Didžiosios Britanijos interesai Baltijos valstybėse keitėsi priklausomai nuo epochos ir geopolitinių iššūkių: kartais pasyviai stebėta, kaip regione savo galią įtvirtina Rusija, kartais veikta aktyviau, pavyzdžiui, remiant naujų šalių narystę ES ir NATO. Nepaisant istorinių patirčių, Didžiojoje Britanijoje vis dar mažai žinoma apie Baltijos valstybes. Siekdamas akademinio ir politinio bei apskritai visuomenės dėmesio Baltijos valstybių geopolitiniams ir istorijos klausimams bei ryšių su su Didžiąja Britanija plėtros Kembridžo universiteto Geopolitikos centras (Center for Geopolitics) inicijavo Baltijos valstybių geopolitikos programą: www.cfg.polis.cam.ac.uk/programmes/baltic.

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas bendradarbiaudamas su Kembridžo universiteto Geopolitikos centru 2022 m. liepą rengia pirmąją bendrą vasaros mokyklą „Britų geopolitika Baltijos valstybėse“ (“British Geopolitics in the Baltic States”).

Istorijos fakultete svečiuosis Kembridžo universiteto profesoriai, doktoranai ir magistrantai, kurie drauge su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentais dalyvaus bendrose mokslinėse veiklose, kuriomis bus siekiama geriau pažinti Didžiosios Britanijos ir Baltijos valstybių santykių dinamiką ir istorines patirtis. Vasaros mokykloje numatytos Lietuvos ir Kembridžo universiteto dėstytojų paskaitos, studentų darbo su pirminiais šaltiniais dirbtuvės Lietuvos ypatingajame archyve, apvalaus stalo diskusija su akademinės srities ekspertais bei Lietuvos užsienio ir gynybos politikos formuotojais bei vykdytojais. Greta aktyvios akademinės veiklos Vilniaus ir Kembridžo universitetų bendros vasaros mokyklos dalyviai turės galimybę ekskursijų metu atrasti ir pažinti Lietuvos vietas, susijusias su Didžiosios Britanijos istorija.

Vasaros mokyklos tikslas – dalinantis skirtingų šalių ir skirtingomis tyrimų tradicijomis drauge atrasti naujas perspektyvas tolimesniems Baltijos valstybių ir Didžiosios Britanijos santykių tyrimams, akademiniams ryšiams ir dalinimuisi gerąją patirtimi.

Vasaros mokyklos koordinatoriai: dr. Inga Zakšauskienė (Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas) ir dr. Thomas Peak (University of Cambridge, Center for Geopolitics).

2021 m. tarptautinei mokslininkų bendruomenei minint 100-ąsias prof. Marijos Gimbutienės (Gimbutas) gimimo metines, rugsėjo 23-24 d. Vilniuje vyks 11-oji tarptautinė „Jono Puzino skaitymų“ konferencija „ATGIMSTANTI SENOJI EUROPA“.

Tarptautinės mokslinės konferencijos įgyvendinimu yra siekiama ne tik įprasminti prof. M. Gimbutienės tyrimų indėlį civilizacijų istorijos tyrimuose, atskleisti mokslininkės darbų reikšmę mokslo raidai, tačiau taip pat pristatyti naujausius Europos kultūros istorijos tyrimus iš skirtingų mokslinių tyrimų perspektyvų, įtraukiant kuo platesnį tyrimų temų spektrą (archeologija, antropologija, lingvistika, genetika ir kt.).

Konferencijos darbo kalbos: lietuvių ir anglų.
Pranešimų trukmė – 20 min.
Dalyvavimas konferencijoje nemokamas.

Pranešimo temą bei santrauką (250-500 žodžių), prašome siųsti konferencijos organizatoriams iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. el. paštu . Apie pranešimo įtraukimą į konferencijos programą bus pranešta iki rugpjūčio 15 d.

Pranešimų pagrindu parengtus mokslinius straipsnius kviečiame skelbti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros žurnale Archaeologia Lituana.

SVARBU: planuojama mišri konferencija (kai vykstanti konferencija transliuojama daliai konferencijos dalyvių per nuotolį, įtraukiant ir nuotolinius pranešimus), tačiau esant apribojimams dėl COVID-19 pandemijos konferencija vyks tik nuotoliniu būdu.

Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LIP-21-21

INVITATION TO PRESENT PAPERS

naujienos.vu.lt 

Artėjant valstybinių brandos egzaminų laikotarpiui, itin aktualiu klausimu tampa būsimų studijų pasirinkimas, o jį kartais nulemia ne tik mokslo pasiekimai ar egzaminų įvertinimai. 2020 m. pabaigoje Vyriausybės strateginės analizės centro atliktas aukštojo mokslo prieinamumo tyrimas parodė, kad 2015–2020 m. mokslus aukštosiose mokyklose tęsiančių moksleivių dalis mažėjo visose socialinėse grupėse, tačiau daugiausia – net trečdaliu – tarp vidutinio ir žemo socialinio-ekonominio statuso moksleivių. Viena to priežasčių yra patiriami finansiniai sunkumai, lėmę nedžiuginančią statistiką – į universitetus mažų pajamų šeimų moksleiviai įstojo beveik 3 kartus rečiau.

Skaityti daugiau

Ar teko patirti situaciją, kai jungiantis bibliotekoje prie interneto supratai, kad lengviau būtų iš naujo perrinkti patį kompiuterį nei prie jo prisijungti? Ar buvo nutikę taip, kad iš bibliotekos planavai parsinešti stirtą knygų savo moksliniam projektui rengti, bet grįžai į namus tik su vienu žurnalu, ir tai ne mokslo tema? Ar teko pažinti jausmą, kai sėdint skaitykloje tikėjaisi ramiai ir tyliai padirbėti, bet vietoj to buvai priverstas klausytis labai netylių kitų čia įsikūrusių lankytojų dienos įspūdžių pasakojimų?

Tai tik spėlionės, kas gali nutikti – padėk sužinoti, kaip yra VU bibliotekoje! Joje teikiama tokia gausybė paslaugų, kad neretai kurioje nors galima ir nepastebėti atsiradusios, o gal jau seniai slypinčios spragos. Todėl visus savo lankytojus kviečiame užpildyti anketos LibQUAL klausimyną ir išreikšti savo nuomonę apie tai, kokią jūs norėtumėte matyti VU biblioteką ir kaip vertinate čia teikiamas paslaugas – pradedant išteklių pasirinkimu, aptarnavimo kokybe, baigiant siūlomomis darbo vietomis ir gaubiančia atmosfera. Išreikšdami savo nuomonę padėsite mums tobulėti – ir sau patiems geriau jaustis bibliotekoje.

Kartu įtrauksime jus į smagų žaidimą – kiekvienas, užpildęs anketą, turės galimybę laimėti nepaprastai spalvingus ir akademiniame gyvenime reikalingus bibliotekos suvenyrus; burtų keliu atrinksime ir apdovanosime apklausos dalyvius.

LibQUAL – tarptautinis įvairiose pasaulio šalyse taikomas duomenų rinkimo įrankis, leidžiantis bibliotekoms geriau sužinoti vartotojų lūkesčius, palyginti tarpinstitucinius duomenis, nustatyti geriausią bibliotekų aptarnavimo praktiką ir ją taikyti savo organizacijoje.

Pildyti anketą: spauskite čia 

Laikotarpis: gegužės 4–28 d.

Anketos pildymo trukmė: iki 15 minučių

Daugiau informacijos

Šaltąjį karą ir JAV užsienio politiką tuo laikotarpiu tyrinėjanti Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja dr. Inga Zakšauskienė savo studentams nuolat primena, kad istorijos mokslas yra nepaprastai palankus dalykas, nes beveik neįmanoma suklysti ir kiekvienam atsakymui galima rasti argumentų. „Nuo pat pirmos paskaitos studentams akcentuoju, kad blogi klausimai tik tie, kurių neišdrįsai paklausti. Klausimų kėlimas yra labai svarbi mokymosi proceso dalis, o kuo daugiau klausimų užduodi, tuo geriau moki tą daryti ir tuo geresnius atsakymus gauni“, – įsitikinusi dr. I. Zakšauskienė.

Skaityti daugiau

www.lrt.lt

Kaip mūsų protėvių mitybos įpročiai gali padėti spręsti 21 amžiaus problemas? Ką prieš šimtus metų valgytas maistas gali atskleisti apie tuomet gyvenusius žmones, jų kultūrą ir gyvenimo būdą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų nepailsdama ieško Vilniaus universiteto mokslininkė, archeologė dr. Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen. Ji sako, kad praeities maisto tyrimai yra nepaprastai svarbūs, nes su tuo susijęs kone kiekvienas žmogaus veiklos aspektas. „Tai, kaip ir ką valgome, daro mus žmonėmis, išskirtiniais“, – teigia archeologė.

Skaityti daugiau: www.lrt.lt 

Istorijos fakultetas sveikina naujai paskirtą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorių dr. Arūną Bubnį. Linkime visokeriopos sėkmės reformuojant LGGRTC ir grąžinant jam patikimos tyrimo institucijos vardą. Tikimės prasmingo bendradarbiavimo.

Daugiau informacijos

2021 m. balandžio 16 d. vykusiame nuotoliniame Kultūros paveldo departamento (KPD) seminare, skirtame Tarptautinės paminklų ir paminklinių vietovių apsaugos dienai „Sudėtingos praeitys: įvairios ateitys“, KPD ženklais ir padėkos raštais pagerbti kultūros paveldui nusipelnę asmenys. KPD garbės raštu apdovanotas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas dr. Salvijus Kulevičius už aktyvią mokslinę veiklą kultūros paveldo srityje ir praktines veiklas tiriant, propaguojant ir įtraukiant visuomenę bei akademinę bendruomenę į siaurojo geležinkelio, vėjo malūnų apsaugą.

Sveikiname!

Skaityti daugiau

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas prisijungė prie tarptautinio ir didžiausio senosios muzikos tinklo REMA-EEMN, vienijančio daugiau nei 120 organizacijų iš 22 Europos šalių. Šia partneryste siekiama plėtoti tarptautinius LDK muzikos istorijos tyrimus bei jų sklaidą. Bendradarbiavimo platformoje fakultetą atstovauja podoktorantūros stažuotoja dr. Aleksandra Pister. 

Daugiau informacijos

https://www.rema-eemn.net/ 

Balandžio 13 d. vykusio Lietuvos mokslų akademijos (LMA) narių visuotinio suusirinkmo metu tikruoju LMA nariu – akademiku – buvo paskelbtas VU Istorijos fakkulteto archeoologijos katedros profesorius Albinas Kuncevičius.

Daugiau informacijos: naujienos.vu.lt

Sveikiname profesorių!

LR Vyriausybei sušvelninus karantino sąlygas Lietuvoje, VU biblioteka taip pat mažina kai kuriuos ribojimus, kurie buvo įvesti siekiant apsaugoti vartotojus nuo COVID-19 plitimo. Nuo balandžio 15 d. bus leidžiama dirbti skaityklose iš anksto užsiregistravusiems VU bendruomenės nariams, išskyrus Rankraščių ir Retų spaudinių skaityklas, kuriose galės dirbti ir nepriklausantys VU bendruomenei bibliotekos paslaugų vartotojai.

Norint dirbti VU bibliotekos MKIC, Centrinės bibliotekos ir kitų VU padalinių skaityklose, reikalinga išankstinė darbo vietos rezervacija pateiktose elektroninėse registracijos formose. Rezervuojant darbo vietą, reikėtų pasirinkti norimą skaityklą, rezervacijos datą ir laiką. Atkreipiame dėmesį, kad pagal LR Vyriausybės pateiktus nurodymus, nepaisant skaityklos ploto, joje vienu metu galės dirbti ne daugiau kaip 2 asmenys.

Daugiau informacijos

Prasidėjo registracija į jau tradicija tapusį Vilniaus universiteto (VU) renginį „Studentas vienai dienai“, kuris vyks balandžio 19–30 d. Jo metu visos Lietuvos moksleiviai gali pamatyti, kaip vyksta studijos aukštojoje mokykloje, artimiau susipažinti su dominančiomis studijų programomis ir stojimo tvarka. Dėl epidemiologinės situacijos renginys jau antrą kartą vyks nuotoliniu būdu. Būtina registracija. 

Kviečiame tapti Studentu vienai dienai VU Istorijos fakultete! Studento vietoje atsidūręs moksleivis gsusipažins su fakultetu, jo dėstytojais,galės išbandyti jėgas konkrečioje studijų programoj bei rasti atsakymą į sau rūpimus klausimus dėl studijų pasirinkimo. 

Registruotis į VU Istorijos fakulteto paskaitas

Atsižvelgdamas į 2021 m. balandžio 8 d. Vilniaus universiteto senato Mokslo komiteto sprendimą ir siekdamas skatinti mokslinę veiklą Vilniaus universitete, už reikšmingus mokslinius pasiekimus 2020 metais VU rektorius atminimo ženklais apdovanojo geriausių mokslinių darbų autorius ir autorių kolektyvus. 

Geriausio taikomojo darbo kategorijoje už darbą „Dujotiekių jungties tarp Lenkijos ir Lietuvos dalies Lietuvos Respublikos teritorijoje archeologiniai tyrimai“ apdovanotas Istorijos fakulteto Archeologijos katedros profesorius dr. Albinas Kuncevičius (vadovas)  ir 11 kitų pagrindinių dalyvių iš Vilniaus universiteto, kitų mokslo ir privačių institucijų. 

Sveikiname profesorių ir jo komandą!

Apie projektą

Gerbiami kolegos, studentai, bičiuliai, nuoširdžiai kviečiame savo gyventojų pajamų mokesčio dalį (1,2 proc.) skirti Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui.

Tai galima padaryti prisijungus prie Valstybinės mokesčių inspekcijos Elektroninio deklaravimo sistemos https://deklaravimas.vmi.lt:

• kairėje pusėje esančio meniu eilutėje spauskite „Pildyti formą“;
• pasirinkite formą kodu FR0512 (4 versija) ir spauskite „Pildyti formą tiesiogiai portale“ (piktograma su gaubliu);
• užpildykite laukus:
  • • 5 laukelyje – įrašykite mokestinį laikotarpį „2020“;
    • 6S laukelyje – uždėkite varnelę;
    • E1 laukelyje – pasirinkite gavėjo tipą „2“;
    • E2 laukelyje – įrašykite gavėjo identifikacinį numerį „211950810“;
    • E3 laukelyje – įrašykite gavėjo pavadinimą „VU Istorijos fakultetas“;
    • E4 laukelyje – įrašykite skiriamą procentą „1,20“;
    • E5 laukelyje – įveskite mokestinį laikotarpį, iki kurio skiriate paramą: jei norite dar 1 metų paramą skirti VU Istorijos fakultetui, įveskite „2021“, o jei 2, 3 ar 4 metų paramą – atitinkamai „2022“, „2023“ arba „2024“.

Paramą galite skirti iki 2021 m. gegužės 1 d.

Nuoširdus ačiū!

Pristatome kasmetinį Vilniaus universiteto Archeologijos katedros mokslinių straipsnių leidinį Archaeologia Lituana 21, skirtą 2019 m. vykusiai 10-ajai Jono Puzino k onferencijai „Investigating Bones: Diet, Health, Environment in the Baltic Region“. Konferenciją suorganizavo, vedė ir šiame leidinyje publikuojamus antropologinius ir paleozoologinius mokslinius straipsnius surinko, su autoriais ir leidykla dirbo puikios mokslininkės ir kolegės dr. Justina Kozakaitė ir dr. Giedrė Piličiauskienė.

Leidinyje, kaip ir visada, yra ir recenzijų skyrius. Jame aptariami du leidiniai: vienas jų – žymių Lietuvos piliakalnių ir Lietuvos viduramžių archeologijos tyrėjų Gintauto Zabielos ir Manvydo Vitkūno knyga „Baltų piliakalniai“, o kitas – „Bilionių piliakalnis – nauji  -žemaitijos istorijos faktai“, kurio autorių kolektyvas pristatė vieno iš garsesnių piliakalnių tyrimus. Mokslinių darbų, ypač tokių svarbių knygų, kuriose aptariami viso didžiulio baltų gyvento regiono piliakalniai arba Bilionių piliakalnio istorinė ir archeologinė medžiaga, recenzijos būtinos ir labai svarbios, bet jos, aišku, atspindi tik recenzentų nuomonę. Redakcija visada skatina mokslinę diskusiją ir sudaro sąlygas mokslinei polemikai. Leidinyje taip pat yra Vilniaus universiteto Archeologijos katedros darbuotojų ir doktorantų 2020 m. darbų kronika.

Tikimės, kad ir šis, 21, Archaeologia Lituana tomas bus naudingas ir paskatins kitus kolegas publikuoti savo tyrimus mūsų leidinyje.

Prof. dr. Albinas Kuncevičius

https://www.15min.lt/

Deimantė Blusevičiūtė

Tomas Vaiseta – kasdienybę tyrinėjantis istorikas ir rašytojas, vienas iš radijo laidos apie literatūrą „Pirmas sakinys“ kūrėjų bei vedėjų. 2014 m. pasirodė jo pirmoji mokslinė monografija „Nuobodulio visuomenė“ – joje gilinamasi į vėlyvojo sovietmečio ideologijos nualintų žmonių gyvenseną ir būsenas. Tais pačiais metais autorius debiutavo ir literatūroje prozos rinkiniu „Paukščių miegas“, kuriame skleidžiasi subtilus santykis tarp lemtingų istorinių aplinkybių ir individualaus pasaulio patyrimo. Romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016), pasitelkdamas mitinę simboliką ir intertekstus, rašytojas domisi painia žmogaus psichologija, nevienalyčiu jos santykiu su tikrove, o monografijoje „Vasarnamis“ (2018) T. Vaiseta analizuoja sovietmečio psichiatrijos sistemą bei jos pacientų patirtis.

Skaitykite daugiau

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros mokslininkas dr. Marius Ėmužis pamažu tampa vienu labiausiai visuomenėje atpažįstamų jaunosios kartos istorikų. Pernai pasirodžiusi M. Ėmužio knyga „Partizanė: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose“ buvo įvertinta Rektoriaus jaunojo mokslininko premija, visai neseniai istorikui buvo skirta Valstybės Nepriklausomybės stipendija, jis atpažįstamas ir kaip tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ kūrėjas. Apie potraukį istorijai, buvusius ir būsimus tyrimus ir istoriko vaidmenį visuomenėje su M. Ėmužiu kalbasi istorikas Antanas Terleckas.

Į universitetą ir Istorijos fakultetą įstojai 2006 m., tad šiemet tarsi gali švęsti tam tikrą sukaktį – penkiolika metų praleidai universitete. Kas Tave sužavėjo istorijoje, kodėl rinkaisi šias studijas?  

Nepamenu, kad būčiau rimtai svarstęs kokius nors kitus variantus. Dabar atrodo, kad visad turėjau polinkį į istoriją. Aišku, galbūt dėl to, kad retrospektyviai matau, ką noriu matyti, arba atsirenku būtent tuos dalykus, kurie tinka šiam vaizdiniui. Visgi, matyt, tikrai turėjau kelis svarbius bruožus istoriko darbui: smalsumą, pomėgį skaityti, nevengiau krapštytis po įvairius dokumentus, popierius, ko nors ten ieškoti. Pavyzdžiui, noriai vartydavau senus tėčio darbo dokumentus, sukrautus dėžėse. Nežinau, ko ten ieškojau, ką norėjau rasti, bet buvo kažkoks smalsumas.

Mūsų tinklalaidėse jau esu pasakojęs, kad labai mėgau vartyti Sausio 13-osios liudijimų knygą, klausytis močiutės pasakojimų. Pamenu, išprašiau tėčio nupirkti „Iliustruotą Antrojo pasaulinio karo istoriją“. Man kurį laiką tai buvo knygų knyga, ten buvo ir teksto, ir daug nuotraukų. Pamažu namų bibliotekoje rasdavau vis įdomesnių knygų, ne tik istorinių, bet ir grožinės literatūros. Nemažą įtaką susidomėjimui praeitimi padarė Erichas Maria Remarque’as. Jo knygos paaugliui gana lengvai paskaitomos, o istorinio fono taip pat pakanka. „Juodojo obelisko“ pradžioje esantis epizodas, kai žmogus prisidega cigarą dešimties markių banknotu, man atrodė visiškai absurdiškas, kol nežinojau, kas yra infliacija ir kodėl to meto Vokietijoje ji buvo.

Kai mokiausi bakalauro pakopoje, vienas dėstytojas pasakojo, kad retas kuris žmogus nuo bakalauro iki daktaro disertacijos nueina vienu prisėdimu, be jokių atostogų ar pertraukų. Ar Tau nebuvo (nebūna) nuovargio nuo istorijos?

Doktorantūros metu pasitaikė. Kaip dabar matau – slėgė įsipareigojimas, o neturint patirties sunku planuoti ir tvirtai žinoti, kad viskas pavyks ir pavyks laiku. Šiaip nuo istorijos nuovargio nebuvo ir nėra, man ji ir darbas, ir hobis, ir dalis gyvenimo. Manau, kad dauguma išgirdę žodį „istorija“ galvoja apie politinę istoriją, karus, okupacijas – tai, ko mus mokė mokykloje. Bet istorija yra daug platesnis žodis, ten telpa viskas, ką žmonija yra pasiekusi ir nuveikusi. Laikantis tokio požiūrio, istorija visad pasiveja, kad ir ką darytum.

Tai, ką tyrinėju ir ką dėstau, tai, kam reikia skirti daug dėmesio, yra darbas. Hobiais tampa kitos temos. Pavyzdžiui, domiuosi senąja fotografija ir fotografijos istorija. Kadangi to nedarau nuosekliai, laikau tai pomėgiu. Mėgstu XIX–XX a. miestų žemėlapius, žiūrinėju, kaip keitėsi miestai. O smalsumas priverčia ir kasdienybėje susidurti su istorija, pavyzdžiui, kai vaikštinėdamas mieste pradedi svarstyti, kas buvo viename ar kitame puošnesniame pastate.

Bet pavargstu – tik gal ne nuo istorijos, o nuo to, kas aplink ją. Kartais pajuokauju, kad „istorija“ ir „isterija“ skiriasi tik viena raide. Kylančios isterijos dėl istorijos iš manęs tiesiog atima visą norą ką nors daryti. Aišku, didelio pasirinkimo nėra – tenka susikaupti, susiimti ir kantriai dirbti.

Gana dažnai tyrimų objektus lemia ir įrėmina didieji istoriniai lūžiai – revoliucijos, okupacijos ir karai. Tačiau Tavo tyrimų spektras, atrodytų, jungia visus didžiuosius XX a. Lietuvos istorijos lūžius. Pradėjai nuo sovietinės nomenklatūros tyrimų, vėliau gręžeisi į tarpukarį, partizanų karą, o fakultete (ar bent mūsų Naujosios istorijos katedroje) labai dažnai vadovauji studentų darbams, kuriuose tiriama Kovo 11-osios Lietuva. Ar tai sutapimas, ar galbūt kažkaip atspindi Tavo paties požiūrį į istoriją?

Gali pasirodyti, kad tuose tyrimuose mėtausi, bet nomenklatūros tyrimai natūraliai atvedė į tarpukarį – juk lietuviai nomenklatūrininkai dar tarpukariu veikė Komunistų partijoje, dalis Lietuvoje, dalis Sovietų Sąjungoje, Kominterne. Tad mano tyrimuose viskas eina šio judėjimo ištakų link. Pradėjau nuo Sniečkaus valdymo metų lietuviškos sovietinės nomenklatūros ryšių, supratau, kad dalis tų ryšių kyla iš tarpukario, tad ir atsigręžiau į tą periodą. Visko disertacijoje negalėjau aprėpti.

O partizanų tyrimai prasidėjo dirbant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Laisvės kovų istorija domėjausi ir seniau, bet tai buvo viena tų temų, kurios buvo labiau kaip hobis: analizuodavau fotografijas, skaičiau atsiminimus, dienoraščius. Jei ne darbas LGGRTC, gal tai ir būtų likę kaip hobis, bet reikėjo dirbti su šaltiniais, tirti ir rašyti.

Beje, vadovavimas bakalauro darbams po Kovo 11-osios nėra mano pasirinkimas. Studentai noriai rašo tomis temomis, jiems tai istorija ir labai įdomu, tai tik stengiuosi kažkiek pakreipti temas, bet neatkalbinėju.

Žinau, kad nemažai dėmesio skiri naujų visuotinės istorijos knygų paieškai ir skaitymui, net jeigu jos su Tavo tyrinėjamu objektu nėra tiesiogiai susijusios. Ar tai tik hobis, ar profesinis interesas, bandant išeiti iš vien lituanistinio pasaulio?

Turbūt visi trys – ir hobis, ir profesinis interesas, ir bandymas pažvelgti tolėliau. Įdomu plėsti akiratį, rasti pavyzdžių palyginimui ar kontekstiniam pasakojimui paskaitose. Nesenai perskaičiau Patricko Raddeno Keefe’o knygą „Say Nothing: A True Story of Murder and Memory in Northern Ireland“ apie konfliktą Šiaurės Airijoje, kurio apibūdinimas savaime problemiškas. Pernelyg nesiplečiant – tai konfliktas tarp „respublikonų“, norinčių vieningos Airijos, ir lojalistų, norinčių likti Britanijos dalimi. Pasibaigus konfliktui miestų gatvėse, jis tęsėsi žmonių protuose, atmintyje, santykiuose tarp žmonių. Ilgą laiką buvo nerasti kai kurių nužudytųjų kūnai, už tuos nusikaltimus niekas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Vieniems negalėjimas palaidoti savo tėvų ar sūnų neleido susigyventi su praeitimi, kitiems tos paslaptys ir vykstantys kriminaliniai tyrimai neleido atvirai kalbėti ir įveikti praeities. Atmintis buvo represuota. Man tai primena situaciją Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, kai buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai noriai pasakojo apie savo patirtis. Jie tuos pasakojimus laikė savyje, kaupė visą sovietmetį ir tada išsiliejo – tai buvo ir dalis savotiškos kolektyvinės psichoterapijos, kai reikėjo įveikti praeitį. Tad net ir tokiose, atrodytų, nesisiejančiose temose galima rasti atspirties taškų mąstymui apie Lietuvos istoriją.

Akivaizdu, kad tau rūpi tai, kaip kalba ir rašo istorikai – knygą apie Moniką Alūzaitę „Partizanė“ rašei lengvesniu stiliumi, nei dažniausiai knygas rašo istorikai; knygą išleido vienas Lietuvos leidybos milžinų „Baltos lankos“; galima paminėti ir mūsų tinklalaidę „Ko tyli istorikai?“. Ar iš tiesų mums, istorikams, sunkiai pavyksta susikalbėti su visuomene?

Čia galima pažiūrėti iš kelių kampų. Pirmiausia, ar mes išvis kalbame su visuomene? Atsakymas aiškus: neabejotinai. Galbūt dalis istorikų ir nerašo lengvų tekstų, bet noriai ir dažnai kalba radijuje, televizijoje, duoda interviu portalams, patys rašo komentarus kultūrinei spaudai ar tiems patiems portalams. Man atrodo, mes gana matomi visuomenėje.

Bet ar visuomenė mus visada supranta, noriai priima mūsų nuomonę? Čia situacija pasidaro kiek sudėtingesnė. Žmonės galvodami apie istoriją kliaujasi istorine atmintimi. Ta atmintis gali būti autentiška (t. y., jie prisimena dalykus, kuriuos patys patyrė), gali ir būti perimta iš šeimos ar kitų žmonių pasakojimų. Istorinė atmintis yra labai svarbi, bet dažnai tik nupasakoja dalykus, jų niekaip nepaaiškindama. Istorikai bando tiek iš tos istorinės atminties liudijimų, tiek iš kitų šaltinių suformuoti pasakojimą, kuris paaiškintų istorinio įvykio, reiškinio priežastis, pasekmes. Tai jau sudėtingesnis, daugiau dėmenų turintis pasakojimas, kurį žmogui, besiremiančiam vien savo atmintimi, yra sunku priimti. Jis manė turintis atsakymą, o štai čia istorikai viską suvėlė. Bet galbūt tokia reakcija yra normali, nes priimti naujus požiūrius reikia laiko. Juolab jei jie prieštarauja tavo asmeninei patirčiai.

Nebūtina kalbėti vien apie istorikus, pažvelkime kad ir į mediciną. XXI amžiuje, nepaisant visų medicinos ir farmacijos pasiekimų, vis dar yra žmonių, kurie gydosi „liaudiškais būdais“. Ir kalbu ne apie homeopatiją. Čia kaip ir istorijoje dar yra likę daug tikėjimo, o ne faktais pagrįstos nuomonės.

Turbūt nesusikalbėjimas kartais yra dvipusis, neteisinga būtų kaltinti tik istorikus ar tik visuomenę. Rašydamas „Partizanę“ siekiau ne tik aprašyti konkrečią istoriją, ne tik papasakoti partizaninio karo kontekstą, bet ir kažkiek praskleisti istoriko darbo metodus, aptarti šaltinius, jų patikimumą ir tą daryti nenutoldamas nuo pasakojimo, kad skaitytojas išlaikytų dėmesį. Be to, norėjau prieš skaitytoją likti atviras, neapsimesti visažiniu, nemoralizuoti, nesmerkti. Pradėjęs rašyti išgyvenau – kaip čia bus priimta, kaip bus žiūrima į tą partizaninio karo kontekstą, kurį, buvau įsitikinęs, visi žino. Bijojau, ar nebūsiu visko subanalinęs. Laimei, nuolat drąsino mūsų kolega ir bičiulis, knygos redaktorius Tomas Vaiseta.

Jau po knygos išleidimo pastebėjau, kad tokių lengvesnio turinio knygų apie gana sudėtingus dalykus buvo ir vis daugėja. Tą daro ne tik istorikai, bet ir politologai – žmonėms įdomu. Lino Kojalos paskutinė knyga buvo gerai perkama ir skaitoma, manau, tokia pati bus ir Mažvydo Jastramskio knyga apie Prezidento instituciją „Mums reikia vado?“. Vadinasi, visuomenei įdomu, visuomenei tokių knygų reikia. Tad ir istorikai turėtų į tą poreikį atsiliepti.

Šiemet sulaukei dar vieno įvertinimo – gavai Valstybės Nepriklausomybės stipendiją už projektą „Penktoji kolona nepriklausomoje Lietuvoje 1919–1940 m.: komunistinis pogrindis ir jo tinklaveika“. Ką tikiesi šiuo tyrimu atrasti?

Noriu aprėpti kelias problemas, kurios atsivėrė vykdant podoktorantūros stažuotės tyrimus. Mano tikslas sujungti mano disertacijos, podoktorantūros stažuotės ir šį tyrimą į vieną knygą, kurioje nuosekliai papasakočiau apie sovietinės lietuviškos nomenklatūros kilmę, tapsmą – kas tai per žmonės, iš kur jie atsirado ir kaip veikė.

VU Istorijos fakulteto magistrei Ugnei Jonaitytei skirta 2020 m. premija LMA Aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkurse už mokslo darbą „Nesantuokiniai vaikai XVIII a. Vilniaus dekanate: sociodemografinė perspektyva“ (darbo vadovas asist. dr. Martynas Jakulis).

Sveikiname!

http://www.lma.lt/nugaletojai

Švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pasveikino ir įteikė Lietuvos vėliavą 2021 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatui dr. Mariui Ėmužiui.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Gunda Barysaitė)