irma Kaplūnaitė pabrėžia, kad archeologija ir chemija viena kitą papildo ypač gerai. „Kapų radiniai, laidojimo papročiai ir izotopų analizė kartu leidžia ne tik nustatyti žmonių kilmę, bet ir suprasti, kaip jie įsiliejo į viduramžių Vilniaus visuomenę, kas buvo vietiniai, o kas ne ir kaip vyko daugiakultūrinio ir daugiakonfesinio miesto formavimosi procesai“.

Kas skatino migruoti į Vilnių?

Tyrimas kelia ir platesnių klausimų apie migraciją viduramžių Europoje. Pasak mokslininkų, žmonės į Vilnių galėjo atvykti dėl įvairių priežasčių: politinių ryšių tarp Lietuvos ir Rusios žemių, prekybos galimybių, religinių motyvų ar gyventojų persikėlimo, kurį galėjo paskatinti XIV amžiaus viduryje didelę Europos dalį nusiaubusi Juodosios mirties (maro) pandemija. VU Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas pabrėžia, kad „šiaurinės Europos teritorijos, buvo savotiškas prieglobstis tankiai apgyvendintų Pietų Europos regionų gyventojams, kuriuose pandemijos plito ypač sparčiai. Bėgdami nuo epidemijų protrūkio ir ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, žmonės kėlėsi į šiaurę, o Vilnius ilgainiui tapo traukos centru įvairioms tautoms. Šie atradimai yra svarbūs siekiant geriau suprasti ankstyvąją Vilniaus istoriją. Jie dar kartą patvirtina, kad viduramžių miestai buvo dinamiškos ir įvairios erdvės, kurias formavo žmonių mobilumas, skirtingų kultūrų sąveika ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

Tyrimą atliko Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai bendradarbiaudami su Briuselio laisvuoju universitetu.

Tyrimą finansavo Europos mokslinių tyrimų taryba (ERC) per MILWAYS ERC grantas ir Lietuvos mokslo taryba (projekto Nr. S‑MIP‑23‑59).

Įkvėptas praėjusių metų Šešuolių lobio ir ekspedicijos, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetas tęsia vasaros ekspedicijų tradiciją. Šį kartą VU Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos ir Istorijos bakalauro studentai lankosi Utenoje, kuri 1990-aisiais garsėjo kaip metalo ir kitų alternatyviosios muzikos žanrų židinys. Ekspedicijos tikslas – atrasti ir suprasti, kodėl būtent Utenoje kūrėsi įvairios alternatyvios muzikos grupės, kaip jos vystėsi ir kokia aplinka leido mieste suklestėti roko muzikai, jaunimo subkultūroms.

Studentai kalbino 1990-ųjų Utenos muzikantus ir kūrėjus, tarp kurių – ir nuo 1990-ųjų veikiančios kultinės roko grupės „Siela“ vokalistą Aurelijų Sirgedą, taip pat esamus ir buvusius metalistus. Visi jie papasakojo apie alternatyvios muzikos ištakas Utenoje. Ekspedicijos dalyviai taip pat lankėsi vietose, kuriose 1990-aisiais rinkdavosi, linksmindavosi ir grodavo ilgais plaukais ir laisva mąstysena išsiskyręs miesto jaunimas. Studentai bando atrasti šio išskirtinio judėjimo ištakas ir unikalumą, įtaką miesto tapatybei.

„Labai svarbu užčiuopti ką tik prabėgusios istorijos pulsą, formavusį dabartinę Lietuvą, kūrusį laisvėjančios visuomenės formas“, – pažymi ekspedicijos vadovas dr. Norbertas Černiauskas.

„Net nepagalvotum, kad čia būta tiek alternatyvios jaunimo kultūros, kuri gali įkvėpti net ir šiandien. Miesto atvirumas žavi, tai labai verta tyrinėti, domėtis, užfiksuoti“, – dalijasi Istorijos bakalauro studentė Ugnė Virivčiūtė.

Ekspedicijos rezultatus ateityje ketinama pateikti atskiroje parodoje ir 1990-ųjų subkultūras įamžinančiame maršrute.